Spausdinti

      Neseniai suėjo keturi šimtai metų nuo šio didžiojo šventojo ir nenuilstamo tautų apaštalo mirties (Pranciškus Ksaveras mirė 1552 m. gruodžio 2d.). Šia proga norėtume šiek tiek pakalbėti apie jo darbus Japonijos misijose.

      Žvejų burės, žėrinčios saulėje ir lengvai slystančios tamsiai žydriomis bangomis. Žalsvos kalvelės, pasipuošusios drungnomis rudens spalvomis. Gražūs mediniai nameliai su ryžių šiaudų stogais. Raudonos pagodos. Besiartinąs kinietiškas laivelis, nuvargęs po septynių savaičių pavojingos kelionės. Palengva prisiartina įlankos fone salos aukštumos su savo neramiais vulkanais. Pamažu pasirodo tarp ryžių laukų terasos, vyšnių ir apelsinų pavėsy taikingi nameliukai. Dar vienas vairo posūkis, ir štai kalvų grandinės papėdėje iškyla šiaudinių stogų ir sodų, krautuvių, pagodų ir bonzų konventų mišinys...

      1549 metų rugpjūčio 15 d., Švenč. Panelės Marijos Dangun Ėmimo šventė. Pranciškus Ksaveras, pirmasis Japonijos misijonierius, išlipa Kagoshima vietovėje. Atsiranda visiškai naujas, savotiškas pasaulis. Neįprasta kalba, žmonės, papročiai. Gatvėse įvairiaspalviai popieriniai žibintai, vyrai ir berniukai apsiginklavę kardais ir durklais, moterys trypčiojančios savo gražiuose gėlėtuose drabužiuose, tarsi iš peteliškių sparnų audinio. Šalti bonzai su vėduoklėmis ir indeliais išmaldai.

      Paskui Pranciškus pateko į Povilo, jo paties prieš porą metų Indijoje apkrikštyto, namus. Čia teko palaukti, kol tarp daugybės nusilenkimų, priklaupimų ir ceremonijų, po visos eilės atsiprašinėjimų buvo atnešta arbatos, ryžių, daržovių ir vaisių. Čia su Povilo pagalba teko atsakinėti į daugybę klausimų smalsiems, naujienų ištroškusiems svečiams.

      Shamazu Takahisa, vietos kunigaikštis, maloniai užsieniečius priėmė ir leido jiems skelbti naująjį mokslą. Povilo atneštos žinios apie tolimą nuostabios Indijos šalį buvo nuolatinė pokalbių tema. Nuo ryto iki vakaro lankytojai būriavosi, norėdami pamatyti baltuosius “bonzus”. Gana greitai daugiau negu šimtas asmenų priėmė krikštą, ir Tėvas Pranciškus, pilnas džiaugsmo, lapkričio mėnesį rašo į namus: “Tai geriausias iki šiol surastas kraštas, ir man atrodo, kad tarp netikinčiųjų neatsiras kito, kurs viršytų japonus”.

      Kai lankytojų minia išsiskirstydavo, misijonieriai su Povilu dar ilgas valandas pasilikdavo aplink ugniakurą nublukusioje popierinių žibintų šviesoje, studijuodami sunkią japonų kalbą ir paruošdami reikalingiausius vertimus. Tėvas Pranciškus, Povilo padedamas, rašė japoniškai krikščioniškojo mokslo išaiškinimą, kurį paskui kasdien nuo terasos skaitydavo gausiai susirinkusiems žmonėms.

      Evangelija skverbėsi vis giliau ir sklido vis plačiau. Tačiau bonzai tuoj tapo didžiausi misijų priešai. Kova darėsi vis smarkesnė, kol pagaliau virto tikru persekiojimu. Buvo grasinama vietos kunigaikščiui dievų kerštu ir sosto praradimu. Tada kunigaikštis mirties bausme uždraudė kiekvieną krikštą. Todėl šventasis, vienerius metus pasidarbavęs Kagoshima mieste, iškeliavo į šiaurės sostinę Meaco, apie kurią buvo girdėjęs daug įvairių pasakojimų. Jau seniai jo širdis troško pasiekti šį miestą. Jame buvo apie 90 tūkstančių namų. Tai buvo karaliaus, Japonijos viešpaties, sostinė. Ten buvo didelis universitetas su penkiomis kolegijomis ir daugiau negu du šimtai vienuolynų. Kiti keturi universitetai buvo miesto apylinkėse, kiekviename jų buvo apie 3500 studentų.

      Pranciškus išsiruošė į kelionę apsirengęs vargingais drabužiais ir basas. Snieguotais kalnais, aštriais keliais ir takais nuėjo 300 mylių, kol pasiekė sostinę. Šaltis buvo gana stiprus, valgis menkas, jei kur užeidavo pas žmones, sutikdavo tik pašaipą ir panieką. Bet keliavo pilnas džiaugsmo, nekreipdamas dėmesio į tas kliūtis ir sunkenybes.

      Jis norėjo prisistatyti karaliui vargingai apsirengęs, kaip Jėzaus Kristaus, pasaulio Karaliaus, pasiuntinys, norėjo užkariauti jo širdį Kristui ir paprašyti leidimo laisvai skelbti tikėjimą. Paskui norėjo eiti į mokyklas, iššaukti visus jų mokslinčius į mokslinę dvikovą, ir tiesa būtų tikrai laimėjusi, nes ką gali žinoti tie, kurie nepažįsta nei Dievo, nei Kristaus? Paskui būtų rašęs Paryžiaus universitetui, kad ir jis savo talentinguosius paaukotų Japonijos ir Kinijos atvertimui. Paryžius būtų turėjęs išjudinti šiam šventam žygiui ir kitas viso pasaulio krikščioniškąsias mokyklas. Būtų rašęs Ignacui Loyolai, Šventam Tėvui ir visiems religinių ordinų vyresniesiems, kurie troško Kristaus išaukštinimo. Tokiu būdu Japonija būtų tapus krikščioniška, o tada kryžiaus šviesa būtų suspindėjusi ir virš didžiosios Kinijos.

      Bet tai buvo tik gražus Pranciškaus Ksavero sapnas... Tikrovė buvo visai kitokia. Vietoj garsiausio karališko miesto, rado didžiulę jau suanglėjusių namų jūrą, su griuvėsiais ant griuvėsių. Šalia tuščių gatvių riogsojo stabų šventovės ir bonzų vienuolynai. Vietoj garsių universitetų buvo tik neišauklėtų barbarų gaujos. Aplinkui buvo tik tuščia, apleista žemė, išdraskyta nuo nesibaigiančio kruvino civilinio karo. Veltui Pranciškus bandė gauti audienciją pas kunigaikštį. Su pajuoka buvo pažiūrėta į jo drabužius ir buvo užklausta, kokių dovanų jis atnešęs. Dovanas jis buvo palikęs Japonijos pietuose. Reikėjo grįžti jų pasiimti.

      Į Meaco Pranciškus negrįžo, nes čia nebuvo ko veikti. Jis nukeliavo į Yamaguchi, kur buvo galingas kunigaikštis. Tą kunigaikštį Pranciškus aplankė, apsirengęs auksu spindinčiais rūbais, nes prakartėlės neturto dar Japonija nebuvo išmokusi suprasti. Jis atnešė kunigaikščiui tokių brangių dovanų, kokių jis dar niekados nebuvo matęs. Kunigaikštis buvo sužavėtas ir leido skelbti krikščioniškąjį mokslą.

      Taigi, evangelijai atsivėrė nauji vartai. Daugybė žmonių klausydavo “užsieniečio bonzo” ir jo dviejų draugų pamokslų tirštose miesto gatvėse. Būdavo ruošiami disputai su moky-tesniais bonzais ir pasauliečiais, ir “užsieniečio” išmintis visus privesdavo prie tylos ir susimąstymo. Mieste prasidėjo naujas judėjimas. Budistų vienuolių apgavystės iškildavo viešumon, jų pajamos sumažėjo. Daugelis karščiausių priešininkų disputuose įsitikindavo ir tapdavo uoliausiais krikščionimis. Per du mėnesiu apie penki šimtai buvo apkrikštyta, daugelis iš jų buvo kilmingieji. Derlius buvo tikrai puikus pačiame savo brendime, kai štai prie Pranciškaus prisistato galingojo Bungo karaliaus pasiuntinys su rašteliu rankose ir kviečia padaryti karaliui vizitą. Šventasis, palikęs naujoje krikščionių bendruomenėje savo padėjėjus, su pasiuntiniu iškeliavo pas karalių.

Šv. Pranciškus Ksaveras mirdamas laimina kryžiumi Indiją, Kiniją ir kitas pagonių šalis.

      Bungo karalius buvo girdėjęs apie misijonierių Pranciškų iš portugalų pirklių. Atvykęs į Bungo, Pranciškus buvo kuo puikiausiai priimtas. Bonzai viešuose disputuose buvo sumušti, ir jau buvo gražiai pradėtas misijų darbas, kai baisi žinia pasiekė iš Yamaguchi: miestas buvo liepsnose, siautė sukilėliai, kunigaikštis žuvo nuo karakiri, misijonieriai pasislėpę, ateitis labai neaiški. Bet netrukus vėl viskas nurimo ir padėtis susitvarkė.

      Pranciškus norėjo laimėti Kristui ir kitas šalis. 1551 m. išplaukė iš Japonijos ir po audringos kelionės pasiekė Sanciano vietovę Kinijoje. Dveji metai, praleisti Japonijoje, jam buvo labai sunkūs: teko patirti daug trūkumų, persekiojimų, nusivylimų. Tačiau buvo ir paguodos, kad tas vargas neveltui. Jis rašė į Europą: “Jei būtų galima Europos universitetų studentams papasakoti apie tas paguodas, kurias mums Dievas duoda, esu tvirtai įsitikinęs, kad daug mokytų vyrų paliktų savo studijas, kanauninkai ir prelatai atsisakytų savo garbingų vietų ir pajamų dėl kito gyvenimo, pilno malonesnių džiaugsmų. Tai jie galėtų rasti Japonijoje.”

      Atsisveikinimas su bepražystančia Japonijos misija Pranciškui buvo sunkus. Tačiau jo dar laukė Indija ir Kinija. Bet jo laukė ir toji šalis, kur nėra jokio vargo, jokių rūpesčių, kur už žemėje patirtas kančias ir aukas duodamas amžinos garbės vainikas. Ten jis iškeliavo 1552 m. gruodžio mėn. 2 dieną, savo misijonierišku kry. žiumi laimindamas dar Kristaus nepažinusias tautas.

Jonas Girulis