Spausdinti

      Nė vienas iš žymiųjų filosofų ar gamtininkų šiandien nesilaiko materialistinės Buechner’io ar Feuerbach’o teorijos; Haeckel’io teorija apie “jėgą ir medžiagą” taip pat nuėjo užmarštin. Niekas iš rimtųjų mokslininkų nedrįsta šiandien tvirtinti, kad vienintelis visatos pagrindas — “amžinoji materija”. Šių teorijų klaidingumas jau prieš 60 metų išsamiai buvo įrodytas, ypač Hermann’o Schell veikale “Gott und Geist” (Dievas ir dvasia). Mūsų laikais visi pasaulinio garso mokslininkai - filosofai ir gamtininkai — yra galutinai nuo jų nusigrįžę.

      Materialistinės teorijos tvirtinimai, kad ji remiasi aiškiais ir nesugriaunamais mokslo įrodymais, o tikėjimas — silpnų ir tamsių žmonių savavališkomis prielaidomis, jau visai atgyvenę. Kiekvienas objektyvus dabarties gamtininkas pripažįsta: moksle pasiekėme kuone išsamaus daiktų pažinimo ir aiškiai supratome tikėjimo reikalingumą, jei norime moksluose žengti pirmyn. Ir priešingai: mes taip pat įsitikinome, kad krikščioniškajam tikėjimui niekur nereikia bijoti mokslo pažangos. Dar daugiau: tikėjimas kiekvienu atveju padeda mokslui, nes tikintis krikščionis visuose mokslo klausimuose bei sunkenybėse patvariai ieško tikrų atsakymų, vedamas tvirto įsitikinimo, kad tik juos suradęs, jis giliau pažins ne tik gamtos paslaptis, bet ir krikščioniškojo Apreiškimo vertybes.

      Taigi, nūdien jau neegzistuoja dilema “arba... arba”: arba Dievas, arba amžinoji materija; arba tikėjimas, arba mokslas. Šiandien visiems aišku, kad medžiaginio pasaulio būtis ir jos įstatymai niekuomet nebus suprantami patys savyje, bet tik tikėjime į Dievą. Kaip tik per medžiaginio pasaulio ir jo jėgų tyrinėjimą, mes vis daugiau artėjam prie ir šiaip jau nujaučiamo Dievo didingumo ir universalumo.

      Nors moksle materializmas jau atgyveno savo dienas, bet praktiškame gyvenime jis toli gražu dar nenugalėtas. Daugelis net išprususių žmonių, ypač kuriems viskas gerai sekasi, tyliai galvoja, kad kiekvienam tik šis pasaulis egzistuoja; kad gyvenimo prasmė — niekas kita, kaip kuo daugiau pasinaudoti jo malonumais. Tuo būdu senojo materializmo vietą šiandien vis labiau užima praktiškasis nihilizmas. Šis savo gyvenimo supratimu ir visa praktiška pasaulėžiūra niekuo nesiskiria nuo ano.

      Norėdamas pasikalbėti apie savo ruošiamąjį doktoratą, neseniai mane aplankė vienas studentas. Jis protavo:

      — Argi žmogus esmėje nėra plėšrus žvėris? Netgi rafinuotesnis žvėris negu visi kiti! Iš to betarpiai seka, kad visa ko pagrinde egzistuoja tik amžinoji materija, pasireiškianti įvairiais pavidalais ir savo formos laisve besistengianti kitus užviešpatauti ir suimti į save.

      Tada aš kreipiausi į jį priešingu klausimu:

      —    Ką jūs pasakytumėt, jeigu kas nors, ko jūs nieku nenuskriaudėte ir neužgavote, pavadintų jus “plėšriuoju žvėrimi”? Ar mane jūs aplankėte, kaip plėšrus žvėris?

      Jis atsakė:

      —    Prašau: ar aš neplėšiu jūsų laiko? ar netrukdau jums dirbti naudingesnį darbą?

—    Ne, mielasis! Jūs ieškote mano pagalbos savo darbe ir prileidžiat manyje esant nesavanaudiškos meilės. Bet tai yra priešginybė plėšrumo instinktui: aš iš jūsų nieko negaunu, bet tik duodu. Todėl jūs prieštaraujate sau pačiam. Pažvelkite į būrius tų, kurie krikščioniškoje meilėje, be jokios asmeninės naudos, dargi net dideliu pasiaukojimu, stengiasi kitiems padėti.

      —    Bet tai darydami, jie laukia juo didesnio atlyginimo danguje. Ar tai nėra savanaudiškumas, nors ir aukštesnėje formoje?

      —    Aš esu priverstas jūsų paklausti: ar gali tai išsitekti “plėšrumo instinkto” sąvokoje? Kam ir kas dangumi plėšiama?

      Po šio klausimo, studentas pasijuto keblokai. O aš kalbėjau toliau:

      —    Ką žmogus sunkiausiai pakelia ir ko jis labiausiai kratosi? Būti pusgalviu. Nė vienas nenori būti kvailu, nors tokių iš tikrųjų ir būtų. Ką tai reiškia? Kad neprotingume jis įžiūri savo, žmogaus, prigimties — joje esančios dvasios — įžeidimą ir paneigimą. Ką bendro turi materija ar gyvulystė su šiuo reiškiniu? Kuris gyvulys, pavadintas kvailiu, įsižeidžia?

      Taigi, žmoguje pastebime tai, kas nėra materija, bet kas išreiškia dvasines vertybes, kurios su materija nieko bendra neturi. Nors žmogus, turėdamas laisvą valią, gali nuo savo, kaip dvasinės būtybės, aukštumos nukristi ir tapti gyvuliškesniu už gyvulį, bet iš to neseka, kad jis pagal savo prigimtį — iš savo esmės — yra žvėris, ar net blogesnis už jį.

      Be to, daiktų esmės niekuomet negalime nustatyti iš jų sugedimo. Ar galėtume pasakyti, kas yra obuolys, iš jo supuvimo? Aišku, ne. Pastudijuokit pagrindiniau Dessaur'io veikalus. Ten jūs surasit, kad daiktų būtis, jų esmė, negali būti suprasta, žvelgiant į juos iš materialinės žemumos, bet iš dvasinės aukštumos; giliausiai jie gali būti suprasti, žvelgiant į juos iš tikėjimo į Dievą, visų daiktų, taip pat ir materijos, Sutvėrėją.

      Po mūsų pasikalbėjimo studentas buvo giliai susimąstęs, bet nuo materialistinio žmogaus vertinimo vis dar negalėjo atsipalaiduoti. Jis paklausė:

      —    O kaip su masės žmogumi?

      —    Į tai aš galiu trumpai taip atsakyti: žmogus, kuris norėjo tapti laisva asmenybe be Dievo, paniekino Jo įsakymus. Kadangi tie įsakymai buvo kartu ir jo būtybės giliausieji įstatymai, paniekinęs juos, žmogus paruošė kelią savęs nuvertinimui ir nukrito daug kartų žemiau už gyvulį. Su juo atsitiko pagal senovės išminties posakį: “Corruptio optimi pessima — geriausio nupuolimas visuomet blogiausias”. Tai turėtų būti mums paskatinimas: mes privalome iškilti iš masės, vėl tapti asmenybėmis pagal Dievo paveikslą, kaip kad buvo žmogus pradžioje.

Iš dr. Matthias Laros straipsnio “Gott — oder die ewige Materie? —

G. S.J.