Spausdinti

      Jeigu dalykus imsime iš tragiškosios pusės, tai motinos gyvenimas yra pati didžioji tragedija. Nereikėtų nė aiškinti, dėl ko. Kiekvienas galvojantis žmogus tai supras. Tačiau gyvenimas iš mūsų ne vieną jau padarė tingintį galvoti. Mes dažnai esame patenkinti, radę laikraščiuose tas mūsų pačių išgyventas, išmąstytas ir išnešiotas mintis. Vis dėlto mes tikime, kad esame pažinę kažką nauja, dar negirdėta. Tad rašyti bet kuria tema nėra nei bergždžia nei neprasminga.

      Galvoju apie savo mamytę, keturiolikos vaikų motiną. Pilnas lizdelis — pilnutėlis. Tai ne paukštyčiai, kurie vikšru pasotinami, pluksnele pridengiami, saulės pradžiuginami. Tai augą žmonės, pilni reikalavimų, norų ir būtinybių. Jie maži, tie vaikai, vienas prie kito. Jų motulės rankos pilnos darbelių. Nuo aušros lig sutemų ir nuo nakties lig įdienojimo.

      Čia skamba lopšinė, čia vaikiška dainelė, čia rimtesni pamokymo žodžiai. Ir tų mamos žingsnių pilna visur. Ji kiekvienam padeda, pargriuvusį pakelia, išsimurzinusį nuprausia, snaudžiantį užmigdo, suklydusį pataiso, nusikaltusį pabara, nusipelniusį pagiria, nuskriaustą paglosto. Taip ir skrieja jos nuo bėgiojimo sueižėjusios kojos. Jos budri akis viską mato, jos ausis viską girdi, jos širdis visus myli ir glėbys visiems atviras.

      Ji kenčia su kenčiančiu ir juokiasi su besijuokiančiu.

      Vaikai auga. Jie jau mokslo metuose. Vienas po kito ruošiami miestan — toli, už kelių mylių. Sudreba motinos širdis. Veltui žvelgs jos budri akis — ji nelydės vaikų žingsnių ir negirdės jų kalbų. Jie neatbėgs prie jos su savo tiek naiviais tiek rimtais klausimais. Vaikai atsakymų ieškos kitur. Kur? Dabar motinos širdis užtvinsta klausimais: kur jie, ką veikia, ką skaito, kaip elgiasi, kuo domisi, ką mąsto?

      Seklyčia ištuštėja. Motina išlydi paskutinį vaiką. Ilgai ji stovi vieškelyje, nors dulkės jau seniai sugulė ir juodas taškelis tolumoje išnyko. Viena. Vienų viena. Keturiolikos vaikų motina lieka viena... Retkarčiais, labai retai, ji gauna vieną kitą laiškelį, dažnai paskubomis rašytą. Ten taip nedaug ko, kas ją sustiprintų, nuramintų. Jos vaikai ima gyventi sau. Jie kuriasi kiekvienas savo pasaulį. Tame jų pasaulyje retai kur rasi vietos Motinai. Ji atliko savo. Ne, ji bus reikalinga, bet daug vėliau. Gyvenimas — tikras juokdarys.

Motinos džiaugsmas

      Bet pirmiau negu nuspręsime, kad motina turi jaustis nepaprastai nelaiminga, kenčianti, likusi viena, kad jos gyvenimas — tikra tragedija, atsakykim į klausimą, ar motinos augina vaikus sau, ar tam, kad jie gyventų savą gyvenimą, susikurtą sau, nepriklausomai nuo kitų. Sutikę, kad nė viena motina negimdo ir neaugina vaikų tik sau, mes turėsim sutikti ir su tuo, kad anaiptol motinos pašaukime nėra jau tiek daug tragizmo.

  

    Į motiną reikia žiūrėti kaip į kūrėją. Kūrėja gyvo ir paties tobuliausio kūrinio — žmogaus. Tai, ką sukuriame, nebepriklauso mums, nes kiekvienas tobulesnis ar menkesnis kūrinys yra žmonijos turtas. Meno kūrinius matome galerijose, muziejuose, meno salionuose. Muzikos kūrinius girdime koncertuose, žavimės daina, deklamuojame eilėraščius, stebimės technikos išradimais, mokslo pažanga. Bet kiekvieno tokio reiškinio šaknyse mes randame žmogų — kūrėją.

      Medicina tiria ir suranda naujus vaistus bei būdus žmonių gyvybei apsaugoti, o ne tam, kad slėptų visa spintose ir neišleistų iš laboratorijų. Žmonėms kuria žmogus. Muzikas kurdamas išgyvena visą pergyvenimų eilę, tačiau jo muzikos garsai nebepriklauso tik jam, jie yra visų tų, kurie juos girdi, kurie juos mėgina atkurti. Motina — pati stipriausia, pati tobuliausia Dievo leista kūrėja žemėje. Ji turi žinoti, kad jos kūrybinės jėgos — motinystė — negali būti egoistinis veiksnys.

      Jei eisim dar toliau, turėsim pripažinti, kad kūrėjas, būdamas pilnas kūrybiškųjų jėgų, jų neslepia, netramdo, bet kuria. Tik kurdamas, jis jaučia gyvenąs. O kaip yra su motina? Kad ji yra pajėgi duoti gyvybę ne vienam ar dviem vaikam, mes žinome iš mūsų mamyčių. Mūsų lietuvių šeimos būdavo gausios. Tik dabar mes tapome gudrūs matematikai. Motinystė jau nebėra Dievo palaima, bet bausmė. Gimdymas yra pragaro kančios, lyg mūsų motinos to nebūtų kentėjusios. Nė viena jų dėl to nesiskundė. Mes niekad nesame pakankamai turtingi, kad galėtume šeimoje išauginti dar vieną vaiką. Mes leidžiamės į kompromisus, mes smaugiant ir slopinam tai, kas mums įgimta, mes užgniaužiam kiekvieną mintį. kuri mūsų gyveniman skverbias, reikalaudama būti tuo, kuo turėtume — motina kūrėja.

      Būkime atviros. Argi nesame mes pačios laimingiausios, supdamos savo mažuosius? Argi ne jie daro mūsų gyvenimą lengvą, mielą ir pilną? Ir kas gi pagaliau moteriai, pasirinkusiai šeimos gyvenimą, nutiesia kelius į vyro širdį, nuaudžia nenutraukiamų gijų prisirišimą? Kas lengvina vienatvės dienas ir palaiko amžinai jauną, energingą, pajėgią? Tavo pačios vaikas, brangioji motina. Daug kam šis atsakymas atrodys juokingas. Kai kurioms net vulgarus. Kitoms — negyvenimiškas arba įsikarščiavusios moters nekritiška nuomonė. Tema jautri. Toliau jos neplėšdama, pridedu kelias realias nuotrupas.

      ■ Pažinau ją dar jauną. Visas jos gyvenimas buvo darbas ir mažų vaikų meilė. Ji tiesiog spinduliuodavo, glausdama tuos gležnučius, mažyčius vaikus. Nekartą ji sakydavo: “Aš mirsiu iš laimės, kai turėsiu savo kūdikį”. Ji ištekėjo. Jos noras vis buvo toks stiprus, bet ne ji viena dabar sprendė. Vyrui atrodė, kad reikėtų vienus kitus metus palaukti. Po tų metų kitų susidarė tokios aplinkybės, kad laukiančiai motinai tapo neįmanoma emigracija. Maža operacija, ir dalykai susitvarkė. Čia atvykę, jie panoro užsidirbti pinigų. Dirbo, taupė, skaičiavo. Galų gale, kad ir be didelio noro, atrodė, jog visko užtektų ir trečiam. Bet gamta žiauri. Ji baudžia. Jokios vilties sulaukti kūdikio. Kas kaltas? Tai anos “mažos” operacijos pasekmė.

      ■    Atsimenu labai gerai, laukiau sūnelio. Paprastai žmogus tuo nesigiri, nes žmonėms taip neįdomūs kitų džiaugsmai. Sutikau stovyklos aikštėje pažįstamą ponią. Ji priėjo prie manęs, paėmė už rankų ir skausmingu veidu tarė: “Mano giliausia užuojauta Poniai”. Aš nieko nesupratau ir sumišusi paklausiau: “Kas gi atsitiko, dėl ko?” — “Juk jūs laukiat šeimos”, pasakė ji atsidūsėjus. Nežinojau, ką atsakyti, bet nenorėdama būti veidmainė, tariau: “Mieloji Ponia, aš nesijaučiu užuojautos reikalinga, priešingai, aš labai džiaugiuos”. — “Keista Tamsta moteriškė. Kas gi gali šiais laikais gimdyti ir džiaugtis?” — tarė ji ir nuskubėjo savo keliu.

      ■    Pažinau šeimą. Abu stiprūs, pajėgūs, darbštūs. Vyras dirbdavo viršvalandžius, šeštadieniais ir retą sekmadienį būdavo namie. Žmona sėdėdavo viena. Nebuvo jie pirkę nei namų nei automobilio. Kartą pas juos užsuko moteris prašyti aukų vaikų eglutei ar kokiam ten siuntiniui Europon. Nusvilo. “Žinai, Tamsta, ir mums neaišku, bet vos pragyvename...” — “Keista”, atsakė atėjusioji, “mūsų šeima iš penkių asmenų, dirba tik vyras, bet galus suvedame.”— “Ach, ką kalbėti jums, lengviau, mat vaikai suaugs... ir iš viso, kai vaikų yra šeimoje, visad kažkaip lengviau išsiverčiama...” Kažin ar ji tikėjo tuo, ką sakė? “Tad kodėl, Ponia, tos “lengvatos” nepasirūpini?” — paklausė atėjusioji. “Oi ne... tai tik išsižiojusios burnos, kurių niekad niekuo negali užkišti. Aš manau, kad mane jau apsaugos likimas nuo tos Dievo bausmės”. Tuo tarpu kažkas ėmė draskyti duris. Moteris įleido šunį. “Tai mano draugas. Man vienai ir nuobodu ir nyku, kažko trūksta. Vyras vis dirba. Tiesa, mes turim ir katę. Ji susilaukė šeimos. Kokie tie kačiukai meilūs.”

      Vadinas, toje moteryje dar buvo gyvas motinos - kūrėjos grūdas, bet jis buvo stelbiamas gerbūvio, buvo stelbiamas baimės, kad tos “išžiotos burnos” visa prarys, ką jie su vyru buvo sutaupę. Tobuliausią kūrinį — žmogų ji išmainė į šunį ir būrį kačių.

      ■ Viena kita tariamoji motina kenčia vienatvę ir ilgesį, nes bijo, kad vaikas pastos kelią jos meilei su vyru. Pažinau ir tokią porą. Kartą atvirai paklausiau, ar jie nemano turėti šeimos. “Šeimos, vaikų? Ir kam? Kaipgi mes išgyventume meilės pilnatį? Juk meilė nedaloma. Man visiškai pakanka vyro, o jam manęs. Atsiradus vaikui, turėtume tiek rūpesčių. Tai kenkia sveikatai ir grožiui. Ne, mano vyras, kurs manyje dievina grakštumą, imtų manęs neapkęsti, matydamas mane vaikščiojančią lyg kokią mašiną... Ne, ne.” Ir ji nusijuokė, taip nerūpestingai.

      Metai darė savo. Grakščioji ponia kažkaip ėmė tukti, pasikeitė. Kažkas vyko jos organizme. Veidą ir rankas ėdė egzema. Grožis nyko. Jai dar vis pakako vyro, bet vyrui nebemiela buvo namie. Nebuvo, kas riša. Ir mačiau nekartą kaip ji braukdavo ašarą, glostydama mūsų mažyčių galveles. Nieko jai nepriminiau apie jos ankstyvesnius įsitikinimus. Jai būtų buvę per skaudu.

Danute Lipčiūtė