Spausdinti

Gerbiamasis Tėve,

      Mano laiškas gali Jums atrodyti tik nesubrendusio jaunuolio pasikarščiavimas, bet noriu atvirai parašyti tai, ką manau aš ir kiti į mane panašūs jaunuoliai. Jeigu mes klystame, nurodykite, kur ir kodėl. Bet jei mūsų galvosenoje yra bent dalelė tiesos, tą tiesą patvirtinkite, kad mes nesiblaškytume abejonėse.

      Reikalas štai koks. Mūsų tautinių švenčių proga laikraščiai prisipildo patrijotiniais straipsniais, salėse skamba karštos kalbos. Visi stengiasi žmones sugraudinti, maldauja gelbėti žūvančią tėvynę, ragina kovoti už Lietuvos laisvę. Pirmiau aš tokiomis kalbomis žavėdavausi, svajodavau ir aš kada nors tokią kalbą išdrožti. Bet dabar mano nuomonė apie tas patrijotines kalbas pasikeitė; jos mane erzina. Jų klausant, dažnai man užeina noras sušukti:

      — Gana, veidmainiai! Nutilkite, plepiai! Nevaidinkite, čia ne teatras!

      Mano supratimu, mylėti tautą reiškia daryti jai gera ir saugoti bei ginti nuo bloga. Tautos gėris yra sveika, darni, besimylinti šeima. Tautos gėris yra darbštūs, blaivūs, sąžiningi vyrai, šeimai pasišventę moterys, savo naudos neiešką valdžios atstovai. Tautos gėris yra šviesūs, kilnūs idealistai mokytojai ir profesoriai, tikrai dvasiški ir šventumu dvelkią kunigai bei vienuoliai.

      Jei tai tiesa, tai tada tautos blogis, jos nelaimė, tautos žaizdos ir gėda bus kiekvienas girtuoklis, tinginys, vienas jos ardytojas. Tautos nelaimė bus kiekvienas girtuoklis, tinginys, kyšių ėmėjas, kiekvienas jaunimo tvirkintojas. O kadangi doros negali būt be Dievo, tai prie tautos nelaimės priskirtinas ir kiekvienas bedievybės bei laisvamanybės propagandistas. Tautos graboriais laikytini ir šeimos skyrybų, gimimų kontrolės ir abortų advokatai bei laisvosios meilės skelbėjai. Tautos nelaimė yra ir supasaulėję kunigai bei vienuoliai, Šv. Rašto žodžiais tariant, ta “sugedusi druska”, kuri niekam netinka.

Melozzo da Forli    Angeliukai

      Sakykite, mielas Tėve, ar taip galvodamas, klystu, ar tiesą sakau. Jei tai tiesa, tai lengva suprasti, kodėl rimčiau galvojąs jaunuolis negali pasitikėti daugelio patrijotų patrijotiškumu, kodėl turi suabejoti jų tėvynės meilės nuoširdumu ir jų idealizmu. Štai keletas gyvenimo faktų. Čikagoje apsigyveno virš 10.000 tremtinių, o šeštadieninėj aukštesniojoj lituanistikos mokykloj nėra nė šimto mokinių. Amerikoje ir Kanadoje susispietė virš 24.000 tremtinių, o vaikų laikraštėlis “Eglutė” dar neseniai teturėjo 500 skaitytojų ! Ar tik tiek vaikų tėra toje masėje tautiečių, čia apsigyvenusių? Vienintelis katalikiškas dienraštis yra leidžiamas vienuolių. Panašus savaitraštis — taip pat vienuolių. Mėnesiniai katalikiškos krypties žurnalai taip pat beveik visi leidžiami vienuolių. Ar tai nėra mūsų patrijotiškosios ir neva katalikiškosios inteligentijos kultūrinis ir patrijotinis bankrotas?

      Nekultūringais, tautiniai merdinčiais, sumaterijatėjusiais laikėme senosios kartos ateivius, kai dar Europoje tetos UNROS kukurūzus kramtėme. Žadėjome, Amerikon nuvykę, būti lietuviškumo apaštalais, įlieti gyvo, karšto lietuviško kraujo ir atgaivinti bemirštančią lietuvybę. Bet kiek tų mūsų “patrijotų” jau apsikrėtė “automobilizmo”, “hauzizmo”, “dolerizmo” ir “patogizmo” bacilomis! Jie neturi nei aukos tautos gelbėjimo darbams, nei cento laikraščiams užsiprenumeruoti ar knygoms nusipirkti, nei laiko į susirinkimus nueiti ar literatūrai pasiskaityti. Tokius “patrijotus” regėdamas, nė nepasijuntu pro dantis bekošiąs: “Oportunistai, materijalistai, sotaus gyvenimo ir patogumų garbintojai!” Ir tokie jie pasidarė vos per keletą metų. Toli gražu jiems iki tų paniekintųjų “nekultūringų ir materijalistų” senųjų ateivių, kurie, nors buvo bemoksliai, bet nuveikė daug kultūros labui.

      Ar aš klystu, taip galvodamas, ar esu teisus? Būčiau dėkingas, kad atsakytumėte.

Apsivylęs Algis J.

Brangusis Algi,

      Pagrindinės Tavo mintys yra teisingos, nors ir gana žiauriai papiltos. Bet ir tas Tavo “žiaurumas” mane džiugina. Jis dvelkia jaunystės šviežiumu ir atvirumu, alsuoja sveiku pasipiktinimu blogybe ir nuoširdžia neapykanta veidmainystei. Pasaulis būtų kitoks, jei šitiems jaunatvės bruožams žmonės neleistų pasenti ir pirma laiko mirti.

      Aišku, Tavo laiške netrūksta perdėjimų ir pasikarščiavimų. Bet yra geriau karščiuotis, jaudintis, negu pasiduoti nusivylimui. Nusivylimas yra sielos vėžys, nežymiai ėdąs jos energiją, darbingumą, pasiryžimus. Ir didžiausios negerovės privalo mus kurstyti, skatinti nepasiduoti, įveikti, o ne rankas nuleisti ir sudribti. Tik seniai ir tinginiai mėgsta visuomet teisintis: “Prieš vėją nepapūsi!”

      Kančiai ir mirčiai ant kryžiaus Kristus į akis žiūrėdamas sakė: “Pasitikėkite, aš nugalėjau pasaulį!” Vienas kitas į tą Jo pergalę įtikėjęs vyras paveikė milijonus širdžių ir pakeitė pasaulio istorijos kryptį tūkstančiams metų. Tik prisimink vienuolika Galilėjos žvejų, Asyžiaus “Svajotoją” arba Ignacą Loyolą. Kokia jėga, kokia įtaka gyvenimui ir kultūrai jų išvystyta! Mūsų Maironis pranašavo: “Pagimdys vargai galiūnus!” Taip, šie mūsų tautos didžiausio vargo metai yra puikiausia proga ir palankiausios sąlygos iškilti tikriesiems dvasios galiūnams, bet ir... nykštukams. Ar Tu būsi nusivylęs nykštukas, ar energija degąs galiūnas, tai priklausys nuo Tavęs paties.

      Nieko prikištino nerandu labai ryškiai Tavo nubrėžtam tautos gėriui ir blogiui. Galima tik pagirti tokią galvoseną. Be abejo, jei tai paskaitytų mūsų laisvamanėliai, tai Tave apšauktų fanatiku, nes įtraukei Dievą į tautos gėrybių sąrašą ir tuo būdu juos pačius pribloškei prie tautos nelaimės ir gėdos stulpo. Bet argi mes kreipsime dėmesį į tuščių statinių bildėjimą? O jeigu jie imtų perdaug garsiai šūkauti, galėtume paklausti, ką gero jie davė mūsų tautai ir žmonijai, kai jų broliai apie šimtą metų laikė savo rankose didžiųjų Europos valstybių ir viso pasaulio likimą, auklėdami universitetuose ir mokyklose šio amžiaus kartą. Galima drąsiai jiems atkirsti, jog ir hitlerinis nacizmas ir stalininis komunizmas ir bet koks kitas tautų naikintojas yra dorovės be Dievo ir kultūros be krikščioniškųjų dogmų vaisius. Humanizmas be krikščioniškojo dogmatizmo, tai tik žvėriškumas. Humanizmas be aštuonių Kristaus palaiminimų baigiasi grynu egoizmu, o patrijotizmas išsigema į šiltų vietų garbinimą.

      Kad tauta ir žmonija be gyvo tikėjimo į Dievą skursta ir braidžioja iš krizės į krizę, iš katastrofos į katastrofą, tai jau pradeda suprasti ir šviesesnieji Europos liberalai. Pvz. H. Spaak, Belgijos socialistų lyderis, nesigėdijo viešai prisipažinti, kad jo partijos vestoji kova su Bažnyčia ir tikėjimu buvusi apgailėtina klaida. Tą klaidą supratęs, ne vienas liberalas jau rado kelią prie Kristaus. Melskime dar daugiau šviesos ir mūsų tautos liberališkajai daliai praregėti ir pamatyti, kur yra tikrosios tautos vertybės ir jos stiprumo pagrindai.

      Tačiau Tavo laiške kai kas ir persūdyta. Aš nedrįsčiau vadinti veidmainiais, plepiais ir vaidintojais mūsų patrijotų, rašytojų ir kalbėtojų, kaip Tu vienu plunksnos įsismaginimu išpyškinai. Kas gi yra veidmainys? Kas vienaip mano, o kitaip sąmoningai kalba ir elgiasi. To negalima primesti visiems mūsų patrijotams, kurių darbai nesutinka su žodžiais. Nejaugi ir Tavo paties visi veiksmai sutinka su įsitikinimais? Mes matome ir suprantame tai, kas yra gera, bet ne visados turime jėgų tai daryti. Ir šv. Povilas sako: “Ką aš darau, neišmanau, nes ne gera, kurio noriu, aš darau, bet pikta, kurio nekenčiu” (Rom. 7, 15). Tai yra žmogiškosios prigimties silpnybė, įveikiama tik dieviškosios malonės ir savo paties nuolatinių pastangų. Taigi, negalima smerkti ir veidmainiais vadinti visų mūsų patrijotų, neištyrus kiekvieno atskiro individo veiksmų ir intencijų. Be abejo, kad yra ir veidmainių ir apsimetėlių, bet ne taip jau lengva juos pažinti ir atskirti nuo nuoširdžių veikėjų.

      Mane labiau liūdina tiek katalikiškosios, tiek liberališkosios mūsų inteligentijos intelektualinis nebesusivokimas, o ne vienas kitas žodis, nesuderinamas su darbais. Kiekvienam gimnazistukui yra aišku, kad geografijos mokomasi iš geografijos vadovėlio, matematikos — iš matematikos vadovėlio, o ne atvirkščiai. Bet šios taip aiškios ir paprastos tiesos neįstengia suprasti net mokyčiausi profesoriai, diplomatai vyrai ir moterys, kai tik susiduria su religijos problemomis. Filosofines ir teologines problemas betyrinėdami, jie išvaikštinės įvairiausių sistemų labirintus, išrausinės visus žmogaus minties amžių amžiais suverstus šiukšlynus, bet jokiu būdu neis net pasidairyti Katalikų Bažnyčios autentiškuose šaltiniuose! Pagal jų galvoseną, tai būtų nemoksliška, nerimta, davatkiška. Ką moko Katalikų Bažnyčia, kokia yra jos filosofija ir teologija, tie liberalai tikisi sužinoti tik iš Bažnyčios priešų raštų ir liudijimų. Ar tai protinga? Ar tai moksliška?

      Katalikiškosios inteligentijos inteligencija man taip pat nėra suprantama, kai gimnazijoje išmoktos tiesos tik šiaip taip pripažinamos, bet nesistengiama tų tiesų gyvenimiškąją dinamiką panaudoti savo pačių ir visos tautos kėlimui. Tokiu būdu inteligentija, nors nesąmoningai, kenkia tautos brendimui ir klestėjimui. Ta prasme teisingai parašei ir apie supasaulėjusius kunigus bei vienuolius.

      Teisingi, skaudūs ir nepateisinami yra Tavo suminėtieji faktai. Bet ar dėl to reikia nusiminti, piktintis ir nusivylus į viską spiauti? Tai būtų visai nevyriška. Amerikos Kristoforiečių pagrindinis dėsnis yra šis: “Geriau įžiebti nors ir mažytį žiburėlį, negu keikti tamsumą”. Tavo jaunos, aštrios ir kritiškos akys mato daug trūkumų mūsų vaduose, visuomenės veikėjuose, rašytojuose ir visur kitur. Visur tik šiukšlės, visur tamsa! Tad jei nori, kad tos klaidos sumažėtų, jų nekartok. Nekoliok, nesmerk tamsos, bet įžiebk žiburėlį, ir tuoj bus bent trupučiuką šviesiau. Išmesk nors saują šiukšlių, ir bus bent kiek švariau. Būk pats šviesa. Pasižadėk, kad stengsiesi nepadaryti gėdos nei savo tautai, nei Dievui, kad stengsiesi suderinti savo darbus su įsitikinimais.

      Ne, ne liūdėti, ne smerkti ir ne piktintis mums reikia. Reikia pačiam stengtis tapti bent mažučiu žiburėliu aplink esančioje tamsoje.

J. Kidykas, S. J.