Spausdinti

      Galvojančiam šių dienų žmogui dažnai kyla įvairiausių neaiškumų, kai jis nori teisingai elgtis, kai tarp dviejų ekstremų jam reikia pasirinkti vidurio kelią. Čia paduosime keletą minčių, kurios, gal būt, padės orientuotis tuose sunkiuose klausimuose.

Tolerancija ir fanatizmas

      Mes žavimės tais kraštais, kur mokama pagerbti kitų tikėjimų, partijų ir grupių žmonės. Piktinamės, kai tenka sutikti asmenų, kurie neturi jokios tolerancijos, kurie negerbia kito žmogaus įsitikinimų, kurie visiems jėga stengiasi įbrukti savo mintis ir idėjas. Antra vertus, yra pavojaus, kad žmogus per daug viską toleruodamas, visai praranda savo įsitikinimus ir nemato tiesos. Kaip čia elgtis, kad galėtum eiti teisingu keliu?

      Ta pati objektyviai paimta tiesa, yra iš dalies sąlyginė, reliatyvi, šiek tiek skirtinga, priklausanti nuo subjektyvaus žmogaus įsitikinimo. Vienaip apie tą patį dalyką galvoja vaikas, kitaip suaugęs žmogus; vienaip eilinis žmogelis, kitaip išsimokslinęs savo srities žinovas. Tokį tiesos sąlygiškumą ir reliatyviškumą kiekvienas turi pripažinti ir pagerbti kito žmogaus nuomonę. Tas pat sakytina ir apie toleranciją kito tikėjimo žmonėms. Čia yra panašiai kaip su įsimylėjusiu žmogumi, kuriam jo mergaitė yra gražiausia. Mes nė nebandome pakeisti tos jo nuomonės, tai galėtų sugriauti jo laimę, kurios žemėje ir taip jau maža. Bet tai dar nereiškia, kad tikrai ta jo mergaitė būtų gražiausia visoje apylinkėje. Suprantama, kad žmogui tikėjimas, kuriame jis yra išaugintas, su kuriuo surišti gražiausi jo pergyvenimai, tyriausi nusistatymai, atrodo teisingiausias ir geriausias. Jis net mirti už jį pasirengęs. Bet tai dar nereiškia, kad jo tikėjimas ir objektyviai yra tikriausias, t. y. atitinkąs antgamtinę tikrovę, teisingai perduodąs visą Kristaus, Dievo Sūnaus, mokslą.

      Kaip mums yra pavojus netoleruoti kito įsitikinimų, taip yra nemažesnis pavojus nebranginti savo įsitikinimų, bijant užsitraukti fanatiko vardą. Dėl šios žmonių baimės ne vienas užmiršta savo principus, bijosi ginti savo tikėjimą, savo pasaulėžiūrą, auklėti vaikus tikėjimo dvasioje. Iš fanatizmo baimės ir iš klaidingai suprastos tolerancijos žmonės nekovoja už savo idealus, nenori pasipriešinti tiems, kurie savo darbais ir klaidingu mokslu griauna tikėjimo, doros ir visuomeninio gyvenimo pagrindus, kurie savo blogiems tikslams siekti vartoja blogiausias priemones. Gal kaip tik dėl to Vakarų pasaulyje įsigalėjo komunistai, fašistai ir įvairiausiose didelės reikšmės vietose įsitvirtino labai tamsūs gaivalai.

      Dažnai mes stebimės matydami, kokiu uolumu ir pasišventimu įvairūs propagandistai ir sektantai skelbia savo mokslą, perša knygas ir laikraščius. Neatrodo, kad jie visuomet taip elgtųsi tik dėl to, kad yra gerai apmokami. Jie gyvena savo skelbiamomis mintimis, dėl jų kovoja ir aukojasi. Ta jų ištikimybė savo idėjomis daugelį suvedžioja. Juk gali atrodyti, kad žmogus taip kovoti, aukotis ir net mirti gali tik už tiesą. Bet yra ir komunistų, kurie daug aukojasi, eina į kalėjimus ir net miršta, nenorėdami atsisakyti savo mokslo. Bet ar dėl to komunizmas yra teisingas? Dažnai mes sumaišome du dalyku: pačią tiesą ir ištikimybę tiesai (dažnai tik subjektyviai tiesai). Tiesos mastu padaroma besąlyginė ištikimybė subjektyviai tiesai. Tačiau tiesos mastas tegali būti aiškumas, mūsų proto ryškus įžvelgimas, kad taip yra, arba taip nėra. Taip pat aiškus supratimas, kad šitas tvirtinimas atitinka pačią tikrovę, arba neatitinka, kad priėmimas kito liudijimo yra pilnai pagrįstas, arba nepagrįstas.

      Besąlyginė ištikimybė tiesai yra žmogaus vertingumo mastas. Mes gerbiame tuos kad ir klaidingų idėjų įsitikinusius idealistus, kurie drąsiai gina savo idėjas, nesibijodami jokių aukų. Taigi, mes tik tuos asmenis gerbiame, bet nė nemanome gerbti ir priimti jų skelbiamų idėjų.

      Vis dėlto kartais atsitinka, kad perkame prekę tik dėl pardavėjo iškalbingumo, visai neištyrę tos prekės vertės. Taip gali atsitikti ir su kokios nors idėjos ar pasaulėžiūros priėmimu: dažnai mes priimame kokią nors tiesą tik dėl ją skelbiančio asmens vertingumo, išmintingumo, išsimokslinimo, dėl jo aukojimosi už tą tiesą. O kartais net ir labai aiškioms tiesoms liekame šalti ir abejingi, jeigu jas skelbia žmonės, kurie mums nepatinka arba pagal tas tiesas negyvena, už jas nesiaukoja.

      Šis reiškinys parodo dvejopą tiesos pobūdį: grynai protinį arba teoretinį ir praktišką arba gyvenimišką, kuris vis labiau yra pradedamas vadinti egzistencialiniu tiesos charakteriu. Pilnam tiesos priėmimui abudu jos pobūdžiai yra svarbūs.

Laisvės pagunda

      Dažnai žmogui kyla pagunda nesilaikyti įsakymų, tradicijų papročių. Kam laikytis kokios nors žmonių grupės ideologijos, pasaulėžiūros, tikėjimo? Reikia pačiam išbandyti, kas žmogui dera, kas nedera. Reikia pačiam savo protu nuspręsti, kas leistina, kas neleistina, kas tikėtina, kas atmestina. Pažįstame daug žmonių, kurie eina “savo keliu”. Jie turi savo įsitikinimus, plačias, laisvas pažiūras. Jie yra ištikimi patys sau. Jie mums imponuoja: prieš nieką nesilanksto, nepataikauja jokiai grupei ar partijai, nesivaržo jokios pasaulėžiūros varžtais, neapsiriboja vienos kurios religijos tiesomis. Jie tartum su Vaičiūnu šaukia:

“Ne, aš niekam nevergausiu, nors tai būtų pats dangus; aš visur sau laisvės gausiu, kolei siela kūne bus!”

      Gal ne vienam norisi įsijungti į tą šauksmą: “Šalin varžtai, šalin dogmos! Tegyvuoja laisvė!” Ne vienam katalikui protestantų sektos atrodo žavios; tik pamanykit: Šv. Raštą gali aiškinti kiekvienas žmogus visai laisvai, kaip jam patinka!

      Be abejo, yra pavojus aklai priimti kurios nors grupės ideologiją, ar kurio nors tikėjimo tiesas. Kas be susipažinimo ir išsiaiškinimo tai priima, nevertas vadintis sąmoningu žmogumi. Tačiau ne viskam išsiaiškinti žmogus turi gabumų ir laiko. Daug kam ir daug kur tenka pasitenkinti apsišvietusių žmonių liudijimais, dorų specialistų tvirtinimais. Pagaliau ne viską žmogaus protas ir pažinti pajėgia. Apie Dievą ir žmogaus sielos pomirtinį gyvenimą jis labai maža tegali žinoti ir suprasti. Bet protui pagalbon čia ateina paties Dievo liudijimas, suteiktas mums per Jo įsikūnijusį Sūnų. Tai apreikštosios tiesos, tai mūsų tikėjimo dogmos.

      Kadangi dogmos yra paties Dievo apreikštos ir Jo įsteigtos Bažnyčios iškilmingai paskelbtos, jas turi priimti visi tikintieji. Kristaus paskelbtos tiesos yra surašytos Šv. Rašte arba perduotos mums tradicijos būdu. Jas aiškina Kristaus įsteigtoji Bažnyčia. Būtų labai neprotinga, jei kas norėtų pats viską išsiaiškinti, nepripažindamas Bažnyčios autoriteto. Juk ir kitų seniau gyvenusių rašytojų bei filosofų mintis aiškina specialistai, jos ne kiekvienam žmogui gali būti suprantamos. Jeigu mes čia pripažįstam kito žmogaus autoritetą, dėl ko nebūtų protinga jį pripažinti ir tikėjimo srity? Jei kas manytų, kad pasinaudoti specialistų ištirtais dalykais yra neprotinga ar negarbinga, turėtų nesinaudoti jokiais kitų išradimais: nevartoti peilio, šakutės, plunksnos, nevažiuoti automobiliu. Juk tai ne jo išrasta! Toks žmogus neturėtų skaityti kitų parašytų knygų, pats turėtų viską ištirti ir išgyventi. Bet tai būtų nesąmonė.

      Panašiai yra ir su įstatymų laikymu. Ne viską gali pats žmogus ištirti, išbandyti. Argi galima leisti vaikui viską pačiam išmėginti? Daugelis, taip viską bandydami, sveikatą ir gyvybę prarastų. Žmogui yra būtina kartais aklai priimti kitų įsakymus, pasitikėti kitų patirtimi, priimti karta iš kartos perduodamą gyvenimo išmintį, išreikštą tradicijose ir papročiuose.

      Tad ar būtų protinga nepriimti Dievo duotų įsakymų, gyvenant “pagal savo prigimties palinkimus”? Bet pagaliau ir gyvenimas pagal savo prigimties reikalavimus, jeigu žmogus klausytų proto, o ne aistrų, privestų jį prie tų pačių Dievo duotų įsakymų. Juk žmogaus prigimties autorius yra tas pats Dievo įsakymų leidėjas.

      Tuo niekas nenori pasakyti, kad reikia neprotingai klausyti įsakymų ir vergauti pasenusiems papročiams. Mūsų moderniaisiais laikais viskas greitai keičiasi ir iškyla nauji reikalavimai. Dažnai reikia keisti papročius ir tradicijas, neatitinkančias laiko dvasios. Paprastai mes įsakymų ar papročių nenaikiname, bet juos labiau pritaikome mūsų laikams. Dievo įsakymai yra visuomet tie patys, bet Bažnyčia juos aiškina, atsižvelgdama į laiko dvasią, į naujus reikalavimus.

      Įstatymas neneigia žmogaus laisvės ir iniciatyvos, jis tik uždeda žmogui būtinai pasiektinus tikslus ir draudžia su jais nesuderinamus ir jiems kenkiančius veiksmus. Taigi, įstatymas yra duotas ne žmogaus laisvei varžyti, bet apsaugoti.

      Mūsų idealas turėtų būti ne viską bandąs, viskuo rizikuojąs, viską kritikuojąs žmogus, bet drąsus, ryžtingas, šaltai protaująs žmogus, kurs moka suderinti praeities patyrimą su dabarties reikalavimais ir ateities uždaviniais. Toks žmogus nevergauja viešajai opinijai ir įsivyraujantiems papročiams bei sustingusiai įstatymo raidei, bet yra laisvas, sąmoningai religingas, mylįs tiesą, gėrį ir grožį.

P. Salantas