Spausdinti

* Nuo Čia iki Amžinybės

      Vienas iš filmą ne visiškai pagal Hollywood šabloną -— jis baigiasi tragedija. Skiriamas, mūsų supratimu, tik suaugusiems, nes filme daug brutalumo. Vaizduojami charakteriai, nors įdomūs, bet priklauso nesusitupėjusiems ir neišbaigtiems žmonėms. Filmas parodo mizernąją profesijonalų kareivių gyvenimo pusę. Jų ambicijos labai žemos: eventualiai tapti viršila, vengiant tiesioginių susikirtimų su viršininkais, nesvarbu, kur tiesa ir principo reikalas, ir praleidžiant laisvalaikius su lengvo stiliaus merginomis bare ar šokių salėje.

      Veikėjų tarpe figuruoja karjeristas kuopos kapitonas, kuris jau senokai taikosi tapti majoru kareivių sąskaiton. Suorganizuodamas kuopos bokso komandą, jis mano gauti paaukštinimą, jei komanda laimės divizijos bokso pirmenybes. Scenoje pasirodo naujai atkomandiruotas kareivis (Montgomery Clift), pasižymėjęs profesijonalas boksininkas. Tiek kapitonas, tiek kuopos boksininkai, kuriems teko paaukštinimai ne už kareiviavimo, bet už boksavimosi meną, bando priversti boksuotis atvykusi kareivį. Priešingai apsisprendęs kareivis turi pereiti ilgą kryžiaus kelią, nusėtą liguistu žiaurumu, žemiausia žmogaus panieka ir pasibaigiantį trimis beprasmėmis mirtimis.

      Be kapitono, siaurapročių viršilų, matosi pirmasis viršila (Burt Lancaster), kuris valdo kuopą kapitono vardu ir slaptai mylisi su kapitono žmona,. Jis toleruoja eilę nedovanotinų dalykų, nenorėdamas kenkti kapitono karjeros planui ir vengdamas tiesioginės atsakomybės.

      Kapitono žmona (Deborah Kerr) ir šokėja (Donna Reed) vaizduoja moteris, kurias gyvenimas veda tragedijos keliu, ir kurioms trūksta dvasinės pasaulėžiūros ir dvasinio idealo pakreipti tragediją kūrybos ir vertybės keliu. Sugriuvus jų statomiems kortų nameliams, jos lieka tuščiomis rankomis, apkartusiomis širdimis ir išverktomis akimis. Nenorįs boksuotis kareivisjam nelaimingu būdu pasitaikė sužeisti kolegą boksininką, ir sužeidimas baigėsi apakimuparodo daugiausia charakterio. Bet ir jam trūksta sveikos pasaulėžiūros ir dvasinio subrendimo. Našlaitis, bastydamasis pasaulyje, randa šeimos ir namų. erzacą kariuomenėje. Nors kartais sunku pasakyti, ar jo apsisprendimai diktuojami proto ir valios ar ožiško užsispyrimo, vis dėlto, jis pasirodo turis daugiausia žmoniškumo, šilumos ir imponuojančio vyriškumo. Gaila, kad jo beprasmė mirtis lieka tik tuščias aidas visoms filme vaizduojamoms problemoms. Pirmasis viršila, net stovėdamas prie jo lavono, neranda žmoniškesnių žodžių už šiuos: “Ko čia stovite? Ar nesate matę mirusio žmogaus?”

      Filmas palieka žiūrovui labai slegiantį įspūdį. Beprasmis gyvenimas, beprasmis darbas, beprasmis žiaurumas ir beprasmė mirtis. Tokiu būdu, ir filmas tenka laikyti beprasmiu. Net pirmos rūšies vaidyba dalykų nepataiso. Priešingai, pažadina žiūrovo sielą geresniems dalykams ir vis tiek palieka ją alkaną.

(“From Here to Eternity.” Išleido Columbia Pictures).

* Mėnulis Mėlynas

      Vienas iš ginčytinų filmų, kur puiki vaidyba ir geras pastatymas panaudota ne taip geram tikslui, būtent, pajuokti krikščioniškąjį dorovės supratimą, atsisakant amžių priimtos dorovinės tradicijos. Tiesa, kad šis filmas skiriamas tik suaugusiems, bet ir suaugusieji, kalbėdami apie tokius dalykus, pasitikrina, ar durys ir langai uždaryti ir ar jaunoji karta jau sumigus. Tiesa, kad šis filmas turi daug rafinuoto sąmojaus, bet kartais jis “riebusir ne retaitendencingas. Nors žodžiai ir labai gerai parinkti, bet minties niuansai ir sugestijos pažeidžia gero ir doro žmogaus įsitikinimus. Labai gaila, kad pirmos rūšies aktoriams, kaip William Holden ir David Niven, teko prisiimti priekaišto neišvengiąs profesinis uždavinys.

      Filmas labai dažnai sukasi apie dalykus, kurių žmonės paprastai gėdisi ir nenoriai pasakoja net savo artimiausiems draugams, nebent jiems krikščioniškoji dorovės sąvoka ir idealas yra tapę tik nuodėmingos širdies nepageidaujami liudininkai ir įkyrūs palydovai.

      “Mėnulis Mėlynas” patvirtina liūdną tikrovę, kad viešasis dorovės idealas smunka progresuojančiu žingsniu, ir dalykai, tinką tik smuklės nešvankiai atmosferai, be gėdos patiekiami milijonams, nors ir po puikios vaidybos skraiste.

(“The Moon is Blue,” su William Holden, David Niven ir Maggie McNamara. Išleido United Artists.) .

* Nusikaltimo Komanda

      Labai inteligentiškas filmas tiems, kurie mėgsta detektyvinius romanus, vaizduojąs didmiesčio policijos detektyvų būstinę, per kurią pereina įvairaus plauko bukapročiai, vištvagiai, impersonatoriai, žinių teikėjai ir šiaip piliečiai, kuriems pasitaikė nelaimė būti ne toje vietoje ir ne tuo laiku. Be kitų pareigų ir užsiėmimų, detektyvų štabas stengiasi susekti nusikaltėlių grupę, pasižymėjusią bankų apiplėšimais.

      Štabo viršininką vaidina Edward G. Robinson, kuris sukuria labai simpatišką policininką, dvelkiantį ne degtine, bet šiltu humaniškumu, inteligencija, sveiku sąmojum ir sveikais nervais.

      Nors filmo pavadinimas ir klaidinantis, bet žiūrovui malonu atsigauti atmosferoje, kuri nors įtempta ir ne visada ideali, bet išvengia šablono, neišsiverčiančio be perdėto smurto, vulgarumo ir cinizmo. Graži pabaiga atleidžia filmo įtampą ir primena, kad ne viskas auksas, kas auksu žiba. Bet auksas lieka auksu ir pelenuose.

(“Vice Squad,” su Edward G. Robinson. United Artists).

MOTERIE!

      Visos Tavo maldos, visos Tavo jėgos, pastangos ir aukos tebūnie Tavo Tėvynės labui.

      Gerbk savo senelių papročius ir tikybą. Auklėk savo vaikus religinėje ir tautinėje dvasioje. Remk savo bažnyčią tremtyje ir būk jos nare.

      Vartok šeimoje lietuvių kalbą ir įžiebk savo vaikų sielose meilę jai.

      Didžiuokis, kad esi lietuvė. Tebūna Tavo namų židinys lietuvybės tvirtovė svetur. Iš Tavo lūpų vaikai tepažįsta savo protėvių kraštą, jo garbingą istoriją, geografiją ir teišmoksta karštai visa tai pamilti.

(St. Yla. Lietuva Brangi.)