Spausdinti

Bruno Markaitis, S. J.

* Adenauer Pergalė

      Adenauer valdo Vokietiją nuo 1949 metų, ir daugelis jį pradeda laikyti Vokietijos Tėvu. Nors jau perlipęs 77 metų slenkstį, jis dar atrodo tiesus, nepalaužiamas ir tebemano, kad vaikai, žuvys ir kabineto ministeriai balso neturi. Niekas jo nepajudins, neperkalbės, jei jis įsitikinęs, kad jo tiesa. Jo kietumas ir ištvermė nuvarė nuo kojų eilę alijantų generolų ir gubernatorių. Įsitikinęs ir praktikuojantis katalikas, jis išvedė kraštą į pergalę, sakydamas, kad nuo rugsėjo rinkimų priklauso ne tik Vokietijos, bet Europos ir krikščioniškosios civilizacijos likimas.

      Darbo jis turėjo ir tebeturi labai daug, bet jo energija rodosi neišsemiama. Jis pats sako, kad daug dirbti ir nepavargti gali tik tas, kas yra“sveikas ir gabus žmogus, kantrus ir pasiryžęs visa padaryti to idealo įgyvendinimui, į kurį jis tiki” Adenauer atvejyje šis idealas yra krikščioniškoji civilizacija, nes pagal jo žodžiuskrikščionybė yra atsakymas kiekvienai ideologijai; tik krikščionybė gali būti ta dimminė jėga, pergyvenanti pačią politiką ir politikus.”

      Churchill pavadino Adenauer “didžiausiu Vokietijos valstybininku po Bismarck.” Vienas iš daugelio šio fakto įrodymų yra naujoji Vokietijos konstitucija, kurią rėmė Ade-nauer, ir kuri pasirodė praktiškesnė, lankstesnė ir išmintingesnė už Italą ir Prancūzų konstitucijas, kurios vykdomąją valdžią padaro įstatymus leidžiančio organo kaliniu.

Žaliuojantieji medžiai ir trykštą fontanai Los Angeles kapinėse.

      Daug pastovios ir būtinos pagalbos Adenauer gavo iš Erhard ir Schaeffer, kurie sutvarkė krašto finansus, subalansavo biudžetą ir krašto ekonomiją pastatė ant naujų ir stiprių kojų, sveika ekonomine sistema užtikrindami Vokietijos ateitį, jei jos nesudrums tarptautinės politikos nelaukti faktoriai. Šiandien Vokietijos darbininkai valgo geriau ir uždirba daugiau negu prieš karą. Bedarbių skaičius—-pirmą kartą po karonebesiekia milijono. Rugpiūčio mėnesio plieno produkcija prilygo Did. Britanijos. Du milijonai naujų butų išdygo nuo karo pabaigos, nors dar reikia keturių milijonų.

      Vokietijos Krikščionių Demokratų partija pradėjo savo veiklos kelią su Adenauer ir aštuonių metų bėgyje parodė, kad sveika idealogija ir rimtas, nuoseklus darbas, jei jie eina ranka rankon, kalnus nuverčia. Jos vedama tauta pasiekė plačius gerbūvio vieškelius ir tarptautinį pripažinimą. Tai tauta, kuri yra buvusi ir genijus, ir kruvina šmėkla, ir liguista naikintoja.

      Adenauer populiarumas pradėjo augti nuo tos dienos, kai 1933 metais Hitleris rengėsi apsilankyti Kiolne. Naciai iškėlė raudonas vėliavas su svastikomis, kurias burmistras Adenauer liepė nukabinti. Įtūžęs Goering atstatė burmistrą ir išvijo iš miesto. Bet nukentėjęs burmistras jau tada suprato, kas kraštui ir tautai neša pražūtį, o kasgerbūvį ir kūrybingą ateitį. Lankydamasis Amerikoje, jis užtikrinoprezidentą, kad Adenauer Vokietija nebepakartos 1933 metų klaidos, nes “ Weimaro respublika, pasukusi perdėto politinio liberalizmo keliu, atvėrė vartus krašto priešams, kurie sugriovė tautos demokratines institucijas”. Naujoji Vokietija turi naujus įstatymus, kurių kietą ranką jau spėjo pajusti tiek kairieji tiek dešinieji radikalai.

      Duoti tautai tai, ko ji nori ir kas jai ir jos šviesiai ateičiai tikrai naudinga, gali tik didelis žmogus. Dar neseniai pasaulis nekentė ir kratėsi paties žodžio “vokietis". Šiandien, matydamas Vokietijos pažangą, entuzijastingą, kūrybingą ir nesulaikomą darbo organizaciją, jos gyvybinę jėgą, kuri gimdo, kuria ir auga, kai kitos tautos posėdžiauja ir kliudo bendrą darbą, tas pats pasaulis pradeda jausti Vokietijai pagarbą ir bendradarbiavimo norą. Jau daug kam atrodo, kad naujajai Vokietijai gali tekti didžioji misija paklupdyti bolševizmą Europoje.

      Vokiečių demokratų rinkiminiai plakatai skelbė: “Adenauer užmezgė santykius su laisvuoju pasauliu.” Grįžęs iš Amerikos, jis pats pasakė: “Aš niekada neužmiršiu to momento, kai lankydamas Arlington Kapines, užgirdau “Deutschland ueber Alles”, grojamą kartu su Amerikos Himnu.” Po tragiškų pralaimėjimo metų, denacifikacijos teismų, po karo reparacijų ir nugalėtojų šeimininkavimo, po pramonės suparaližavimo ir ekonomijos sugriovimo, Vokietija ne tik atsikėlė iš mirties lovos, bet tapo galingiausia tauta pokarinėje Europoje. Tik istorija galės pasakyti, kiek ir kokie Adenauer tikrieji nuopelnai kraštui, kuris buvo miręs, o šiandien gyvas. Bet ir nelaukdami istorijos perspektyvos, mes galime pasakyti, kad jis yra didelis valstybininkas.