Spausdinti
D. Mickute-Mitkienė
Seni tėveliai užaugino 
Jaunutį sūnų. prie savęs,
Oi, tik nejaučia, tik nežino, 
Kur jį gyvenimas nuves.
 
    Norėtų skirt jam tokią dalią,
    Kuri geriausia iš visų,
    Norėtų rinkti tokį kelią,
    Kuriuo keliaut būt nebaisu.
 
O jis, tėvelių nesiklausęs, 
Slaptas godojo godeles, 
Viena naktis tyli ir dausos 
Girdėjo jo maldas gilias.
 
    Kada, o Viešpatie, kada
    Introibo ad altare Dei,
    Save aukosiu su malda,
    Visų džiaugsmų atsižadėjęs?
 
Kada nuo žemės pažadų 
Mane pakelsi sursum corda, 
Kad aš manos tautos vardu 
Galėčiau skelbti Tavo vardą?
 
*    *    *
 
Ko rinkotės čia pamatyti, 
Mažos tautos mažas būreli?
Ar pranašo veidas jums švyti 
Ir žodžiai tyruos pasakyti: 
Taisykite Viešpaties kelią!
 
    Bet pranašo žodis — negyvas, 
    Jei Dievo Dvasia jo nelaiko... 
    O šis pateptasis alyva, 
    Aukodamas Ostiją gyvą — 
    Žmogus laiko Viešpatį rankoj!
 
*     *     *
 
Tolimoj Tėvynėj, jei gyva motulė, 
Rūpestėlių jūroj jos širdis panirus... 
Anksti rytą kelia, vakarėli gula,
Vis karščiausią maldą už sūnelį skyrus.
 
Nepalinko šiandien jos pavargę keliai,
Kad sūnus palaimą ant galvos uždėtų...
Senas tėvas, broliai, mylimos seselės...
Ak, visi jie verktų ir džiaugsmu žydėtų!
 
    Vakarų vėjeli, tu papūsk į rytus 
    Ir nunešk Tėvynėj pavergtiesiems žinią: 
    Kad gimtojoj žemėj auštų laisvės rytas, 
    Aš aukoju Dievui Auką pirmutinę!