Spausdinti

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

ŠAUKSMININKO VARTOJIMAS

     Šiais metais “Kalbos” skyriuje manome šiek tiek parašyti apie linksnių ir prielinksnių vartojimą. Be abejo, visi žino, kad mes savo kalboje turime septynis linksnius. Visi žino jų vardus, bet mažai kas juos taisyklingai kirčiuoja, tad pirmiausia čia juos taisyklingai sukirčiuotus paminėsime: vardininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas, įnagininkas, vietininkas, šauksmininkas.

     Nors šauksmininkas paprastai yra dedamas į paskutinę — septintąją vietą, bet apie jį pirmiausia pakalbėsime, nes jis yra skirtingas nuo visų kitų linksnių. Jis yra nuo nieko nepriklausomas, sakinyje su jokiais kitais žodžiais nesusijęs, tikras “atsiskyrėlis”, užtat sakinyje jį visuomet išskiriame kableliais. Šauksmininku visuomet į ką nors kreipiamasi, prašant, klausiant, barant, įspėjant, raginant, šaukiant (dėl to jis ir vadinamas šauksmininku).

     Kreiptis galima ne tik į žmones, bet ir į gyvulius bei negyvus daiktus, ypač poezijoje. Pvz.: Ausk, sesute, drobeles. Ėsk, karyvte, žalią šieną. Tau, tėvyne, skiriam savo meilę.

     Šauksmininkas kartais gali būti vartojamas ne tiek kreipimuisi, kiek dėmesiui suaktyvinti, kalbą pagražinti, pasakytam daiktui pabrėžti. Pvz.: Matai, brolau, kiek mes čia nuveikėme! Aš ten buvau, brangusis, jau prieš daugelį metų.

     Šauksmininkas dažnai turi įvairių pažyminių, pvz.: Sesele tu mano mieliausia, dėl ko gi reikėjo tau taip pasielgti? Ak, kur dingot, giedros jūs gi pavasario dienos? (K. Donelaitis).

     Kreipinio šauksmininkas gali būti sustiprintas jaustuku arba asmeniniu įvardžiu, kuris sakinyje neina veiksniu, pvz.: Oi vaikeli, kada tu subręsi? O tu mano mažutėli, kaip aš tave myliu!

     Kreipinio šauksmininkas kartais išplečiamas įvairiais priedėliais, pvz.: Sveikas, Vilniau, Gedimino mieste, vėl pasipuošęs trispalvėmis! Oi varge varge, vargeli mano, kada aš tave dabar išvargsiu. Tu mano motinėle, močiute sengalvėle, gana pailsai, gana pavargai, kol mane užauginai.

     Mūsų kalboje atskirą šauksmininko formą turi tik vienaskaita, o daugiskaitos šauksmininkas yra toks pat, kaip daugiskaitos vardininkas. Kai kurie kartais ir vienaskaitoje į kitus kreipiasi vardininko forma. Tai yra klaida. Pvz: Jonas (=Jonai), kada man grąžinsi knygą? Tėvelis (=Tėveli), kada važiuosi į miestą? Mieloji sesutė (=Mieloji sesute), imk šią dovanėlę.

     Kai kreipiamasi daiktavardžiu ponas, einančiu priedėliu, tai jį galima vartoti ir šauksmininko, ir vardininko forma, pvz.: Pone direktoriau arba Ponas direktoriau, Pone mokytojau arba Ponas mokytojau.

     Kai kurių daiktavardžių šauksmininko forma gali būti su galūne -e arba -ai, pvz.: tėve arba tėvai; avine arba avinai. Bet pavardės ir vardai paprastai vartojami šauksmininko linksnyje tik su galūne -ai, pvz.: ne Jone, Petre, Juoze, bet Jonai, Petrai, Juozai; ne Čepe, Skuče, Lape, bet Čepai, Skučai, Lapai.

     Yra daug moteriškos giminės žodžių, kurių šauksmininkas nuo vardininko skiriasi tik kirčiu, pvz.: LietuvaLietuva, RasaRasa, galvagalva, knygaknyga ir t.t.

     Pagaliau keletas žodžių, kurių šauksmininko forma ne visiems, ypač jaunimui, yra žinoma ir įprasta: voriukasvoriuk, piemuo piemenie, brolisbroli arba brolau, šuošunie, duktėdukterie, moterismoterie, vėjasvėjau, kraujaskraujau, martimarčia ir kt.

• Vatikanas 1987 metais turėjo rekordinį deficitą — 63,8 mil. dolerių. Pereitų metų deficitas buvo 56,7 dol. Daug lėšų reikia išlaikyti nunciatūroms, Vatikano tarnautojams, misijų ir varguomenės šalpai bei Vatikano kultūrinių įstaigų — muziejų, bibliotekų išlaikymui.