Spausdinti

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

KO SIEKIA LIETUVOS KATALIKAI

     Prasidėjus “persitvarkymo sąjūdžio” veiklai, leidinyje “Kauno aidas"  Nr. 5 buvo išspausdintas kard. V. Sladkevičiaus pareiškimas, kuriame atvaizduota dabartinės Bažnyčios padėtis ir aiškiai nusakyta, ko siekia Lieuvos katalikai, norėdami persitvarkyti drauge su persitvarkančia Lietuva.

     Čia perspausdiname tą kardinolo pareiškimą.

Redakcija

l. Viltingos permainos ir skaudūs pėdsakai

     Kelis dešimtmečius katalikai ir kitų tikybų išpažintojai mūsų krašte buvo išstumti iš viešojo gyvenimo, apriboti bažnyčios sienomis, šventoriaus bei kapinių ribomis. Dabar vykstantys visuomenės gyvenimo persikeitimai kviečia bei ragina mus — hierarchiją, kunigiją, tikinčiuosius — naujai pažvelgti į savo vietą šiandieninėje Tautos istorijoje. Per kelis mėnesius nukrito daug žodžio varžtų, buvo atšaukti daugelis tabu. Pasirodė, jog nėra tiesa, kad visuomenė bemaž ištisai tapusi ateistiška ir kad krikščioniškosios vertybės jai nebereikalingos.

     Per porą pastarųjų metų kai kurie žymūs kitų tarybinių respublikų kultūros darbininkai, o per šiuos — ir mūsų respublikos žymūs kūrėjai, garsiai prabilo apie religinio tikėjimo reikšmę tautos dvasiai, jos moralei. Jau yra viešai pripažinta, kad labai sužalojo mūsų tautos sielą ne tik prievartinė žemės ūkio kolektyvizacija, nepalanki urbanizacija, bet ir beatodairiška ateizacija. Buvo sužalotos žmonių sąžinės, kai jie turėjo kalbėti ne tai, ką manė, ir daryti ne tai, ką sakė; kai turėjo niekinti, kas jų tėvams, o gal ir jiems patiems, buvo šventa.

     Dievui dėkui, šviesaus proto asmenybės suprato ir iš aukščiausių tribūnų ištarė: “Šitaip toliau gyventi negalime!” Ir prasiveržė srovė. Atidengdama daug netolimos praeities neteisybių, klaidų ir nusikaltimų, reikalaudama bausmės už juos. Kaip į tai žiūri Bažnyčia?

     Bažnyčia nepropaguoja keršto, nors ir pripažįsta, jog negalima lengvai užmiršti nusikaltimų žmoniškumui, nekaltų žmonių laisvei ir gyvybei. Skatindama dvasinį visuomenės atsinaujinimą bei apsišvarinimą, Bažnyčia labiausiai laukia, kad prabustų sąžinės. Bažnyčia, tikintieji gerbs tuos žmones, kurie patys atsisakys garbės vardų, ordinų, privilegijų, gautų už pasitarnavimą nekaltų žmonių naikinimo mechanizmui, o bausmę, jeigu kam ji teks, priims kaip apsivalymą.

     Vargu ar buvo tikinčiųjų tarpe tų žmonių, kurie organizavo ar vykdė trėmimus, kankino suimtuosius, pasirašinėjo mirties ar ilgos nelaisvės nuosprendžius. Deja, buvo ir gal dar tebėra tikinčiųjų prigąsdintų agentų — gėdingoje skundikų, slaptų informatorių armijoje, kuri talkino anoms baisybėms ir dabar tebetalkina priespaudos aparatui. Šitokius tikinčius žmones, o ypač bažnyčių darbininkus, kuo rimčiausiai įspėjame: neapsigaudinėkite, neteisinkite savo mažadvasiškumo, atminkite skaudžią atsakomybę prieš Dievą! Jokia kaina neturi būti per didelė tam, kad galiausiai pasijaustumėte laisvi doros sąžinės žmonės!

     Šiuo metu nuolat minimi du pražūtingi šalies naujausios istorijos tarpsniai: diktatoriaus asmens kulto ir sustingimo, arba stagnacijos. Kaip šie laikotarpiai palietė Bažnyčios gyvenimą?

     Diktatoriaus asmens kulto laikais Bažnyčia kentėjo. Buvo suimti ir įkalinti kas trečias Lietuvos kunigas ir 4 iš 5 vyskupų (vysk. Vincentas Borisevičius sušaudytas, arkivysk. Mečislovas Reinys mirė kalėjime). Įkalinta ir ištremta daugybė katalikiškų organizacijų veikėjų, krikščioniškos kultūros darbininkų, daug uolių tikinčiųjų; uždaryta visa katalikiška spauda, mokyklos, organizacijos, brolijos, išvaikyti vienuolynai, uždaryta nemaža bažnyčių ir 3 kunigų seminarijos ir bibliotekos. Bažnyčia skaudžiai kentėjo, bet ji liko anuo metu vienintelė visoje šalyje institucija, negarbinus diktatoriaus.

     Per atoslūgį po diktatoriaus mirties daug gyvų likusių nukentėjusiųjų sugrįžo į Tėvynę. Bet nebuvo atkurta nei religinė spauda, nei mokyklos, nei draugijos; net buvo vėl uždaryta bažnyčių, sistemingai naikinta pakelių kryžiai ir koplytėlės. Sustiprinta kova prieš tikėjimą spaudoje ir mokyklose, antireliginis spaudimas inteligentams tarnautojams; grasinimais buvo nuo altorių nuvaromi vaikai ir jaunimas, o tam pasipriešinęs Vilniaus vyskupas Julijonas Steponavičius ištremtas į Žagarę ir lig šiol negrąžintas į pareigas.

     Stagnacijos laikais buvo labai stengiamasi ir Bažnyčiai primesti sustingimą. Per vad. dvasininkų registraciją ir kitus kanalus ateistai valdininkai nuosekliai rūpinosi, kad į miestų bažnyčias ir kitas svarbesnes bažnytines vietas patektų kuo daugiau tokių kunigų, kurie sutiks būti tylūs ir nejudrūs sielų darbe, kurie tegu ir atliks remontus, palaikys švarias ir spindinčias bažnyčių sienas, bet nesigrums už žmonių sielas. Trys kunigai buvo nubausti laisvės atėmimu už vaikų katekizavimą, kiti trys už tai, kad “per anksti” pradėjo viešumo erą.

     Stagnacija per ketvirtį amžiaus suleido labai gilias šaknis ir šiuo metu sąjunginė religinių reikalų taryba ir kai kurie jos atstovai mūsų respublikoje sunkiai persiorientuoja į dialogą su Bažnyčia, tebenori diktuoti bei administruoti; aukšti pareigūnai tebeperša stagnacijos kandidatus į atsakingus postus. Antra vertus, net ir dabar, ūžiant gaiviems atsinaujinimo vėjams kultūros ir informacijos srityse, daugelis Bažnyčios darbininkų tebėra kupini baimės, netiki persitvarkymo rimtumu, todėl nesiryžta tarti drąsesnio žodžio, nemėgina grįžti į išplėštas pozicijas.

II. Aktualūs dvasininkų ir tikinčiųjų uždaviniai

     Istorija rodo, kad Bažnyčia sugeba išgyventi prie įvairiausių ekonominių ir valstybinių sistemų. Bažnyčia tačiau negali taikstytis su neteisingais jos veiklos varžymais, su žmogaus teisių pažeidimais. Istorija rodo, kad niekam ir niekad laisvė nebūna dovanojama, bet kad, palankioms aplinkybėms susiklosčius, žmonės ir visuomenė turi patys imti elgtis kaip laisvi. Todėl šiandien mes nebegalime ilgiau laukti treji metai žadamų ir vis atidedamų naujų įstatyminių aktų religijos ir Bažnyčios klausimu, lig šiol juk nė jokių projektų nepadaryta! Atsakingiausios instancijos jau pareiškė, kad ligšioliniai nuostatai yra atgyvenę, ir mes tokiais juos laikysime. Todėl:

     1.    Vyskupų Konferencija, vyskupai bei vyskupijų valdytojai ir Kunigų seminarijos vadovybė nuo šiol reguliariai informuoja Religijų Reikalų Tarybos įgaliotinį apie savo sprendimus, dvasininkų paskyrimus, kandidatų priėmimą į Seminariją, bet nelauks jo išankstinio sutikimo. Kadangi tarybinė vyriausybė yra panaikinusi Lietuvos Respublikos konkordatą su Apaštalų Sostu ir deklaravusi nesikišimą į Bažnyčios kanoninę veiklą, tai RRT įgaliotinio įstaigos, rajonų valdžios ir kitų organų šių dalykų administravimas neturi jokio juridinio pagrindo ir privalo liautis. Tik šitaip bus žengtas bažnytinėje srityje žingsnis į teisinės valstybės sukūrimą, kuriuo sielojosi neseniai įvykęs reikšmingas forumas.

     2.    Kunigai, klebonai ir vikarai (bei jiems talkinantys kiti kunigai) viešai vykdys vaikų katekizaciją ir jaunimo religinį švietimą bažnytinėse patalpose, kaip yra buvę 1945-1947 metais. Kunigai klebonai mokslo metų pradžios ir pabaigos žiemos ir pavasario atostogų, didžiųjų švenčių ir pan. progomis surengs pamaldas besimokančiam jaunimui, iš anksto tinkamai paskelbę. Nors mokykla atskirta nuo Bažnyčios, bet tikintieji moksleiviai ir studentai jokiais įstatymais nėra nuo jos atskirti, ir Bažnyčia turi pareigą vykdyti jų sielovadą (Žr. CIC: can. 773-780). Rekomenduojame katekizacijai panaudoti šiuolaikines audiovizualines priemones, rengti talkininkus iš pasauliečių (can. 779,776).

     3.    Hierarchija, dvasininkija ir tikintieji nepaliaus reikalauti, kad būtų sugrąžinta tikintiesiems Lietuvos krikščionijos lopšys — Vilniaus katedra ir nutrauktas visiems brangios Vilniaus šventojo Kazimiero šventovės profanavimas, kad greičiau būtų atkurta ir sugrąžinta Klaipėdos bažnyčia, kad būtų duodami leidimai statyti naujas bažnyčias ten, kur hierarchijos sprendimu tikintiesiems jų reikia: naujuose miestuose ir naujuose didesniųjų miestų rajonuose. Bažnyčias tikintieji statys savo aukomis. Valstybės biudžeto neapsunkins.

     4.    Nesiliausime klibinę visas atsakingas instancijas grąžinti laisvę religinei spaudai. Tegul bus kasmet mums skiriamas pakankamas popieriaus kiekis, atsižvelgiant į tikinčiųjų įnašą liaudies ūkyje, o toliau mes patys — hierarchija ir tikintieji — spręsime, kokiems laidiniams, kokiomis proporcijomis ją suvartoti. Prieš 40 metų nusavinusi šimtus bažnytinių pastatų ir keliolika spaustuvių, valstybė tegul nesijaus daranti dovaną, o tik atitaisanti didelę skriaudą, kai duos patalpas bažnytinei leidyklai ir poligrafijai, vyskupijų bibliotekoms, bažnytiniam muziejui, katalikų informacijos centrui, tikinčiųjų klubams ir pan.

     5.    Veikiančiųjų bažnyčių klebonai sugrąžins normalų skambinimą varpais. Kunigai viešai lydės numirėlius su religiniais ženklais tose vietovėse, kur nedraudžiamas pėsčiųjų judėjimas gatvės grindiniu.

     6.    Tikintieji pasauliečiai tebus pasirengę, panaudodami kooperacines formas, per neformalių grupių steigimą ir individualiai imtis senelių, invalidų, našlaičių, ligonių ir kitų nelaimingųjų globos, tikinčiųjų šeimų vaikų ir jaunimo laisvalaikio su maldingomis išvykomis ir blaivių vakaronių organizavimo, maldingų bei pažintinių kelionių rengimo ir pan., Pritardami vyriausybės vedamai blaivinimo akcijai, raginame kunigus rodyti tikro blaivumo pavyzdį, rengti parapijos blaivybės dienas ir savaites, vyskupo M. Valančiaus pavyzdžiu kurti bažnytinės blaivybės brolijas. Tikinčiuosius kviečiame visokeriopai prie šio gyvybiškai svarbaus darbo prisidėti.

     7.    Raginame tikinčiuosius pasauliečius pagal II Vatikano susirinkimo nutarimus (Dog. Konst. apie Bažn., 36-37 str., Nutar., p. 58-61), jiems prieinamais būdais paremti visuotines atsinaujinimo bei demokratizavimo pastangas ir atitinkamuose sąjūdžiuose atstovauti katalikų reikalams, kurie čia išvardyti ir kurie dar iškils. Jeigu pasirodys, kad atsinaujinimo sąjūdžiuose dalyvaujantiems pasauliečiams reikia konsultantų teologų ar kanonistų, juos parinks Vyskupų konferencija.

     1940 ir 1948 metais vienu kartu buvo be saiko daug atimta iš Bažnyčios. Būtų teisinga laukti, kad šiais persitvarkymo metais daug kas bus iš karto grąžinta. Vis dėlto, mes, hierarchija, ketiname būti kantrūs ir savo tautiečius raginame būti kantriais, nereikalauti visko išsyk, vengti priešiškumo nuotaikų ir neapgalvotų veiksmų. Neužmirština tačiau, kad tikinčioji visuomenė galės būti kantri tik matydama daromus vieną po kito konkrečius žingsnius.

     P.S. Jau pernai savo pamoksle Krikšto jubiliejaus dienai vyskupai yra pareiškę (Žr. KKŽ-88, p. 79): “Mes broliškai dėkojame visiems prijaučiantiems Bažnyčiai — visiems, kurie dėl vidinių ar išorinių kliūčių jaučiasi negalį praktikuoti visų sakramentų, bet brangina Evangelijos vertybes, palaiko krikščionišką dvasią elgesiu, žodžiu, kūryba; visiems, kurie savo aplinkoje remia, globoja pavienių tikinčiųjų ir visos Bažnyčios pastangas”. Prie šių žodžių pridursime įsakmią padėką visiems mūsų tautos kultūros darbininkams, kurie, teisingumo jausmo skatinami, vis garsiau kelia balsą už krikščioniškas moralines bei kultūrines vertybes, prieš jų niekinimą ir tikinčiųjų diskriminavimą.

APIE ŠV. MIŠIAS PRIE VILNIAUS KATEDROS

     Sekmadienį, spalio 23 d., prieš prasidedant Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo posėdžiam, Vilniaus Gedimino aikštėje, prie tikintiesiems jau sugrąžintos, bet kultui dar neatidarytos katedros, įvyko iškilmingos pamaldos. Mišioms vadovavo Lietuvos kardinolas Vincentas Sladkevičius, koncelebruojant arkivysk. Liudui Poviloniui, vysk. Antanui Vaičiui, vysk. Juozui Preikšui, vysk. Vladui Michelevičiui, valdytojui Algirdui Gutauskui ir apie 50 kunigų. Pamaldas pirmą kartą tiesiogiai transliavo Lietuvos televizija.

     Altorius buvo pastatytas prie katedros durų, tarp fasado kolonų. Nepaisant ankstyvos valandos — Mišios prasidėjo 7:15 val. ryto, ir šalto oro — oro temperatūra Vilniuje buvo nukritusi ligi nulio, katedros aikštė buvo perpildyta žmonių.

     J.E. kardinolas Vincentas Sladkevičius, užklaustas telefonu Lietuvių Informacijos Centro apie pirmuosius to ryto įspūdžius, sakė: “Kiek tūkstančių buvo, sunku pasakyti, bet visa katedros aikštė bangavo ir buvo sausakimša. Matėsi be galo daug žmonių, nuotaika nepaprastai pakili, visur tautinės vėliavos, mūsų trispalvė. Pradėjo įprasta giesme ‘Pulkim ant kelių’... Mes džiaugiamės šita tautos nuotaika, bet norime, kad ji būtų nevienadienė ir nešventinė, o pastovi mūsų tikrovė, ir kad ji pasireikštų tautos dorovingu gyvenimu”.

     Prieš pat Mišias, kardinolas pirmą kartą savo gyvenime įžengė į katedros vidų. Ten jis ir kiti koncelebrantai apsirengė liturginiais rūbais.

     Mišių metu tartame žodyje kardinolas Sladkevičius pasveikino iš visos Lietuvos suvažiavusius Persitvarkymo Sąjūdžio delegatus, pabrėžė, kad lietuvių tautai turi būti suteikta daugiau laisvės, bet drauge kvietė visus būti kantriais ir mokėti laukti, ragino kurti tautos ateitį, pasiremiant Kristaus Evangelijos mokslu.

     Paaiškėjo, kad kardinolas apie Katedros grąžinimą sužinojo šeštadienį per televiziją, kai Pirmasis partijos sekretorius Algirdas Brazauskas pranešė Sąjūdžio suvažiavimui, kad katedra yra besąlygiškai grąžinama Vilniaus arkivyskupijai (suvažiavimo eiga buvo transliuojama per Lietuvos televiziją ir radiją). Kardinolas sakė, kad, paskelbus šią džiugią naujieną, “kilo didžiausios ovacijos, kokių dar nebuvo. Galima iš to suprasti, kokios palankios yra Sąjūdžio nuotaikos Bažnyčios gyvenimui”.

SODININKŲ BENDRIJA

     Lietuvoje nuo seno puoselėjamos gražios individualios sodininkystės tradicijos. Prieš porą metų susikūrusio respublikinio agrokooperatinio susivienijimo “Sodai” sistemoje dabar suburta 1026 sodininkų bendrijos. Darbštūs ir išradingi sodininkai (o šiuo metu jų yra daugiau kaip 140 tūkstančių) su savo šeimų nariais buvusias dykavietes, užmirkusias ir kitas žemės ūkiui sunkiai prieinamas vietas pavertė gražiais ir naudingais sodais. Juose per metus uždera per 25 tūkstančius tonų vaisių ir uogų, beveik 35 tūkstančiai tonų bulvių ir daržovių. (Laikas ir įvykiai)