Spausdinti

 (Suaugusiųjų konkurse V premiją laimėjęs straipsnis)

Gražina Kriaučiūnienė

     Šios dainos žodžiai praėjusios žiemos metu skambėjo po visą Ameriką. Dainavo maža mergaitė, atkreipdama dėmesį į vaikų mušimą, prašydama Jėzaus pagalbos ir globos. Ši daina stebėtinai išpopuliarėjo, nors nebuvo reklamuojama. Daina bei pagal ją sukurta vaizdajuostė atkreipė viso pasaulio dėmesį į seniai egzistuojančią šeimos ligą — vaikų skriaudimą (child abuse). Ši problema ne nauja. Vaikų skriaudimas, brutalus elgesys su jais egzistavo per šimtmečius. Tik 1974 m. Amerikos gyvulių apsaugos draugija atkreipė į tai dėmesį ir bandė vaikus užstoti.

     1974 m. sausio 31d. Amerikos prezidentas pasirašė įstatymą, kuriuo buvo nustatyta, kad vaiko skriaudimas ar apleidimas yra bet kuris fizinis ar protinis kenkimas, lytinis nuskriaudimas ar piktybinis elgesys su mažamečiu vaiku (žemiau 18 m.), atliktas asmens, kuris yra atsakingas už vaiko gerovę, tokiose aplinkybėse, kuriose vaiko sveikatai ir gerovei kenkiama ar grasinama. Tačiau šis federalinis įstatymas tiksliai nenustatė, ką specifiškai reiškia vaiko skriaudimas, kenkimas ar apleidimas. Ši interpretacija palikta paskirų valstijų teismams, įstatymams bei įstaigoms.

     Vaikų skriaudimas skirstomas į keturias kategorijas. Pirma — fizinis vaikų skriaudimas (physical child abuse), jau trečias dešimtmetis šio krašto spaudoje keliamas, lengviausiai pastebimas, nes matomi aiškūs fiziniai ženklai. Antra — vaikų emocinis-psichologinis skriaudimas (emotional child abuse) yra sunkiau pastebimas ir dažniausiai atsispindi vaiko elgesyje. Trečia — vaikų lytinis piktnaudžiavimas (sexual child abuse or molesting). Kartais jis palieka fizines žymes. Pastebimas pasikeitęs vaiko elgesys. Ketvirta — vaiko apleidimas (child neglect). Jis gali būti emocinis arba fizinis. Fizinį lengva pastebėti, bet emocinį dažniausiai tik profesionalai gali nustatyti.

     Reikia pastebėti, kad vaikų skriaudimas nesiriboja tik vienu būdu. Fiziškai skriaudžiamieji dažnai išgyvena ir emocinį skriaudimą, o lytiškai skriaudžiamieji neretai būna ir fiziškai skriaudžiami.

     Vaikų auginimas ir auklėjimas “beržinės košės” metodu užtinkamas jau Senajame Testamente. Manau, kiekvienam teko girdėti sakant: nenaudosi rykštės, pagadinsi vaiką. Faktas, kad proporcingai daugiausia skriaudžiamų vaikų yra fundamentalistų tarpe, rodo Šv. Rašto įtaką tokiam vaikų auklėjimui. Šiomis dienomis toks elgesys vadinamas disciplina. Žodžiu, juo daugiau vaikas fiziškai yra baudžiamas, juo griežtesnė disciplina. Tėvai už tokį elgesį retai smerkiami, bet dažnai giriami, kad bando gerus vaikus užauginti, juos taip griežtai “disciplinuodami”. Lotynų kalbos žodis disciplina reiškia “mokslas, mokymas”. Taigi, tikra šio žodžio prasme, vaikus disciplinuoti reiškia juos mokyti, o ne mušti. Fizinė bausmė retai pasiekia savo tikslą ir nieko bendra neturi su tikra disciplina.

     Romos imperijos laikais tėvas turėjo teisę savo vaiką mušti, užmušti ar vergijon parduoti. Per ištuoką tėvas automatiškai gaudavo vaikus savo globon. Tik XV ar XVI šimtmetyje Europoje tėvas prarado teisę savo vaiką užmušti. Tačiau tėvo teisės ir šiais laikais viršija motinos teises. Pvz., net ir po moterų teisių sąjūdžio, jei tėvas per ištuoką reikalauja gauti vaikus savo globon, teismas 70% atvejais tėvui juos priteisia. Tad nereikia stebėtis, kiek daug vaikų yra vagiami to asmens, kuris juos prarado.

     “Rykštės” auklėjimo metodas buvo pagrindinis ir beveik vienintelis iki šio šimtmečio vidurio. Tik psichologams pradėjus tirti šios sistemos žalingumą ir atrandant kitokius auklėjimo metodus, vaikų padėtis pradėjo keistis. Anksčiau vaikus fiziškai bausti galėjo ne tik tėvai, bet ir mokytojai. Dabar Švedijoje, pagal įstatymą, net ir tėvai negali savo vaikų fiziškai bausti. Tai laikoma kriminaliniu nusikaltimu. O Amerikoje 1978 m. Vyriausiasis teismas nusprendė, kad mokyklos vedėjas turi teisę vaikus mušti. Tad ar nuostabu, kad pernai Amerikoje 1.300 vaikų buvo savo tėvų užmušti!

     Vaikų skriaudimo liga šiame krašte labai paplitusi. 1988 m. vasario 2 d. Oprah Winfrey savo programoje kalbėjo su motinomis, kurios skriausdavo savo vaikus. Trys motinos, kurios pasakojo savo išgyvenimus, pabrėžė jau seniau žinomą informaciją, būtent: pirma — skriaudžiami vaikai išauga į brutalius tėvus; antra — tėvai, kurie neturi emocinės paramos, ar tai kaimynystėje, ar iš kitų šeimos narių, bandys šią paramą gauti iš vaikų, o to nesulaukę taps brutaliais; trečia — įvykus didesnei krizei, emocinei pertampai, nepajėgs suvaldyti savo jausmų, ir vaikai nukentės. Pirmoji motina papasakojo, kaip nuo mažens savo sūnų mušė ir tai laikė “normalia disciplina”. Vaikas ilgainiui pradėjo namus padeginėti. Kai jis buvo aštuonerių metų, uždegė savo kambario užuolaidas. Ji nutempė jį į vonią ir laikė rankas po karštu vandeniu, kol oda nusilupo. Jos patarimas: “Jei negali savęs suvaldyti, ieškok pagalbos, bet svarbiausia—atiduok vaiką kitiems, kad jis su tavimi nebūtų. Tai sumažina galimybes vaiką skriausti”. Antroji motina papasakojo, kad pradėjo vaikus skriausti, kai išgyveno ištuoką. Apylinkėje nepažinojo žmonių, neturėjo į ką kreiptis. Trečioji motina mušdavo savo dvejų metų mergaitę per pasturgalį, tačiau taip smarkiai, kad likdavo žymės. Papasakojo, kaip jos motina ir ją, ir jaunesniąją seserį taip pat panašiai skriausdavo. Prisiminė, kaip vieną kartą sesuo indus plovė, o motina taip jai plaukus rovė, kad kraujas per veidą varvėjo. Dr. Cornelia B. Wilbur pastebi, kad ne visuomet net ir profesionalai pajėgia pastebėti fizinį skriaudimą. Sulaužyti kaulai, sužalotas kūnas liudija, kad buvo Fizinė trauma. Tačiau dažnai fizinio skriaudimo ženklai, kaip mėlynės, uždaužytos akys, odos nudeginimai, gydomi namie. Taip pat kai kurie Fizinio skriaudimo ženklai išaiškinami kaip nelaimingo atsitikimo, nuo laiptų nukritimo ir kitų panašių įvykių rezultatas.

     Tikru atsitikimu pagrįstas filmas “Sybil” atvaizduoja žiauriausią tokio auginimo pasekmę, būtent sudėtinę asmenybę (multiple personality). Motina buvo šizofrenikė ir savo dukrą nežmoniškai kankindavo. Bandydama neišprotėti, Sybil savo asmenybės skirtingus aspektus padalino net į septynis asmenis, kiekvienam suteikdama kokį nors savo talentą. Per ilgus terapijos metus šios visos asmenybės pagaliau vėl susiklijavo į vieną žmogų.

     Taip pat fizinis baudimas už kiekvieną mažmožį sukelia nepasitikėjimą suaugusiais. Toks vaikas greit išmoksta meluoti, kad galėtų savo “kailį išgelbėti”. Kartais užtenka tik vieno žiauraus fizinio baudimo, kuris vaiką užnuodija visam gyvenimui. Toliau, jei baudėjas daužo sieną ar spardo baldą, vaikui tai yra aiškus priminimas, kad šie smūgiai ilgainiui klius jam. Nebereikia “ant savo kailio” patirti; jis jau yra įbaugintas ir paklusnus. Taip atsitiko su viena šešerių metų mergaite. Vakare ji vėlavo sutartu laiku namo grįžti. Tėvas ją virve pliekė, o motina laikė jos rankas. Po šios “disciplinos” ji negalėjo savaitę atsisėsti. Nereikia stebėtis, kad po poros metų, kai buvo išprievartauta, tėvams to nesakė, nes bijojo vėl “gauti”. Ilgainiui jai išsivystė menkavertiškumo jausmas, vis save kaltino už vyresniųjų prasižengimus, vis bandydavo kitiems įtikti įvairiomis dovanėlėmis ir pan. Labai vengė bet kokios agresijos, ne tik fizinės, bet ir emocinės. Tik terapija jai padėjo šiek tiek atgauti vertybės pajautimą.

     Reikia žinoti, kad fizinis vaikų skriaudimas neturi nei ekonominių, nei rasinių ribų. Romane “The Scoffield Diagnosis” autorius ryškiai atvaizdavo konfliktą pasiturinčioje šeimoje. Jis pats pasakė, kad knygą rašė, norėdamas šią ligą, t.y. vaikų skriaudimą, iškelti į viešumą, parodyti, kad nei pinigai, nei rasė tam ribų neturi. Knygoje aprašoma motina porą kartų labai brutaliai sužeidė savo jauną sūnų, nes negalėjo atlaikyti spaudimo, kuris išsivystė, kai vyras bandė užsiangažuoti naujam darbe. Iš jos buvo per daug reikalaujama. Atomazgoje gydytoja šią padėtį išryškino ir visiems padėjo gauti reikalingos pagalbos.

     Fizinis vaikų skriaudimas pasireiškia mušimu, bet šiai kategorijai priklauso ir fiziologinis skriaudimas, t.y. netinkamas vaistų dozės vartojimas. Štai pavyzdys: “Dažniausiai pasireiškiąs fiziologinis vaikų skriaudimas yra ‘išvalymo’ srityje. Neretai šeimos narys duoda mažam vaikui suaugusiojo vaistų kiekį, ypač vidurių išvalymo vaistus (laxatives and enemas). Pvz., viena aštuonių mėnesių mergaitė gavo suaugusio dozę narkotikų, kad naktį ramiai išsimiegotų ir netrukdytų kitų šeimos narių. Ji savo vaikystę daugiausia praleido letargiška arba mieganti”. Šią informaciją perskaičius, prisiminiau vienus savo kaimynus. Atvykę vieniems metams iš Australijos dėl vyro “sabbatical”, turėjo tris vaikus. Vyriausias buvo 3 metų. Pasikeisdavome vaikų priežiūra. Vieną kartą jai paminėjau, kad jos vaikai labai giliai miega. Ji atsakė: “Kai išeiname, visuomet jiems duodu miego vaistų, kad nebūtų problemų”. Aš jai atsakiau: “Jei kitą kartą jiems duosi narkotikų, manęs neprašyk jų saugoti. Nenoriu tokios atsakomybės”. Toliau ir nekvietė. Abi susiradom kitus asmenis, kurie prižiūrėjo mūsų vaikus. Tai va, abu tėvai, baigę aukštuosius mokslus, nesuprato, kas čia galėtų būti bloga šerti savo vaikus narkotikais.

     Nors ilgainiui skriaudžiamų vaikų fizinės žaizdos užgyja, tačiau emocinės žaizdos pasilieka. Jie užaugę, jeigu savo vaikų turės, greičiausiai juos skriaus. Yra buvę atvejų, kai vaikas nebegali pernešti skriaudimo ir savo tėvus nužudo. Pasitaiko, kad vaikas lieka taip emociškai sužalotas, kad toliau save baudžia, negali priimti savo pasisekimo. “Reader’s Digest” žurnale Patricia Bissell parašė straipsnį, tvirtindama, jog ji pati žinanti ir kiti taip pat žino, kad jos aprašomoji istorija yra tikra, kad ji pati taip patyrė. Ji pataria skriaudimo atvejais ieškoti pagalbos, nes yra žmonių, kurie gali padėti. Dažnai užtenka tik paimti telefoną ir paskambinti. Straipsnyje ji aprašo savo vaikystę, fizinį bei lytinį skriaudimą, patirtą iš savo tėvo. Tėvui mirus, terorizavimą tęsėjos močiutė. Pagaliau ją globon paėmė kiti giminės, kurie labai gražiai ir meiliai su ja elgėsi. Tačiau žala jau buvo padaryta. Ji ištekėjusi savo jauniausią vaiką ypač daug mušdavo “nervinei įtampai atleisti”. Gimnazijoje sūnus pradėjo vartoti narkotikus. Suėjęs 20 metų, tapo iškiliausiu baleto šokėju Niujorke. Tačiau padaryta žala neišsitrynė. Po puikaus spektaklio imdavo kokaino. Kartą jis pasakė reporteriui: “Po gero pasirodymo save baudžiu narkotikais. Bandau save sunaikinti. Keista. Nežinau, kodėl protas taip veikia”. Motina toliau rašo: “O aš žinau kodėl. Nežiūrint, kaip puikiai jis pasirodo, vis jaučiasi, kad nepakankamai gerai atliko savo vaidmenį. Šį nepasisekimo jausmą aš buvau jam įskiepijusi”. Vėliau sužieduotinė rado jo lavoną. Skrodimas parodė, kad kūnas buvo pripumpuotas įvairiausių narkotikų. Toks savęs baudimas dažnai randamas, nes vaikas jaučiasi nevertas pozityvaus atgarsio, o kai tokį atgarsį pasiekia, jaučia pareigą save “nubausti”. Kitu atveju, nutraukia visus ryšius su tėvais; tai lyg psichologinis tėvų nužudymas.

     Dr. Cornelia Wilbur teigia, kad psichologinis vaikų skriaudimas vyksta nepaprastai dažnai. Tai pasireiškia vaikų pažeminimu, išjuokimu, kritika, pasmerkimu. Taip pat kartais sudaromos sąlygos, kuriose vaikai priverčiami toleruoti dvigubą standartą arba didelį realybės iškraipymą. Reikia pastebėti, kad dažnai toksvaikų skriaudimas pasireiškia labai subtilia forma. Pvz., kai vaikas reikalauja suaugusiojo dėmesio, ypač kokioje nors kūrybinėje srityje, tokio asmens intereso ar įvertinimo stoka labai vaiką demoralizuoja. Dažnai suaugusieji pasišaipo ar pasmerkia vaiko pastangas, nes jos yra vaikiškos, nesuprasdami, kad jos turi būti vaikiškos. Zina papasakojo tokį vaikystės prisiminimą: “Buvau tada septynerių metų. Mama buvo rankdarbių mokytoja, tačiau labai užsiėmus, neturėjo laiko manęs mokyti. Labai norėjau jai įtikti, tai susiradau medžiagos, siūlų ir išsiuvinėjau savo pačios nupieštas tulpes. Ji už dovanėlę padėkojo, pagyrė. Buvau labai laiminga. Už poros dienų mačiau, kaip ji šį mano rankdarbį panaudojo indams šluostyti. Jaučiausi, lyg būčiau niekas. Nejaugi jokio kito skuduro ji neturėjo? Po to praėjo 30 metų, kol vėl išdrįsau jai savo rankdarbį padovanoti”. Taip pat vaiko baudimas už kokį nors elgesį, nepaaiškinant, kodėl toks elgesys yra netinkamas ir nepriimtinas, vaiką sumaišo ir išgąsdina.

     Kartais didelė emocinė žala padaroma, prisitaikant prie papročių. Filme “Three Faces of Eve”, pagrįstu tikru įvykiu, parodoma, kaip maža mergaitė pergyveno traumą, nes tėvai ją privertė pabučiuoti mirusį senelį. Ji labai nenorėjo, bet negalėjo išsisukti, nes taip buvo “priimta” tuose namuose. Nuo to išsivystė sudėtinė asmenybė, ir tik po daugelio metų terapija pajėgė išgydyti. O 10 metų amžiaus Virginija kitaip išsisuko. Ji labai bijojo eiti į rūsį, nes močiutė jai pripasakojo, kad ten velniai sėdi ir jos laukia. Kartą motina paprašė ją ten nueiti ir kažką atnešti. Mergaitė spyrėsi, sakė bijanti. Motinąją pašiepė: “Tai jau, tu tokia didelė ir bijai tokio mažmožio. Žiūrėk, ką čia mano svečiai pagalvos?” Ką gi, kai mama pasako “ką žmonės pagalvos”, nėra pasirinkimo, reikai eiti. Tačiau baimės ji taip pat negali nugalėti. Nuėjusi ji pasėdėjo ant viršutinio laipto porą minučių ir, grįžusi į virtuvę, mamai pasakė, kad reikiamo dalyko negalėjusi surasti. Taigi, verčiant vaiką daryti, ko jis labai bijo, gaunama vienokia ar kitokia žala. Baimės atveju reikia susipažinti su vaiko baimės priežastimi ir padėti baimę sumažinti, ilgainiui visai nugalėti. O naudojant prievartą, vaikas pradės savo tėvais nepasitikėti, nes jausis, kad neturi jokio užnugario. Pradės meluoti, bandydamas išvengti bausmės, o sugautas meluojant, bus dvigubai nubaustas, t.y. kad blogai pasielgė ir kad melavo. Taigi, kai tėvai žino faktus, turi su vaikais išsiaiškinti, o ne kažkokius žaidimus žaisti. Tokiomis sąlygomis labai greitai išyra tarpusavio ryšiai.

45th St. ir Lexington Avė. Niujorke (1981)


     Pasitaiko, kad tėvai vaikus netinkamai baudžia, nes prieina “liepto galą”, nežino, ką daugiau daryti. Filme “The Loneliest Tunner” 14 metų berniukas Jonas dar vis prišlapindavo lovą. Tėvai tuo rūpinosi, vedė pas gydytojus ir pan., bet niekas nepadėjo. (Vėliau paaiškėjo, kad jo tėvas turėjo tokią pačią problemą, kai buvo tokio amžiaus, tačiau gėdijosi savo sūnui pasakyti). Pagaliau motina nutarė patikrinti, ar čia kartais tik nėra mandagumo stoka, ar vaikas tyčia taip nedaro. Jam liepė eiti į draugo gimtadienio balių ir ten pernakvoti. Jonas ten visą naktį prasėdėjo ant palangės, kad tik neužmigtų ir sau gėdos nepadarytų. Po to motina nutarė, kad Jonas, jeigu tik nori, gali sausas išsimiegoti. Kitą rytą, vaikui išėjus į mokyklą, jo šlapią paklodę iškabino lauke nuo jo miegamojo lango. Jis grįžęs tai pamatė ir paklodę tuoj nukabino. Paskui kasdien tuoj bėgdavo greitai po pamokų namo nukabinti paklodės. Dėl to turėjo išstoti iš futbolo komandos, nes treniruotės būdavo tuoj po pamokų. Tėvams pamelavo, kad prarado uniformą, tačiau jis ją sąmoningai išmetė. Vieną kartą nespėjo laiku grįžti, nes jo draugės tėvas jį ir mergaitę vežė iš mokyklos automobiliu; ji paklodę pamatė. Jonas jautėsi taip sugėdintas, kad pabėgo iš namų.

     Taip neteisingas baudimas buvo atvaizduotas filme. Iš tikrųjų tėvai dar įdomesnių variantų sugalvoja. Viena motina savo 7 metų sūnui iš kartono padarė kiaulės snukį, veidą nudažė mėlynai, rankas ir kojas surišo ir pasodino prie namo, kad visi kaimynai matytų. Jo nusikaltimas — vagystė, su kuria motina nepajėgė susidoroti. Valdžia šį vaiką ir jo vienerių metų sesutę paėmė savo globon. Šiuo metu bando nuspręsti, ar motinos elgesys buvo vaiko skriaudimas ar ne, ar vaikus jai grąžinti.

     Kartais pasitaiko, kad toje pačioje šeimoje vaikai nevienodai traktuojami. Mano kaimynė pasakojo, kad jos jauniausioji duktė netyčia sudaužė brangią stiklinę. Ji dukrai pasakiusi sušluoti stiklus. Tada vyresnioji duktė net žado neteko. “Jeigu aš būčiau sudaužiusi, — sakė ji,— tai tikrai visą savaitę nebūčiau galėjusi atsisėsti”. Kaip dažnai vaikai būna nubausti, kad kokį nors “turtą” sudaužė, sugadino, visai neatsižvelgiant į vaikų amžių ar atsakomybės ribas! Tėvai savo daiktus laiko vertingesniais už savo vaikus. Tai kaip toks vaikas gali pajusti savo vertybę, kad jis yra žmogus, individas?

     Viešas vaikų išbarimas ugdo juose menkavertiškumą. Vienam vaikui nusikaltus, motinąjį viešai prie visų išbarė. Aš atkreipiau į tai jos dėmesį, siūlydama, kad ateityje tokiu atveju asmeniškai su juo pasikalbėtų. Ji atsakė: “O, jam tai nesvarbu. Aš savo vaiką labai gerai pažįstu”. “Gerai, — atsakiau, — tai pašauk jį čia, kad aš pati iš vaiko išgirsčiau, jog tokios barimo sąlygos jam skirtumo nesudaro”. Pašaukė ir paklausė. Vaikas atsakė: “Sure it bothers me, but what can I do?” Šis atsakymas pabrėžė vaiko bejėgiškumą. Savaime aišku, kad kai vaikai blogai pasielgia, reikia į tai atkreipti jų dėmesį, bet reikia atkreipti dėmesį ir į sąlygas, kuriose labiausiai tinka tai atlikti. Jei artimas draugas ar draugė netinkamai pasielgia, tai ar viešai jie išbarami? Argi nelaukiama tinkamos progos su jais asmeniškai apie tai pasikalbėti? O ar vaikas ir jo jausmai neturi būti brangesni už mūsų draugus ir jų jausmus?

     Kadangi tėvai vaikus dažniausiai taip augina, kaip jie patys buvo auginami, neretai vaikai toje pačioje šeimoje skirtingai būna traktuojami. Programoje “Terrible things my mother told me” pasakojama vaikams pritaikytu būdu apie emocinį vaikų skriaudimą vienoje šeimoje. Motina, išsiskyrus su vyru, augina dvi dukteris. Julė jau gimnazistė, o Katrė dar tik 10 metų. Julė turi po pamokų prižiūrėti Katrę. Grįžus iš mokyklos, ji išvalo kilimus, paruošia pietus, padengia stalą, o tuo metu Katrė žaidžia. Motina, grižus iš darbo, apkabina Katrę ir paklausia Julę, ar pietūs gatavi. Per pietus išklauso, ką Katrė pasakoja, tačiau kai Julė nori savo įspūdžiais pasidalinti, motina jos negirdi. Vėliau vakare tikrina, ar Julė paruošė pamokas. Pradeda ją egzaminuoti. Julė taip susimaišo, kad neatsimena, ką buvo išmokusi. Motina ją išbara už tinginystę ir kvailumą. Julė pradeda verkti. Tada motina vėl supyksta, kad duktė ją išprovokavo šaukti ir pradeda gailėtis, kad iš viso duktė gimė. Taigi Julija pasidarė jau dvigubai kalta...

     Kitą dieną Julė pasigiria, kad gavo gerą pažymį iš rašomojo darbo. Motina atsako, kad čia jos pačios nuopelnas, nes ji privertė dukrą mokytis. Tad, nežiūrint, kaip Julė stengiasi įtikti, negirdi nė vieno komplimento ar pagyrimo iš motinos, nors vėliau motina savo bendradarbėms pasakė, kaip ji didžiuojasi savo dukra. Tai čia ir yra tragedija. Motina savo dukterį myli, ją kitiems giria, tačiau duktė šio emocinio “peno” iš motinos negauna. Joje giliai įsišaknijo menkavertiškumo jausmas. Tik vieno mokytojo paskatinta, ji susisiekia su specialia klinika ir parėjusi pasikalba su motina. Tada motina prisiminė, kaip brutaliai jos pačios motina su ja elgdavosi. Abi nutaria siekti profesinės pagalbos.

     Kiti tėvai iš anksto jaučia, kad jų auklėjimas nebuvo tinkamas. Televizijos programoje “20/ 20” vienas jaunos mergaitės tėvas prisipažino, kaip jis vaikystėje buvo skriaudžiamas. Jis nenori savo dukrelės tokiu metodu auginti, tad dabar su žmona lanko terapistą, kad išmoktų, kaip tinkamai auginti savo vaikus. Tad kur yra noras, yra ir išeitis. Tie, kurie vaikystėje nukentėjo, gali gauti užtenkamai informacijos bei pagalbos, kad ir jų vaikai panašiai nesielgtų.

(b.d.)