Alvito ežeras ir bažnyčia nepriklausomybės metais
Kazys Bradūnas
Sken-dau, bro-lau!
Sken-dau, bro-lau!—
Skenduolis varpas atsišaukia
Bokšto varpui.
Po visą ežerą
Jau rykauja narai.
Saulėteky šventoriaus guobos
Lukštena pumpurus.
Kilnoja vėliavas giesmė,
O mano rankoj tilindžiuoja
Auksu nuspindintis varpelis,
Ir aš dar vaikiškai bijau,
Kad tik neplyštų
Iš džiaugsmo man širdis.
* * *
Rugių laukai ir dalgis
Dieną dar palauks—
Rytoj šventa Ona,
Visos Paprūsės šventė —
Pasaulio sulėkimas Alvite.
Ir jau iš vakaro
Skenduolis varpas
Pakaitomis su bokšto broliu
Gieda mišparus.
Visur branda, gerumas—
Ir tu mainaisi širdimi
Su akmeniu, su žalčiu,
Su duonos kepalu ir vandeniu,
Kepurę nuimi šventoriaus vartuose,
Tada
Didysis varpas atsidūsta...
Rugių laukai ateina prie altoriaus.
***
Liūdnesnio varpo gausmo negirdėjau
Kaip gūdų rudenį,
Kada atrodė,
Jog mane patį lydi
Lygių laukų platybėmis
Į ten,
Iš kur negrįšiu.
Tada ir įsmeigėm
Mažą medžio kryželį
Ir juodu pieštuku užrašėme:
O n a Š u l i n s k i e n ė .
Beveik po pusės šimto metų
Turbūt ir to jau ženklo nebėra,
Ir kapas nelankytas dingo,
Tik auklės karsto brangios įkapės—
Dainos ir pasakos
Pro smilties puriąją velėną
Man ir šiandieną spindi.
***
Dabar žiema—
Ežero veidą dengia ledas,
Miega šventoriaus guobų pumpurai,
Bet pamatai nugriauto bokšto
Įsišaknyja,
Ir varpas,
Krūtinėje nuskendęs,
Gaudžia,
Lyg atsišauktų ežero dugne
Mano pasaulio Atlantida.
Čikagos Wells Street su traukinėlio bėgiais viršuje (1987)