Spausdinti

WILHELM SCHMIDT

    Čia yra ištrauka iš Kristaus gyvenimo aprašymo, parašyto tokio žmogaus, kuris visą savo gyvenimą buvo paskyręs pasaulio pirminių religijų studijoms. Jis yra koautorius etnologijos metodo, kuris yra vadinamas Schmidto-Grabnerio, arba Vienos etnologine mokykla. Tačiau Schmidtas, perstudijavęs, galima sakyti, viso pasaulio senąsias religines tradicijas, yra parašęs ir Kristaus gyvenimo istoriją “Ein Jesus Leben ”, kuri pasižymi dalykišku ir drauge giliu Kristaus gyvenimo supratimu. Niekieno neprilygstama yra jo aštuonių tomų studija “Der Ursprung der Gottesidee”, kurioje jis Dievo idėjos kilmę bei raidą studijuoja visuose kontinentuose. Kai šitoks plataus mąstymo žmogus rašo ir Kristaus istoriją, tai nesunku pastebėti didelį jo objektyvumą ir blaivumą. Tačiau, antra vertus, jis nė kiek nesibijo Kristaus gyvenime rasti stebuklingų dalykų ir juos vertinti. Žmogus, kuris moka skaityti ir įvertinti senuosius žmonijos religijų padavimus, su panašiu objektyvumu eina ir į evangelijų pasakojimus.

Vertėjas

GALILĖJOJE PASIDARO JĖZUI NESAUGU

    Nors Jėzus sugrįžo Galilėjon, tačiau tai ne dėl to, kad vėl viešai reikštųsi visuomenėje. Šioje visuomenėje yra įvykęs didelis skilimas. Žymaus skaičiaus buvusių mokinių atkritimas prasidėjo būti vis stipriau jaučiamas. Negana to. Net ir Galilėjoje daugelis atkritusių mokinių pasidarė Jėzaus priešai. Prie to dar prisidėjo stiprus Jėzaus susikirtimas dėl apsivalymo nuostatų laikymo. Ne be reikalo Jėzaus mokiniai jį perspėjo, kad jis labai savo priešus suerzino. Fariziejų susierzinimas persimetė ir į platesnius visuomenės sluoksnius, nes ginčas ėjo apie labai įsisenėjusius tautos papročius. Jeigu pridėsime dar tai, kad Erodas buvo nepatikimas Jėzaus atžvilgiu, tai reikės sutikti, kad Jėzaus padėtis Galilėjoje, iš išorės žiūrint, darėsi vis nepalankesnė ir net grasinanti.

Renesanso centras Detroite (1987)

    Ir iš tikrųjų Jėzus šiuo metu ne tik jokios veiklos Galilėjoje nevykdo, bet net to krašto vengia. Jis laikosi pagoniškuose Galilėjos pasieniuose. Jo kelionės pasižymi aiškiai pastebimu neplaningumu ir nerimu. Jis pasirodo tai vienur, tai kitur kaimyniniuose Galilėjos kraštuose.

JĖZUS ŠIANDIENINIAME LIBANE

    Pirmiausia Jėzus pasirodo Tyro ir Sidono žemėse, kurios ribojasi su Galilėja ir nuo Kaparnaumo yra nutolusios dviejų dienų kelionės atstumu. Čia jis apsistoja vienuose namuose ir nori pasilikti nežinomas. Niekas neturėjo žinoti, kad jis čia yra. Bet taip neišėjo. Jis buvo žinomas ir šioje apylinkėje, nes Tyro ir Sidono žmonių tarpe buvo tokių, kurie girdėjo jo pamokslą nuo kalno.

    Viena libanietė pagonė, kurios duktė buvo kankinama piktosios dvasios, išdrįso įsiveržti į namus, kuriuose buvo Jėzus. Ji norėjo prašyti, kad jis pagydytų jos dukterį. Ji suprato, kad ji čia yra įsibrovėlė, dėl to išsyk puolė prie Jėzaus kojų ir pasakojo apie savo dukters padėtį garsiu, rėkiančiu balsu. Tačiau, ką ji besakytų ir bedarytų, Jėzus jai neatsako nė vienu žodžiu. Bet kadangi ji nesiliauja prašiusi ir neišeina iš namų, tai jis pats išeina, nuo jos pabėgdamas.

    Labai keistai atrodo šis Jėzaus elgesys, nes paprastai jis nepraeidavo pro šalį, nepasigailėjęs patekusių vargan. Galbūt šiuo atveju jį sulaikė mintis, kad čia jo pagalbos prašo pagonė. Bet juk ar jis nepagydė pulkininko tarno ir krauju plūstančios moters bei vargšo apsėstojo Gerasoje?

    Nelaimingoji moteris neatstoja nuo Jėzaus. Ji seka jį iš paskos ir nesiliauja maldavusi. Tai tęsėsi ilgai ir, matyt, buvo taip nemalonu, kad net jo mokiniai, priėję prie jo, prašė, kad jis moterį išklausytų, nes jos garsus šauksmas daro visiems nemalonų įspūdį.

    Jėzus mokiniams atsako, primindamas jam galiojančią taisyklę: “Aš esu siųstas žuvusioms Izraelio namų avims”. Bet ar jis dabar taip mano? Jis tai sako tada, kai tos “žuvusios Izraelio namų avys” savo gerąjį ganytoją yra atstūmusios ligi to, kad jis turi klaidžioti svetimame pagoniškame krašte. Ar tai nėra skaudi ironija? Lyg kad ta pagonė būtų tai pajutusi ir vėl metasi priėjo kojų, maldaudama: “Pone, pagelbėk man!” Tai yra tikra motinos rauda. Ji kenčia, kai jos vaikas kenčia.

    Pagaliau Jėzus leidžiasi paveikiamas. Jis atveria burną. Bet ne tam, kad jos pasigailėtų. Ir ką gi mes išgirstame? Iš jo lūpų išeina aštrūs žodžiai: “Pirmiau reikia pasotinti vaikus. Negera yra vaikų duoną numesti šunyčiams”. Jis vis dar vengia pagydyti taip nepaliaujamai maldaujančios motinos kūdikį. Čia tiesiog negalima atpažinti tokio visada malonaus ir kilnaus Jėzaus.

    Žinome, kad tie Jėzaus žodžiai nebuvo tokie kieti, kokie jie atrodo atsitiktinai išgirsti. Be abejo, jie pasako tai, kad namų vaikams priklauso pirmenybė. Tačiau pagonių jis čia neprilygina šuniui, Rytuose niekinamam gyvuliui. Jis čia kalba apie šunelius, kurie yra laikomi namuose, bet jie vis tiek nėra vaikai.

    Matyt, ir jautriai motinai šie žodžiai ne taip kietai praskambėjo, kad ji dėl jų būtų visai netekusi vilties. Priešingai, jie paskatino ją nuostabiai kilniam prašymo formulavimui: “Taip, Viešpatie, tiesą sakai. Tačiau ir šuneliai po stalu maitinasi atmatomis, kurios nukrinta nuo šeimininko stalo”.

    Tada iš Jėzaus krūtinės pakyla gilus atsikvėpimas ir beveik susijaudinimas. Atkreipęs pilnas nuostabos akis į prašančiąją, jis sušunka: “O moterie, tavo tikėjimas didelis. Šių tavo žodžių dėka tebūna tau taip, kaip tu nori. Eik, tavo vaikas yra išgijęs. Eik, velnias iš jo yra išėjęs”.

    Motina vėl puola Jėzui po kojų, būdama pilna džiugios padėkos. Tuojau atsikelia ir skuba namo prie savo kūdikio. Koks laimingas pasikeitimas! Nebėra daugiau konvulsijų ir šūkavimų. Mergaitė guli lovoje, gerokai išsisėmusi ir silpna. Ji tiesia rankas į motiną, kuri dabar yra laiminga dėl savo tikėjimo ir tikra, kad Jėzus jos vaiką išlaisvino iš kančios visiems laikams.

    Tačiau turime grįžti prie Jėzaus ir pažiūrėti, ar negalime rasti rakto išaiškinti mįslingai jo laikysenai maldaujančios motinos atžvilgiu. Vieną užuominą šiam klausimui išaiškinti galime rasti pačioje pasakojimo pradžioje. Ten buvo pasakyta, kad jis nuėjo į namus ir ten norėjo pasilikti niekam nežinomas. Stebuklas, kurio motina audringai prašė, būtų išdavęs, kad jis čia yra, ir galėjo sukelti dar didesnį visuomenės susidomėjimą. Kita užuomina išaiškinti šiam klausimui glūdi Jėzaus žodžiuose, pasakytuose mokiniams, kad jis yra siųstas Izraelio namų avims. To dėsnio, kurį jis buvo paskelbęs, nenorėjo taip greitai jų akyse peržengti. Dėl to jis davė tokį kietą atsakymą moteriai, kad ir apaštalai tai girdėtų. Tačiau tas pasakymas turėjo būti ir jos tikėjimo patikrinimas. Ar jis yra pakankamai tvirtas, ar ji yra pakankamai nusižeminusi. Panašiai jis tikrino ir sinagogos viršininko tikėjimą, kai jis leido jo dukteriai pirmiau mirti.

    Jėzaus džiaugsmas, kad moteris išlaikė bandymą, buvo labai didelis. Jis yra paliudytas jo pagyrimo. Tai liudija, kaip labai jis norėjo moteriai pagelbėti ir kaip jam buvo svarbu laukti, kol sąlygos šiam maldos išklausymui bus įvykdytos. Dėl to jo džiaugsmas galėti pagelbėti buvo ne mažesnis už džiaugsmą moters, kuriai buvo pagelbėta. Čia pasirodo kilnus jo širdies gerumas.

NEBYLIO IŠGYDYMAS DEKAPOLIO SRITYJE

    Gandas, kurį turėjo sukelti stebuklingas mergaitės pagydymas, vertė Kristų keliauti kitur. Ir jis atlieka didelę kelionę į priešingą Galilėjos pusę, taip pat pagonišką Dekapolio sritį. Neseniai ten jis buvo buvęs ir išgydęs Gerasos apsėstąjį. Kadangi šiuo metu jis negalėjo eiti per Galilėją, tai perėjo Litanijos upės pietinę dalį ir Antilibano kalnus, norėdamas pasiekti tą vienišą ir apleistą kraštą. Tačiau kaip skaudu jam turėjo būti, kai jis turėjo tokį ilgesį veikti žmonių išganymui, kam Tėvas jį buvo paskyręs. Dabar tą kraštą jis turėjo apeiti dideliu lanku.

    Nors tai jam buvo nemalonu, tačiau tai jo neapkartino ir nesumažino širdies nusiteikimo daryti gera. Tai aiškiau liudija tas įvykis, kuris atsitiko Dekapolyje. Pas Jėzų buvo atvestas kurčias nebylys, kad uždėtų ant jo rankas. Tačiau taip paprastai Jėzus į šį reikalą nežiūrėjo. Jis paima žmogų už rankos ir vedasi šalin nuo žmonių, norėdamas būti su juo vienu. Tada jis įkiša savo pirštą į jo ausis, nusispjauna ir seilėmis patepa jo liežuvį. Paskui pažvelgia į dangų, giliai atsidūsta ir taria: “Atsiverk!” Tuojau atsiveria nebylio ausys ir atsilaisvina liežuvis. Jis pradeda kalbėti, bet ne be trūkumų ir netobulai. Tačiau jis kalba suprantamai.

    Kai kas priekaištauja evangelijoms, sakydami, kad šiuo atveju Jėzus veikė kaip magikas. Tačiau apaštalai nesuprato šio įvykio kaip magiškos paslapties, nes jie praneša, kad Kristus šiam reikalui panaudojo kasdieninį žodį tos kalbos, kuria visi kalbėjo, būtent “Effeta”, o magika paprastai vartoja nesuprantamus žodžius. Žemas ir neprotingas būtų įtarimas, kad Kristus vartojo magiką. Priešingai, čia pasireiškia protinga mokytojo meilė, kuri nusileidžia iš savo išminties aukštumos ligi vargšo žmogaus žemumos, kad jį pakeltų ligi visiško ir kilnaus žmogiškumo. Norėdamas tai pasiekti, jis nesivaržo naudotis vaikiškai atrodančiomis priemonėmis, nes šiuo atveju, kai turima reikalą su žmogumi, lig šiol neturėjusiu tokių žmogiškų reiškimosi galių, kaip klausa ir kalba, yra tikslingos.

    Trūkumas buvo ne tik šio žmogaus kūne, ir jo dvasia dėl šio dvilypio kūno trūkumo buvo išjungta iš santykio su kitaisžmonėmis. Dėl to jo visas brendimas buvo atsilikęs. Jėzus nori pagelbėti ir šio žmogaus dvasiai, kad ji pakiltų ligi galimybės būti tikinčia, atsiverti kilniu dėkingumu, jį pareikšti geradariui ir tokiu būdu pasiekti tikėjimo pilnumą.

    Kaip tik dėl to Jėzus vedasi šį žmogų nuošalumon, kad jis suprastų, jog tai, kas čia jam atsitinka, ateina tik iš Jėzaus. Dėl to jis paliečia abu neveikiančius organus — lieživį ir ausis savo seilėmis, kad jam pasidarytų aišku, jog, kai jie pasidarys tinkami žmogiškam naudojimui, tai bus įvykdyta jo vidinės jėgos dėka. Dėl to Jėzus atsidūsta ir žvelgia į dangų, kad žmogus suprastų, jog Jėzus savo stebuklų galią turi iš savo Tėvo danguje ir kad jis nori kreipti žmones į jį.

    Jėzus norėjo išvengti garso, kurį kėlė šis stebuklas, ir bandė jį sukliudyti, įsakydamas niekam apie tai nekalbėti. Tačiau žmonės apie tai kalbėjo visur ir tai svarstė stebėdamiesi. Jie sakė: “Jis viską daro gerai — tiek kurčius padarydamas girdinčiais, tiek nebylius — kalbančiais”.

ANTRAS STEBUKLINGAS DUONOS PADAUGINIMAS

    Jėzus nepasilieka ilgiau vienoje vietoje. Vis dar būdamas šiaurėje, vis tiek laikosi Genezareto ežero pakraščių. Tai buvo Perea kraštas, kuris dabar priklauso Jordano valstybei. Tada tai buvo izraelitų teritorija, kurioje tačiau daug gyventojų buvo pagonys. Gandas apie ką tik padarytą kurčio nebylio pagydymą sklido plačiomis bangomis. Dėl to netenka stebėtis, kad ligoniai pas jį buvo nešami iš visų pusių. Negalėdamas jų išvengti ir toliau keliauti, jis užkopė ant vieno kalno ir atsisėdo. Grupės žmonių su savo kurčiais, aklais ir luošais bei kitokiais ligoniais surado jį ir guldė juos prie jo kojų.

    Čia Jėzus nesiėmė platesnio mokymo. Tam šie žmonės, kurių dauguma buvo pagonys, nebuvo pribrendę. Tačiau jis parodė savo širdies gerumą, gydydamas tuos ligonius. Šis jo širdies gerumas žmonėms kalbėjo labiau, negu jo žodžiai būtų galėję pasakyti apie jo galybę ir gerumą. Jų sielos buvo labiau sergančios negu jų kūnai. Jėzaus pamokymai tada buvo individualesnio ir praktiškesnio pobūdžio. Ir tai žmones dar labiau prie jo rišo, nes minios pasiliko su juo tris dienas.

    Tas trijų dienų pasilikimas su Jėzumi liudija tų žmonių nepaprastą Jėzaus vertinimą ir jam dėkingumą. Jie vis labiau ir labiau buvo pagauti nuostabos, kai jie sutiko nebylius kalbant, raišus vaikščiojant, aklus regint. Dėl to jie garbino Izraelio Dievą.

    Ten, kur žmonės buvo atsekę Jėzų, buvo tikrai tuščia dykuma. Ji buvo toli nuo žmonių gyvenviečių. Nors žmonės buvo pasiėmę šiek tiek maisto sau ir savo ligoniams, bet per tris dienas viskas jau buvo sunaudota. Jų susižavėjimas Jėzumi buvo toks didelis, kad jie nerodė jokio ženklo eiti namo ir skirtis nuo Jėzaus. Jėzus tai pastebėjo ir pagalvojo, kas daryti. Jis pasišaukė savo mokinius ir tarė: “Man gaila žmonių. Jau trys dienos, kaip jie yra su manimi, ir neturi ko valgyti. Aš nenoriu jų siųsti namo, nes jie grįždami gali apalpti. Kai kurie jų yra atėję iš toli”. Mokiniai, nežinodami, ką daryti, atsakė: “Taip, bet kur šioje dykumoje galime gauti duonos tokiai daugybei pasotinti?” Jis tada paklausė: “Kiek duonos jūs turite?” Jie atasakė: “Septynis duonos kepaliukus ir keletą žuvų”. Jis liepė žmonėms atsisėsti ant žemės. Paskui paėmė septynis duonos kepaliukus, dėkojo Dievui ir davė mokiniams, kad išdalintų žmonėms. Taip pat palaimino žuvis ir liepė išdalinti. Visi valgė ir buvo pasotinti. Iš likučių mokiniai surinko dar septynias pilnas pintines. Valgytojų buvo apie keturi tūkstančiai, neskaitant moterų ir vaikų. Tai buvo nedaug mažiau, negu pirmajame duonos padauginime. Po to Jėzus jiems liepė eiti namo, nors jie būtų norėję čia dar ilgiau pasilikti.

    Šis antras duonos padauginimas buvo paprastas didelės Jėzaus meilės parodymas išvargusiems žmonėms, kurie jam buvo parodę tiek daug pasitikėjimo ir prisirišimo, išbūdami su juo tris dienas. Dabar jis suteikė pagoniškai visuomenei panašią išorinę geradarybę, kokią anksčiau jis buvo suteikęs izraelitų visuomenei.

    Palyginant su pirmuoju duonos padauginimu, čia išėjo paprasčiau. Prie šio duonos padauginimo Jėzus nejungė jokios simbolinės prasmės, ką jis buvo padaręs pirmajame duonos padauginime, pradėjęs kalbėti apie tai, kad jis duos valgyti savo kūną. Galbūt dėl to, kad pagoniška visuomenė visiškai nebūtų to supratusi, nors to gerai nesuprato ir izraelitų visuomenė. Į šį duonos padauginimą reikia žiūrėti tik kaip į gerą darbą.

GALILĖJOJE JĖZUI DAR NESAUGU

    Šio laikotarpio Jėzaus nerimas pasirodo dar tuo atveju, kai jis, padaręs stebuklą, sėdo į laivą, norėdamas grįžti į izraelitų visuomenę. Šios kelionės tikslas buvo vietovė, kuri yra vadinama Dalmanutha. Tai buvo vieta, kurioje žydiškam elementui buvo stipriau atstovaujama. Kitaip ši vieta buvo vadinama Magedan. Ji buvo pietiniame ežero gale. Iš to, kaip Jėzus čia buvo sutiktas, pasirodo, kaip čia buvo įtempta padėtis ir kokios audringos buvo nuotaikos jo atžvilgiu žydų visuomenėje.

    Kai tik apie jo atvykimą buvo sužinota, tuoj pas jį atvyko fariziejai, keistai susivieniję su sadukiejais. Šios dvi religinės srovės žydų visuomenėje kovojo viena su kita. Jas galima palyginti tam tikra prasme su mūsų konservatoriais ir liberalais. Nusistatymas prieš Jėzų juos suartino. Jie atvyko diskutuoti su Jėzumi, norėdami jį atitraukti nuo visuomenės. Jie veidmainingai prašė Jėzų parodyti jiems ženklą iš dangaus, kad jie galėtų juo tikėti.

    Jėzus, būdamas nuliūdęs, matydamas tiek daug apgaulės ir veidmainiško šventumo, tik atsidūsta ir jiems pradeda kalbėti apie natūralius dangaus ženklus. Jis kalba apie tai, kad iš to, kokie yra debesys, galima numatyti, ar rytoj bus giedra, ar audra. Tačiau jiems kito ženklo nebus duota, kaip pranašo Jonos ženklas, kuris išbuvo tris dienas žuvies viduriuose. Tuo pavyzdžiu Jėzus užmena jiems apie savo mirtį ir prisikėlimą.

    Tai pasakęs, Jėzus palieka juos, nieko negavusius. Fariziejai jau anksčiau buvo iškėlę Jėzui reikalavimą parodyti ženklą iš dangaus. Jėzus, į tai atsakydamas, primena jiems, kad jie sugeba skaityti paprastus dangaus ženklus, tačiau tokių aiškių ženklų, kad jame išsipildo Senojo Testamento pranašystės, jo mokslo išminties, jo gyvenimo šventumo ir gausių stebuklų jie nemato. Jie nesugeba suprasti, kad jo asmenyje Dievas nori kelti savo Sūnaus vestuves su žmonija.

ATVIRA PAMOKA APAŠTALAMS, PLAUKIANT Į ŠIAURĘ

    Jėzus kartu su mokiniais grįžta į laivą ir plaukia rytiniu pakraščiu atgal į šiaurę. Šis grįžimas atgal yra naujas Jėzaus netikrumo ir nerimo ženklas šiuo laikotarpiu. Iš to, kad jis čia buvo atvykęs, atrodo, jog jis vėl norėjo bandyti veikti Galilėjoje. Bet iš susitikimo su fariziejais ir sadukiejais pasirodė, kad tai yra neįmanoma. Galbūt kai kas galėjo taip išsiaiškinti jo atsisakymą duoti ženklą iš dangaus, kad jis neturi galios tokį ženklą duoti. Ir taip visuomenėje galėjo kilti abejonė, ar jis iš viso turi galią tokį ženklą duoti. Galimas dalykas, kad kas nors iš tos abejonės bus persimetę ir apaštalams.

    Kai jie plaukė atgal, Jėzus buvo prislėgtas sunkių minčių apie fariziejų ir sadukiejų blogumą, kuris kliudė jo veiklą tarpe kitų iš esmės geros valios žmonių. Ši situacija galėjo būti tinkama perspėti ir mokinius, kad jie saugotųsi fariziejų ir sadukiejų raugo. Tai, kas eina toliau, yra įdomus gabalas iš Jėzaus ir apaštalų tarpusavio sugyvenimo santykių. Iš to galima matyti, koks menkas buvo apaštalų supratimas ir kaip jam nuolat reikėjo juos grąžinti į teisingą kelią.

    Staiga nutrūkus pokalbiui su fariziejais ir sadukiejais, jie užmiršo paimti į laivą duonos. Ir dėl to, kai Kristus jiems priminė saugotis fariziejų ir sadukiejų raugo, jie prisiminė duonos užsimiršimą. Mat laive jie turėjo vos vieną kepalėlį. Mokiniai tada buvo labai susirūpinę. Tą Kristaus išsireiškimą apie raugą jie suprato duonos reikšme, nes kelionėje jiems duonos labai trūko. Su tuo nerimu jie žiūrėjo į Jėzų.

    Ta jų užmirštis ir mažatikystė sudarė Jėzui progą juos perspėti ir pamokyti, kad jie nepamirštų to, ką jie patys yra išgyvenę, ir kad tokiu būdu jų pasitikėjimas Jėzumi vėl būtų atstatytas ir kad jų dvasia pasiliktų laisva, aiški ir budinti prieš dvasinius pavojus ir kenksmingas nuotaikas. Dėl to jis jiems kalbėjo: “Ko jūs rūpinatės, kad neturite duonos? Jūs vis dar nesuprantate. Turite akis, bet nematote; turite ausis, bet negirdite, ar jūs jau užmiršote, kai aš penkiais kepaliukais duonos pamaitinau penkis tūkstančius? Ir kiek pilnų krepšių duonos likučių jūs tada surinkote?” Jie susigėdę ir sumišę atsakė: “Dvylika”. — “O kai aš septyniais kepalėliais duonos pamaitinau keturis tūkstančius, kiek pintinių likučių jūs tada pririnkote?” Dar labiau susigėdę, jie atsakė: “Septynias”. — “Ir dar jūs nesuprantate, — tęsė toliau Jėzus, — ir dar jūs netikite, kad aš, kuris galiu pamaitinti tūkstančius, negalėčiau parūpinti užtektinai duonos, jeigu jums jos trūktų? Jūs esate paskendę savo susirūpinime ir nesuprantate, kad aš jums turiu padaryti reikšmingesnių perspėjimų. Dabar jūsų dvasia yra vėl laisva, kad jūs galėtumėte suprasti, jog aš ne apie duonos tešlą kalbėjau, bet apie pavojingai ardančią fariziejų ir sadukiejų mokymo rūgštį”.

    Dabar jie suprato ir gėdijosi, kad abu didžiuosius Jėzaus stebuklus buvo užmiršę, nepaisant to, kad jie patys buvo aktyvūs jų veikėjai. Juk jie patys mažą duonos ir žuvų kiekį dalino žmonėms ir po to surinko pintines nuostabaus valgymo likučių. Jeigu šis Jėzaus pamokymas buvo apaštalams reikalingas, pastatant prieš jų akis dviejų didžiųjų stebuklų tikrovę, tai šis atvejis yra naudingas ir visam vėlesniam pasauliui, kad sutvirtintų dviejų duonos padauginimo stebuklų realumą.

    Laivas ramiai plaukė tolyn ir užtruko gana ilgai, nes jie praplaukė visą rytinį Genezareto ežero pakraštį, plaukdami į šiaurę. Aišku, kad vienu kepaliuku duonos visa grupė negalėjo pasisotinti. Jėzaus priminimas dviejų didžiųjų duonos padauginimų buvo tik įvadas ir jų pakvietimas, kad juose sužadintų pasitikėjimą, kad ir dabar jis jiems panašų stebuklą gali padaryti ir visą grupę pasotinti vienu duonos kepaliuku. Ir tai yra toks stebuklas, kuris buvo savaime suprantamas be žodžių, kad evangelistai aiškiais žodžiais jo net nepaminėjo. Bet kad jis tai padarė, aišku iš to, kad, kūnu ir dvasia sustiprinti, jie tęsė savo kelionę vis tolyn ligi Betsaidos. Rytiniame ežero krante jie išlipo. Ten jau vėl buvo pagoniškas kraštas.

AKLOJO IŠGYDIMAS

    Ten pas Jėzų atvedė aklą žmogų, prašydami ant jo uždėti rankas, nes manė, kad to užtektų ligonio išgydymui. Tačiau Jėzus šiuo atveju pasielgė ne taip paprastai. Su akluoju jis pasielgė panašiai, kaip prieš keletą dienų su kurčiuoju nebyliu. Jis paima neregį už rankos ir veda iš kaimo tolyn, norėdamas būti su juo vienu. Ten jis seilėmis patepa nesveikąjį organą, kad suprantamu būdu parodytų, jog šiame gydyme dalyvauja iš Jėzaus vidaus einanti jėga. Po to jis dar deda ant jo rankas, kad ir tuo būdu perteiktų jam savo jėgą. Tada jo paklausė, ar jis matąs. Paklaustasis, plačiai atvėręs akis, atsakė: “Aš matau žmones, kurie juda, kaip medžiai”. Tai buvo netobulas ir neryškus regėjimas to, kuris dar turi mokytis regėti. Tačiau šis regėjimas buvo pakankamas, kad jam parodytų, jog Jėzus, kuris čia stovi, jį veikia, kad jam suteiktų visišką regėjimą. Dėl to Jėzus šį gydymą atlieka palaipsniui, kad gydomasis suprastų ir pajustų tikėjimo ir dėkingumo šaknis, kad ir jo sielos akys atsivertų šviesai.

    Dar kartą Jėzus uždėjo ant buvusio neregio akių rankas ir liepė pasižiūrėti. Tada jis galėjo akis pakraipyti ir valdyti. Jau matė tobulai.

    Kai stebuklas buvo įvykdytas, su pagydytuoju neregiu Jėzus elgėsi panašiai, kaip su kurčiu nebyliu. Jis pasiunčia pagydytąjį į jo namus ir liepia niekam apie tai nepasakoti. Juk ir čia buvo pagoniškas kraštas — Jėzus nenorėjo viešumos.

KRISTAUS KELIONIŲ SVETIMOSE APLINKOSE PRASMĖ

    Jėzus traukia dar toliau į šiaurę ir pasiekia Cezarėjos Pilypo sritį. Ko jis ten siekia? Gal jis nori visiškai apleisti Palestiną ir pastoviai pasilikti pas pagonis, nes žydiškoje visuomenėje jis jau nebegalėjo veikti? Ar jis yra padaręs tokį lemtingą sprendimą?

    Jeigu pažvelgsime į paskutinės savaitės Jėzaus veiklą, ar mums neatrodys, kad čia buvo nuolat einama aplink Galilėjos sienas, lyg be jokio plano ir tikslo? Taip pat šiame vaikščiojime šen ir ten Kristus neturi tikslo sutikti žmonių. Priešingai, jis nori jų išvengti. Jis keliavo, norėdamas pasislėpti nuo žmonių. Ką visa tai reiškia? Štai jis dabar yra įžengęs į visiškai pagonišką sritį.

    Ar jis yra pamiršęs, ką buvo trumpai prieš šias keliones savo mokiniams pasakęs, kad jis yra siųstas pas pražuvusias Izraelio šeimos avis? Koks iš tikrųjų yra šių neramių kelionių pagrindas? Ar jį kankina vidinis nerimas, kad ligšiolinis jo veiklos pagrindas yra atimtas iš po jo kojų ir jis nežino, kur savo veiklą nukreipti?

    Apie savo veiklos būtinumą Jėzus yra pasakęs, kad ji, kaip deginanti ugnis, jį spaudžia ir stumia. O gal jis yra atsistojęs prieš didelį ir sunkų sprendimą ir kovoja pats su savimi, kaip ir kada jis turi tai padaryti? Kad jo meilė žmonėms nėra sunaikinta žmonių neapykantos jam, tai liudija neišskaičiuojami meilės darbai, kuriuos jis yra atlikęs šioje kelionėje. Ši jo kelionė pasižymi dideliu atsidavimu bei rūpestingumu meilės darbams, kaip ir anksčiau.

    Kad jis pats nebuvo praradęs pasitikėjimo savo veikla ir pasidavęs abejonei, tai liudija kaip tik ankstesnis jo išbarimas apaštalų už jų mažatikystę. Jis žadino juose pasitikėjimą savo veikla. Taigi jo pasitikėjimas savo pasiuntinybe nebuvo sumažėjęs.

    Jeigu Jėzaus laikyseną ir veiklą šiuo periodu rūpestingai sekame ir įsigiliname į jį kiek tai mums įmanoma, tai negalime nepastebėti, kad jis čia stovėjo prieš didelį sprendimą — prieš galimą tam tikrą jo gyvenimo posūkį. Tačiau prieš šį uždavinį jis stovėjo ne susikrimtęs ir kovodamas savo viduje, bet greičiau kaip tas, kurio pasirengimas dar nėra pasiekęs pabaigos ir kad jo laikas dar nėra pribrendęs išsipildymui. Tačiau gaunasi įspūdis, kad tas išsipildymo laikas jau betarpiškai stovi prieš jį.

Išvertė V. Bagdanavičius