Kai kurie nustebę pasako: “Aš negaliu įsivaizduoti, kad T. Borevičiaus jau nebėra”. Taip, jo jau nebėra. Jis atsiskyrė su šiuo pasauliu š.m. rugpjūčio 23 d., trumpai pasirgęs. Jau daug metų jis gydėsi savo širdį, bet mirė nuo kraujo vėžio. T. Borevičiaus pažįstamiems tikrai sunku suprasti, kad jo jau nebėra. Juk, rodos, dar taip neseniai jo buvo pilna visur.

    Visi į jį kreipdavosi įvairiais reikalais, ir visiems jis rasdavo tinkamą žodį, visiems stengdavosi pagelbėti.

    Mūsų visuomeninėje veikloje jis paliko aiškiai įmintus pėdsakus.

    Gimęs, augęs ir gimnaziją baigęs Alytuje, jis įstojo į jėzuitų ordiną. Ruoštis jėzuitiškam gyvenimui siunčiamas į Olandiją. Ten baigia ir filosofijos bei teologijos mokslus. Po filosofijos studijų buvo nusiųstas į katalikų misiją Estijoje. Ten darbavosi nuo 1932 iki 1934 metų. Baigęs teologijos studijas, 1937 m. buvo įšventintas kunigu. Grįžęs į Lietuvą, nuo 1941 iki 1944 m. buvo Šiaulių prekybos instituto kapelionas ir Šv. Ignaco bažnyčios rektorius. 1945 m. pasitraukęs į Vakarus, buvo lietuvių tremtinių kapelionas Šveicarijoje. Iš tų laikų daug kas jį prisimena ir yra dėkingi už jo rūpestį ir globą bei gerus patarimus.

    1946 m. atvyksta į JAV ir drauge su T.J. Kidyku įsteigia Čikagoje lietuvių jėzuitų namus. 1948-1959 m. buvo šių namų iždininkas. 1950 m. įsteigia katalikų radijo valandėlę ir ilgus metus jai vadovauja. 1957-1962 m. klebonauja Aušros Vartų parapijoje Montrealyje. Grįžęs į Čikagą, perima Jaunimo centro direktoriaus pareigas. Paskui skiriamas Čikagos jėzuitų namų vyresniuoju, reikalų vedėju bei kitokioms pareigoms. Tiek JAV, tiek Kanadoje gyvendamas, visą laiką dirba jaunimo ir kitose lietuvių organizacijose. Jis buvo ateitininkų, skautų ir šaulių dvasios vadas. Aktyviai dirbo Lietuvių Bendruomenėje, eidamas įvairias pareigas. Dažnai jis būdavo renkamas į LB tarybą ar valdybą. Jį rinkdavo ypač dėl to, kad jis buvo laikomas visų taikintoju ir įvairių nuomonių derintoju. Kilus kokiai nors problemai, daugelis į jį kreipdavosi ir gaudavo protingų patarimų.

    Jeigu jam būdavo pavesta ką nors suorganizuoti, tai gerai apmąstydavo visas smulkmenas ir stengdavosi suorganizuoti kaip galima tobuliau. Žmonės gėrėdavosi jo patriotiškais pamokslais ir giliu baritono balsu. Kalbėdavo autoritetingai. Kai kartą vienas studentas po jo paskaitos, nenorėdamas sutikti su kai kuriomis mintimis, bandė padiskutuoti, jis buvo labai greitai “nusodintas” vienu sakiniu: “Aš tai pasakiau ne diskusijoms, bet jūsų informacijai!” Savo pamoksluose, paskaitose ir radijo kalbelėse stengdavosi vartoti “sparnuotus“ žodžius bei posakius.

    Kiekvienas žmogus turi daugiau ar mažiau kitiems patinkančių būdo savybių, bet, netekę T. Borevičiaus, dažnai pasigesime gero, protingo patarėjo. Bus nelengva savo aplinkoje surasti žmogų, su kuriuo būtų galima protingai pasikalbėti bet kokiu iškilusiu klausimu.