Spausdinti

WILHELM SCHMIDT

Čia yra ištrauka iš Kristaus gyvenimo aprašymo, parašyto žmogaus, kuris visą savo gyvenimą buvo paskyręs pasaulio pirminių religijų studijoms. (Plačiau apie jį buvo š.m. “Laiškų lietuviams” Nr. 1).

Vertėjas

JĖZUS ŠIANDIENINĖJE SYRIJOJE

     Jėzus su savo mokiniais pasiekė kaimus, kurie priklauso Pilypo Cezarėjos miestui. Tai yra tolimiausia jo kelionių vieta į šiaurę. Tas miestas yra šiandieninėje Syrijoje. Toliau į šiaurę Jėzus nėjo. Miestas yra gavęs vardą iš kunigaikščio Pilypo, kuris yra jį pastatęs. Cezarėjos vardas jam buvo suteiktas dėl Romos ciesoriaus Tiberijaus.

     Kraštas, į kurį Jėzus buvo atvykęs, jungė neturtą ir didingumą. Tai yra žavus miškų, pievų ir dirbamų laukų junginys, per kurį teka trys upeliai, kurie, prieš įtekėdami į Jordaną, susijungia. Šis kraštas yra atribotas ir kartu atskirtas nuo Hermono kalno šlaitų, kuris savo snieguotomis viršūnėmis siekia 3000 metrų aukščio.

Perkūno namas, 1987, akvarelė

     Atvykęs į šią didingą ir gražią aplinką, Jėzus atsiskiria nuo savo mokinių ir pats vienas atsideda maldai. Jo vieniša malda visada yra įvadas į didesnius įvykius. Jis visada jautė gyvą reikalą būti vienas su savo Tėvu, artėjant svarbesniems įvykiams. Šventame pokalbyje su juo jis norėjo praleisti laiką ir išprašyti jiems jo malonę. Maldoje jis pasiliko ilgai. Po šios maldos jis nėjo pas mokinius; jie atėjo pas jį. Jie buvo pajutę jo reikalingumą.

     Tačiau atrodo, kad tas jų atėjimas nesudarė Jėzui nepatogumo. Jis iškėlė jiems du klausimus, kurių pirmasis buvo tik įvadas į antrąjį. Antrasis buvo pagrindinis. Jis buvo pilnas daug sveriančios prasmės ir toli siekiančių pasekmių. Galima manyti, kad Jėzus kaip tik savo malda mokinius parengė, kad jie galėtų apsispręsti.

     Pirmas klausimas, kurį jis savo apaštalams bei mokiniams iškėlė, buvo: “Ką žmonės sako apie mane, kas aš esu?” Kodėl Jėzus tai klausia savo mokinių? Ar jis pats nebūtų galėjęs į jį duoti geresnį atsakymą? Gal jis manė, kad jo mokiniai, kurie turėjo daugiau santykių su žmonėmis, girdėjo tuos žmones apie tai laisviau išsireiškiant.

     Atsakymai į šį klausimą buvo įvairūs. Juos galima suskirstyti į tris ar keturias grupes. Vieni sakė, kad Jėzus yra iš mirties prisikėlęs Jonas Krikštytojas. Šis atsakymas galėjo kilti tik iš labai negudrių žmonių. Jie galėjo būti tik tie, kurie ką nors apie Jėzų buvo girdėję, kaip pvz., Galilėjos kunigaikštis Erodas. Kiti sakė, kad Jėzus yra pranašas Elijas, kuris turi pasirodyti prieš pasaulio pabaigą. Tas atsakymas reikštų, kad Jėzus yra tik Mesijo pirmtakas. Trečioji grupė manė, kad Jėzus yra Jeremijas ar kuris kitas iš pranašų. Tomis nuomonėmis visuomenės pažiūros apie Jėzų, žinoma, nebuvo išsemtos. Bet jos buvo pagrindinės. Tačiau ir jos buvo pakankamai viena nuo kitos skirtingos. Šiose pažiūrose trūko tos, kurios Jėzus labiausiai laukė. Po tokios daugybės jo pastangų ir darbų visuomenėje, po daugelio stebuklų ir geradarysčių tos pažiūros nesulaukęs, Jėzus, be abejo, turėjo būti skaudžiai nusivylęs.

JĖZUS IŠRENKA PETRĄ BAŽNYČIOS GALVA

     Kad Jėzus iš tikrųjų laukė kito atsakymo, tai aiškėja iš jo klausimo tono, kurį jis, kaip lemiantį klausimą, po to iškėlė savo mokiniams. Jis klausė: “O ką jūs sakote, kas aš esu?”

     Į pirmąjį klausimą nuskambėjo įvairūs atsakymai. Dabar buvo duotas vienas atsakymas, aiškus ir tvirtas, pasakytas visų vardu. Tai buvo Petro balsas, kurį Jėzus jau buvo parinkęs visų vadu ir kuris vieną kartą visų vardu jau buvo pasisakęs už Jėzų. Tai buvo taip pat lemtingas momentas po pirmojo duonos padauginimo. Tada Petras, nors neigiama forma, visų vardu pasisakė už pasilikimą su Jėzumi.

      (Tada buvo tokia situacija, kai po Jėzaus kalbos apie jo kūno valgymą daug klausytojų pasipiktino ir nuo jo atsitraukė. Tada Jėzus paklausė apaštalų, ar ir jie nori jį palikti. Petras atsakė: “Viešpatie, kur mes eisime? Tu turi amžino gyvenimo žodžius”. Vert.).

     Taip ir dabar Petras imasi žodžio, ir jo atsakymas yra toks: “Mes tikime, kad tu esi Pateptasis — Kristus — Mesijas — Gyvojo Dievo Sūnus”. Tai buvo atsakymas, kurio Jėzus laukė, jei ne iš kitų, tai bent iš savo mokinių. Ir kai jis jo sulaukė, jo širdis prisipildė viską užliejančio džiaugsmo. Kad Jėzus šiame gražiai suformuluotame atsakyme pažino asmeninį Petro nuopelną, tai aiškėja iš jo džiaugsmo, kaip jis už šitą atsakymą dėkojo.

     “Palaimintas esi, Jonos sūnau Simonai, nes ne kraujas ir kūnas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu Petras (uola), ir ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Aš tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tu atriši žemėje, bus atrišta ir danguje”.

     Šiuose plasnojančiuose žodžiuose, kurie išsiveržė iš Kristaus širdies, yra džiaugsmo prasiveržimas. Jėzus dabar stovi prie savo veiklos pabaigos. Kad tai pasiektų, jis daug vargingai ir rūpestingai dirbo; jis ir norėjo tam tikslui savo mokinius ir apaštalus paruošti. Dabar aiškėja, kad tas atrodantis betikslis ėjimas iš vienos vietos kiton turėjo specialų tikslą — juos šiam reikalui paruošti. Jo tikslas buvo mokinius atpratinti nuo visuomeninės pagarbos, prie kurios jie buvo pripratę mokytojo triumfo dienomis. Jis norėjo juos išstatyti kovai, visuomenės nepalankumui ir persekiojimui, kad jie ir tokiais laikais pasiliktų ištikimi. Dėl to Jėzus jų ištikimybės klausimą jiems iškėlė ne dėl jo pasisekimų, bet dabar, kai atėjo laikas apsčiai paragauti nesėkmių.

     Dabar, kai Jėzus yra nustatęs, kad jo mokiniai jam yra ištikimi ne vien asmeniniu prisirišimu, bet ir išpažinimu tos didžiulės pasiuntinybės, kurią jis yra gavęs iš Tėvo, tai jis yra visiškai patenkintas ir džiaugsmingai dėkingas. Atrodo, kad visoks delsimas ir neapsisprendimas nuo jo yra atkritęs. Jis vėl yra pilnas energijos ir noro veikti. Tačiau tai bus ne toks veikimas, kuris būtų aklas ir betikslis, bet planingas, kuris turi aiškų tikslą ir jo siekia.

Tai kaip tik ir pasirodė pilnais jėgos ir majestotiškos išraiškos žodžiais, pasakytais po šv. Petro išpažinimo. Ne žmonių atsimetimo griuvėsius Jėzus dabar turi prieš savo akis, bet gerai susijusią bendruomėnę. Tai yra galingas pastatas ir stipri tvirtovė, pastatyta ant uolos, kuri pergalingai atlaikys visas pragaro audras.

     Dangaus karalystė, kurią jis nori statyti, jau seniai nebėra vien palaidų individų rinkinys. Dar prieš savo pamokslą nuo kalno Jėzus buvo pradėjęs telkti hierarchiškai organizuotą vienetą. Tada jis pasirinko būrį mokinių, iš kurių vėl išskyrė mažesnį skaičių rinktinių, aukščiau pastatytų asmenų — dvylika apaštalų.

     Šiandien jis užbaigia tą darbą, apvainikuodamas savo kūrinį viršūne, tokiu būdu sudarydamas jo vienybę. Jo tvirtumą jis užtikrina tuo būdu, kad ši viršūnė kartu reikšis ir kaip to kūrinio uolinis pagrindas, ant kurio jis yra pastatytas. Bet nėra negyva masė, kuri nuo šio pagrindo kyla. Tai yra gyvas organizmas, tai yra gyvastingų jėgų bangavimas. Tai yra valdymas ir įsakymas hierarchiškai sutvarkytoms jėgoms, kurio raktą jis taip pat perduoda Petrui. Jo žemiškas surišimas ir atrišimas savo pripažinimo susilaukia danguje.

     Tai yra didingas kūrinys, kurį Jėzus paleidžia veikti. Tai yra kartu milžiniška galia, kuri suteikiama vienam žmogui. Žinoma, visa tai yra sukurta tam laikui, kada pats Jėzus nebebus žemėje Dievo karalystės pagrindu. Ji išeis ir anapus Petro gyvenimo laikotarpio, nes aišku, kad jo gyvenimo neužteks Dievo karalystės visumai žemėje įgyvendinti.

     Šiandien Jėzus leidžia prieš savo mokinių akis iškilti didingam ateities reginiui, lyg atlygindamas jiems už jų ištikimybės pareiškimą. Taip pat tuo būdu jis nori sustiprinti ir sutvirtinti jų tikėjimą. Ta vizija nori jiems parodyti, kad jų mokytojas nesijaučia nugalėtas ir nėra priverstas trauktis. Jis su pilnu pasitikėjimu eina į naują pergalės žygį, kurio pabaigos neįmanoma apžvelgti.

     Jėzus dabar mano, kad jų tikėjimas ir meilė jam yra pagrįsta ir kad jis gali pradėti kalbėti apie kelią, kuriuo jis ir jie šio žavaus tikslo turės siekti. Tas kelias, žinoma, yra sunkus. Savo mokiniams ligi šiol apie tai jis beveik nieko ar tik nedaug yra užsiminęs. Tačiau jis mano, kad dabar yra atėjęs laikas apie tai atvirai ir be nutylėjimų kalbėti. Tai daryti jis pradeda nuo ypatingo pamokymo Petrui, kad jis tiktų tam aukštam uždaviniui, kuriam jis jį išrinko.

PRANEŠIMAS APIE BŪSIMUS KENTĖJIMUS

     Ši pranešimą Jėzus pradeda betarpiškai po Petro išpažinimo. Taip pat jis įsakmiai uždraudžia kitiems pasakoti tai, ką Petras visų vardu yra išpažinęs. Nes kiti žmonės apie Mesiją turi visai kitokią sampratą, negu Jėzus jiems nori čia parodyti.

     Jis dabar be jokios priedangos jiems pasako, kad jam reikia eiti į Jeruzalę, daug iškentėti nuo dvasinių ir pasaulietiškų tautos autoritetų, seniūnų ir vyriausių kunigų, būti nužudytam ir trečią dieną vėl prisikelti. Tai buvo žiauriai sukrečianti žinia, išmetusi juos iš dangaus, į kurį Jėzaus paskelbimas Petrui galėjo būti juos įkėlęs. Šį pranešimą jie turėjo priimti, kaip perkūno trenksmą ir atskirais jo griausmais leisti nusėsti savo sielose. Jie pasijuto taip apstulbinti, kad paskutinė pranešimo dalis apie prisikėlimą iš mirties trečią dieną net nepasiekė jų sąmonių.

     Kad šitoks buvo pranešimo padarinys, tuoj pat paaiškėjo iš apaštalo Petro laikysenos, kuris savo tikėjimą buvo taip puikiai išpažinęs. Dabar jis visiškai išėjo iš pusiausvyros ir dėl jam suteiktos galios tarėsi turįs teisę ir pareigą Jėzų nuo to atkalbėti. Jis išdrįso jam stipriai pasakyti: “Saugok Dieve, Viešpatie, to tau neturi atsitikti!”

PETRO ATSTŪMIMAS

     Pervėręs Petrą savo žvilgsniu, Jėzus jam grubiai sako: “Eik šalin nuo manęs, šėtone. Tu esi man papiktinimas. Tu mąstai ne Dievo, o žmonių mintis”.

     Jėzaus pareiškimo išgąsdintas, Petras atsitraukia. Jis tai pasakė gera valia, norėdamas gero savo mokytojui. Tačiau jis per daug sau leido. Ir ne tik dėl jo paties, bet ir dėl kitų mokinių Jėzus turėjo jį grąžinti į savo ribas. Kodėl tai buvo padaryta tokiu aštriu būdu, mums sunku iškart suprasti. Šiek tiek šviesos tam klausimui galime gauti, jei prisimintume, kad Jėzus buvo pasakęs, jog jam reikia eiti Jeruzalėn ir kad reikia ten kentėti ir būti nužudytam.

     Kas gali Jėzui tokį reikalingumą uždėti, jei ne dangiškasis Tėvas! Tai, ką Jėzus pasakė apie kentėjimus ir mirtį, priklauso taip pat tai didžiulei pasiuntinybei, kurią Tėvas jam buvo pavedęs. Taigi tai, ką Jėzus buvo pasakęs mokiniam, buvo Dievo mintis. Tai, ką Petras turėjo galvoje, buvo žmonių mintis, atitinkanti natūralų žmogaus jausmų bodėjimąsi kentėjimais ir mirtimi. Kokiu būdu ir kodėl kentėjimai ir mirtis yra Dievo mintis ir priklauso jo pasiuntinybei, Jėzus čia nepaaiškina. Tačiau šie dalykai turi būti glaudžiai susiję, nes Jėzus su tokiu pasipiktinimu ir taip aštriai atmeta Petro pasiūlymą, norintį jį nuo šios savo pasiuntinybės nukreipti.

KENTĖJIMŲ PROGRAMA

     Jėzus, susišaukęs savo mokinius ir kitus žmones, kalbėjo jiems apie tai, ką jis iš dalies apaštalams jų išrinkimo proga buvo pasakęs ir šiaip neretai pakartojęs.

     Tie žodžiai pasako, kad jis reikalauja tik to, ką jis pats laisva valia prisiima, ir kad jo mokiniai neturi delsti tai prisiimti.

    Aukos, kurias jie padarys, nereiškia jokio nuostolio, bet yra tikras, pastovus laimėjimas.

    “Kas nori mane sekti, tegul išsižada savęs, ima savo kryžių ir seka mane”... “Kas nori savo sielą išgelbėti, ją praras. Tačiau kas ją praras dėl manęs ir Evangelijos, tas ją išgelbės. Kokia nauda žmogui, jeigu jis visą pasaulį laimėtų, bet savo sielai turėtų nuostolių. Arba ką gali žmogus duoti kaip lygios vertės dalyką už savo sielą?”... “Kas manęs ir mano žodžių gėdinasi šios svetimaujančios ir nuodėmingos kartos akivaizdoje, to Žmogaus Sūnus išsižadės, kai jis atvyks savo ir savo Tėvo garbėje kartu su šventais angelais. Tada jis kiekvienam atlygins pagal jo darbus” (plg. Mt. 16, 24-28; Mk 8, 32-38; Lk 9,9-27).

(B.d.)

Išvertė V. Bagdanavičius