VYTAUTAS KASNIŪNAS
Draugas, amžina draugystėdainose išdainuota, maldoje išsakyta, dienų ir naktų kelyje išgyventa. Žodį draugasmes tikriausiai kasdien daugiausia kartojame, linksniuojame, priešdėliais bei galūnėmis kaitaliojame. Tai mūsų gyvenimo dalis, palydovas, gražioji Dievo dovana. Apie draugą ir draugystę rašė ir teberašo poetai, knygų tomus sukūrė rašytojai, muzikai garsais vainikavo, dailininkai spalvomis puošė, įvairių sričių mokslininkai, ta tema rašydami, galvas laužė. Mūsų didysis žodynas to žodžio įvairumui net 7 puslapius skiria; taip plačiai ir tarmiškai jis vartojamas. Intymesne reikšme draugas-bičiulis yra asmuo, su kuriuo palaikomi artimi pasitikėjimu ir meile pagrįsti santykiai. Platesne prasme mūsų kalboje draugas yra visų pirma tas, kas drauge su kuo esti arba ką daro — draugės dalyvis, bendras, bendrininkas. Dabartinėje gyvojoje mūsų kalboje kartais draugas skiriamas nuo bičiulio. Draugas ateina ir nueina, ką atneša, tą nusineša, bet bičiulis tavo nelaimėje viską atiduos, o tavo laimėje džiaugsmu dalinsis. Taip mane mokė senelis, visoje apylinkėje žymiausias bitininkas.
Amerikoje žodis draugasvartojamas labai plačia prasme — bendrininkosąvoka. Mes, atvykę iš Lietuvos, šį žodį vartojame intymesne prasme. Taip jis vartojamas ir dabar Lietuvoje, nors komunistinėje sistemoje jis vartojamas dar kita prasme. Jis ten yra priverstinai įgyvendintas, kaip priešpuolis žodžiui ponas.
Kentėję tautų draugystėje su lenkais “Unijoje”, kentėjome ir Sovietų tautų draugystėje, apie kurią Salomėja Neris dainavo: “Draugystę mano tau — kaip saulę, kaip šviesų ilgesį nešu”. Nepavyko lenkams palaužti lietuvių dvasios, nepavyko nei Rusijos galiūnams, kurie ėmėsi žygių net fiziškai sunaikinti lietuvių tautą, tremdami mirčiai žmones į Sibirą. Nenešė lietuviai jiems, kaip poetė, nei saulės, nei šviesaus ilgesio. Jų saulė buvo Lietuva, o šviesus ilgesys — savoji tauta, sujungusi žmones į intymios draugystės ratą. Daugelis jų jungėsi ir į komunistų eiles, pasislėpę “Stalino saulės” šešėliuose. Jie, negalėdami dideliais tautiniais kąsniais maitinti tėvynainių, rėmė, kaip išmanydami, bent trupiniais, kad išlaikytų gyvą dvasią, rusenančias žiežirbas, tikėdami vieną kartą uždegti laisvės švyturį.
Matant lietuvių įvairias išskirtinas savybes, reikia pripažinti, kad žodis draugas ir draugystė, kaip didelė Dievo dovana, yra išskirtinai charakteringa mūsų būdo savybė. Ji buvo pastatyta ant stiprių krikšionybės pamatų, sekant Kristaus mokslu. Šviesaus draugiškumo keliu ėjome abiejų okupacijų metais, ji švytėjo kalėjimuose, koncentracijos stovyklose, Sibire, tremtyje. Kiek daug draugystės plotuose išgyventa heroiško šventumo, mes skaitėme spaudoje, kitų tautybių žmonių pasakojimuose. Draugystės ir kilnaus idealizmo spalvomis nušviestas kelias ir Lietuvai siekiant nepriklausomybės.
DRAUGAS IR DRAUGYSTĖ MŪSŲ KASDIENINIO GYVENIMO KELYJE
Evangelijoje randame apie 20 Kristaus pamokymų apie draugus ir bičiulius. Žymiai daugiau apie artimo meilę, kuri yra draugystės kelrodis ir švyturys. Mylėk savo artimą, kaip save patį — tai antrasis savo svarbumu Dievo įsakymas po pirmojo — Mylėk savo Viešpatį Dievą.“Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite, nes tai yra ¡statymas ir Pranašai” (Mt 7,12). Tai aukso taisyklė, kuri yra įvaizdi žmonių santykiavime. Kristus įspėja: “Saugokitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai” (Mt 7,15). Jie yra gyvenimo menkystė, niekadariai. Tai rakštys, visuomeninės veiklos pabaisos, draugystės išnaudotojai, šeimų niekintojai. Sokratas tokius veidmainius draugus, kurie ieško draugystės ir jaučia malonumą ką blogai darydami, vadina gyvuliais. Tokiems labai tinka pasakymas, kad nėra sunku mirti už draugą, bet daug sunkiau surasti tokį draugą, kuris būtų vertas tavo pasitikėjimo ir mirties. Tikra draugystė turi būti apvainikuota kilnia meile, iškiliomis dvasinėmis gėrybėmis, atviriausiu bendravimu, heroišku pasiaukojimu, nuomonių jungtimi, nuoširdžiais patarimais, atvirumu iki sielos gilumos, amžinu troškimu kitam gėrio — viso to, kas gera, teigiama, dora.
Turbūt mažai kas galėtų atvirai pasisakyti, kad neturėjęs draugo ir nepatyręs abipusės draugystės. Dar mažiau būtų tokių, kurie tvirtintų, kad nenori turėti draugų ir nepripažįsta draugystės. O mažiausia būtų atsiskyrėlių, užsidariusių savo kiaute.
Pirmoji draugystė paprastai užsimezga šeimoje, su motina ir tėvu, su broliais ir seserimis. Po to būna vaikystės, jaunystės, brendimo amžiaus ir žilo plauko draugystė.
Tarp daugelio draugų, išsiskirdami rikiuojasi geriausieji draugai. Tai nuoširdžios bičiulystės rūmų statytojai, ėję su tavimi per vandenį ir ugnį. Juk gerose dienose visi turi daug draugų, bet tikrą bičiulį tik nelaimėje pažinsi.
Dienų kelyje pasiveja apsivylimas draugais, jiems tavęs išsižadant, išryškėja apgavystė, blogos pramanytos kalbos, pikti žodžiai, įsiliepsnoja kerštavimo ugnys. Kartais tuo atsilyginama už jiems padarytus gerus darbus, už parodytą draugišką meilę.
Kai kada saulėje išgaruoja išdainuota amžina draugystė, mėnulis ją atšaldo, ir pasilieka žmogus atsiskyrėlis, eremitas, apsivylęs gyvenimo draugais. Pasklinda jo šauksmas, lyg tyruose; kur dingo anų gerų dienų draugai, kur pasislėpė prisiekta draugystė?
Kai suėmę Jėzų vyriausieji žydų kunigai jį tardė, vienas iš ten buvusių tarnų smogė jam į veidą. Jėzus jam tarė: “Jei pasakiau netiesą, įrodyk, kad tai netiesa, o jei tiesą — kam mane muši” (Jn 18, 23 ). Pasitaiko ir draugų tarpe, kai kas nors spjauna tau į veidą, paskelbia įvairias išgalvotas kalbas, suranda būdų skaudžiai apkaltinti, įžeisti. Gal tai iš pavydo, gal kas nors “sakė-pasakė” paskleidė netiesą ir viską suvertė ant nekalto žmogaus galvos. O reikėjo tik kelių minučių laiko, jei norėjo išsiaiškinti, kur buvo tiesa, o kur netiesa. Kiekvieną rytą aušros spinduliai paskleidžia Kristaus žodžius: “Mylėk savo artimą”, o kiek kartų nakties tamsumoje sužibusias žvaigždes pasiekia skundas: “Kam mane muši?” Įsidėmėtina vieno draugyste nusivylusio žmogaus laiško ištrauka, rašyta savo draugams: “Ateis diena, kai susitiksime prie šv. Petro vartų, kur pasibučiuos taika ir teisybė, ‘teisybė jo akivaizdoje vaikščios, o josios pėdom seks Dievo palaima’ (Ps 84, 14). Jei Petras skubėdamas nenorės mano žodžių išklausyti, aš dabar prašau palaukti šiurpulingai rūstaut ant manęs, negi jau amžiais man rūstūs būsit? Ir, jei norit, šv. Petro didžioje knygoje galite paskaityti, kad visą gyvenimą jus gerbiau, mylėjau, buvau ištikimas draugas ir pirmykštę draugystę laikiau didele ir gražia Dievo dovana. ‘Žemėje dygs ištikimybė, iš dangaus pažvelgs meiliai teisybė’ (Ps 84, 12)”.