Spausdinti

ONA MIKAILAITĖ

     Vartydama Sibiro kankinių atsiminimų puslapius, dažnai sustoju ties jų tikėjimo išpažinimais. Mano supratimu, tai yra brangiausias jų palikimas mums. Šių metų kovo mėnesio Tarybinė moteris išspausdino ištrauką iš Onos Gratkauskienės atsiminimų. Ona Jonkaitytė buvusi uoli ateitininkė, baigė Marijampolės mokytojų seminariją, paskui įstojo į universitetą, studijavo teologijos-filosofijos fakultete. Štai jos jaudinantis aprašymas, kaip sibiriečiai šventė Velykas. Ji parodo kenčiančio žmogaus trapumą ir didvyriškumą.

     “Pačioje didžiausioje barakų pertvaroje pastatytas altorius. Išpuoštas raštuotais ir mezginiuotais užtiesalais. Dega vaškinės žvakės. Kažkas nepagailėjo jų, saugotų paskutinei gyvenimo valandai. Šventi paveikslai, kryžius... Kažkuris, atsisveikindamas su namais, suspėjo nukabinti nuo sienos paveikslą, sugriebti kryželį nuo lango, maldaknygę nuo lentynos... Bet netgi tą baisią valandą, kai mus trėmė iš Tėvynės, galvojome ne vien apie duoną ir drabužį. Dieve geras, Tu matai — mes negalime be Tavęs. Vakar gal ginčijomės parduotuvėje dėl eilės, rytoj — gal barsimės dėl neatnešto vandens ar įtarinėsime vienas kitą, kad sumaišėm druskos maišelius... Bet šiandien jau Velykos. Ir mes, nusipurtę kasdienos dulkes, pakilia širdimi giedame: ‘Linksma diena’... Šįkart nemeluojame. Mus džiugina viltys, tikėjimas Tavo gerumu ir galybe. Šventuose puslapiuose ieškome to, kas patvirtintų mūsų viltis. Šventų moterų rūpestis: ‘Kas atris akmenį nuo kapo angos?’ — verčia šypsotis— juk akmuo jau seniai atristas. O kas atvers mums kelią į Tėvynę! Gal Tavo planuose jau pažymėta ši data, tik mes jos dar nežinome. Anuomet Tu devyniais stebuklais išvedei savo tautą iš nelaisvės namų - iš Egipto. Jei reikės, stebuklų padarysi dar daugiau, kad mes sugrįžtume”.

     Ji sugrįžo. Šiandien ši moteris yra Caritas sambūrio iniciatyvinės grupės narė — tai tvirtai tikinti moteris, įsijungusi į Lietuvos atgimimo darbuotojų eiles. Ji išmoko pačią sunkiausią pamoką: “Dieve geras — negalime be Tavęs!” Kiekvienam iš mūsų anksčiau ar vėliau ateina valanda, kai žmogiškų jėgų pritrūksta, kai žmogiška išmintis pasibaigia. Tą valandą — kančios, tamsos valandą — Dievas laukia, kad pultume jam į glėbį ir prisipažintume, kad tikrai be jo negalime. Jei tokios valandos neišgyvename, mūsų tikėjimas lieka sausa formule. O meilė tik gražus idealas, kuris pranyksta it ryto sapnas dienos kaitroje, anot Senojo Testamento pranašo Osėjo.

     Sibiro atsiminimuose daug kas pasakoja apie patirtą žmonių gerumą, apie tarpusavio solidarumą, bendro likimo draugų (net ir skirtingos tautybės ar religijos) užuojautą, paguodą, pagalbą. Ten viskas nušvito kita šviesa; ten buvo tik vienas pasirinkimas: arba artimo meilė, arba — sužvėrėjimas. Štai Paulina Motiečienė kalba: “Visą gyvenimą gyvenau žmonėms, dažnai pamiršdama savo sveikatą. Gal todėl ir pati sunkiai susirgau. Bet jeigu tektų gyvenimą gyventi iš naujo, pasirinkčiau tą patį kelią — padėti kenčiančiam žmogui, kas jis bebūtų ir koks jis bebūtų...” (Amžino įšalo žemėje, p. 120).

     Bandymas, Dievo pedagogika, širdies nuskaidrinimas, širdies gelmę tirianti ugnis — taip Šv. Raštas kalba apie tikinčio žmogaus kančią. Pirmame šv. Petro laiške autorius guodžia skaudžiai persekiojamus krikščionis, kuriems buvo nesuprantama, kodėl jiems tenka kentėti, nors jie yra ištikimi Kristui, nieko blogo nedaro. Atsimušę į kančios paslaptį, jie klausia: “Nejaugi Dievas mus apleido?” Laiško autorius juos moko, kad Kristus mums davė raktą į kančios paslaptį:

     “Kadangi Kristus kentėjo kūnu, tai ir jūs apsiginkluokite ta pačia mintimi — jog kas iškentėjo kūnu, tas jau pametė nuodėmę, kad likusį laiką žemėje pragyventų nebe žmonių aistromis, o Dievo valia... Mylimieji, nesistebėkite, kad degina jus ugnis, lyg jums būtų atsitikę kas nepaprasta, nes taip darosi jums išmėginti. Verčiau jūs džiaukitės, dalyvaudami Kristaus kentėjimuose, kad ir tada, kai jo šlovė apsireikš, galėtumėte džiugauti ir linksmintis” (1 Pt 4, 1 ir 12-13).

KANČIOS VIRŠŪNĖ — AUKA UŽ KITUS

     Kančia žmogų nuskaidrina, jei jis kenčia, nepraradęs tikėjimo. Bet yra dar aukštesnė kančios pakopa, jos viršūnė — tai kentėti už kitus, savo kančią paaukoti Dievui žmonių išganymui — kentėti Kristaus pavyzdžiu ir drauge su juo. Šv. Paulius mus moko, kad mūsų kančia ir auka Dievui reikalinga: kad tai pats geriausias būdas bendradarbiauti su Kristumi (Kol 1,24). Šventieji tai suprato. Suprato ir daugelis Sibiro kankinių. Jie išmoko ne tik kantriai nešti savo kryžių, bet ir aukotis už kitus. Tai liudija Sibiro maldyno autorės, kurios pakartotinai meldžiasi: “Pakeiski mano ir mano Tėvynės veidą. Prikelk mus, kad visi ieškotumėm kelio į Tave, kad dėl Tavo meilės ir garbės nebūtų mums sunkios jokios aukos” (Sibiro maldaknygė, p. 24, iš Mišių maldų).

     Panašiai meldėsi ir Nijolė Sadūnaitė, prieš penkiolika metų nuteista ir išvežta į lagerį. Ten ji sukūrė visą pasaulį apkeliavusią maldelę: “Kaip gera, kad mūsų gyvenimo laivelį vairuoja gerojo Tėvo ranka. Kai Jis prie vairo — niekas nebaisu. Tada, nežiūrint kaip sunku bebūtų gyvenime, mokėsi kovoti ir mylėti”.

     Nijolę į Sibirą nusekė daugelis kitų. Štai, prieš išvykdamas į lagerį 1984 m., kunigas Sigitas Tamkevičius paliko tokį testamentą:

     “Ramia širdimi einu į kalėjimą, kuris tebūnie mano veiklos vainikas. Nelaisvės metus skiriu kaip atgailą už savo klaidas ir už Bažnyčios ir Tėvynės ateitį. Visa, ką kentėsiu, skiriu už mylimus tautiečius, kad jie išliktų ištikimi Dievui ir Tėvynei, kad nė vienas nenueitų Judo keliu. Ypatingai trokštu, kad šią ištikimybę išlaikytų Lietuvos bažnytinė hierarchija, kuri Saugumo yra labiau už visus prievartaujama. Broliams kunigams melsiu iš Dievo vienybės malonės: vienybės su Kristumi, su Bažnyčia, su popiežiumi...” (iš LKB Kronikos, VIII t., p. 180).

     Sadūnaitė, Gajauskas, Pečeliūnas, Pranskūnaitė, Paulaitis, Svarinskas, Tamkevičius ir daugelis kitų, kurie savo kančią pavertė auka Dievui — jie yra mūsų tikėjimo didvyriai, jų auka mus atvedė prie prisikėlimo slenksčio, kur dabar stovi visa tauta. Tai nėra joks atsitiktinumas, kad per paskutiniuosius metus daugumas tikrų laimėjimų Lietuvoje buvo religinėje srityje — bažnyčių grąžinimas, religinių švenčių atgaivinimas, hierarchijos pertvarkymas ir aukštų dvasiškių paskyrimai, naujų religinių sąjūdžių kūrimas. Malda ir auka atvėrė geležines duris, atplėšė ateizmo grotomis užkaltus langus, anot kardinolo Vincento Sladkevičiaus.

TEISYBĖS IR KERŠTO PROBLEMA

     Negalime užmiršti mūsų tautos nueito kryžiaus kelio — turime pareigą jį prisiminti, melstis už žuvusius, viską įrašyti nesuklastotos istorijos puslapiuose. Bet turime pareigą ir pasimokyti, augti “išmintimi ir malone”. Turime semtis šviesos ir stiprybės iš mūsų tautos tikėjimo didvyrių pavyzdžio. Aišku, tai nėra lengva. Kam teko nekaltai nukentėti, tas žino, kaip skaudulys graužia širdį. Bet, jei save laikome Kristaus sekėjais, negalime savo širdyje ugdyti neapykantų ar kerštų. Turime prašyti Dievo pagalbos ir malonės, kad mūsų širdis apvalytų nuo neapykantos. Palaimintasis Jurgis Matulaitis kartą taip rašė susikrimtusiam draugui:

     “Toli, dar toli mes, brolau, nuo tikrosios Kristaus dvasios. Tai gaiži neapykantos rūgštis, kuriai leidžiame viešpatauti mūsų širdyse, daugiau mums patiems kenkia, negu mūsų skriaudėjams; ji mūsų pačių širdis ėda, gadina... (iš laiško kun. Jonui 1913.V.17).

     Per trisdešimtį metų didžiavomės Sibiro maldynu, jį platinome, vertėme į svetimas kalbas, bet ar išmokome melstis:

     “Jėzau, pasigailėk smerkėjų, neteisingų teisėjų... Viešpatie, pasigailėk ir tų, kurie mus persekioja ir kankina, duoki ir jiems pažinti Tavo meilės saldumą”.

     Grįžusi iš Sibiro, Nijolė Sadūnaitė pasakojo:

     “Iš tikrųjų, kai tik sugrįžau iš nutrėmimo Bogučanuose, 1980 rugpjūčio pabaigoje buvau nuvažiavusi į Telšius. Telšių katedroje vyko rekolekcijos moksleiviams. Į rekolekcijas buvo suvažiavę iš visos Žemaitijos. Paprašė manęs papasakoti apie savo Odisėją. Šventoriuje jaunimas įteikė man gėlių, pasveikino sugrįžusią, o aš jiems papasakojau apie kratą, areštą, tardymą, kalėjimus, konclagerį ir nutrėmimą, pabrėždama, kad Gerasis Dievas yra galingesnis už šio pasaulio valdovus ir, jeigu būsime jam ištikimi, viskas mums išeis tik į gera. Raginau melstis už mus persekiojančius, o ypač už čekistus, kurie žmonėms suklaidinti naudoja du ginklus: melą ir terorą. Jie yra visų nelaimingiausi mūsų broliai. Netikėti jų žodžiais, nebijoti jų, o tik melstis, kad Gerasis Dievas jiems, kaip ir mums, būtų gailestingas” (KGB akiratyje,p. 128).

     Prisiminkime ir pranašiškus Nijolės žodžius, ištartus 1975 metais. Šiandien jie pildosi:

     “Kaip nesidžiaugti, kad visagalis Dievas garantavo, jog šviesa nugalės tamsą, o tiesa —    klaidą ir melą! O kad tai įvyktų greičiau, sutinku ne tik kalėti, bet ir mirti. O jums noriu priminti poeto Lermontovo žodžius: ‘Tačiau yra teisingas Dievo teismas’ ” (LKB Kronika, III t., p. 72).

     Istorijos teismas jau vyksta — pagaliau atidengiama, kas ilgus metus buvo užslėpta —    Stalino žiaurumas ne tik mūsų tautai, bet ir kitoms, neišskiriant nė pačių rusų. Į istorijos šiukšlyną vienas po kito virsta tie vadai, kurie kadaise buvo taip garbinami. Jų atvaizdus naikina jų pačių vaikai ir anūkai. O Dievo teismas yra dar teisingesnis ir tikslesnis — ir jis yra amžinas.

    Turime džiaugtis, kad Dievas išklausė mūsų tautos maldas ir priėmė jos aukas. Šiandien ji palengva kelia galvą į šviesą. Dėkimės į širdį dar vienos Sibiro kankinės žodžius:

    “Nereikia pykčio, nereikia keršto. Turėdami tokią gražią Tėviškę su jos ežerais, miškais, kloniais ir kalneliais, privalome prisidėti prie jos gražėjimo, prie jos atsinaujinimo” (Amžino įšalo žemėje, p. 138)

    O ypač privalome prisidėti ir malda, ir darbu prie mūsų Tėvynės dvasinio atgimimo, kaip ragina mus Lietuvos dvasios vadai. Dievo Apvaizdos numatytu planu, tie, kurie daugiausia iškentėjo ir liko ištikimi, dabar stovi mūsų tautos priekyje ir ją veda į naują gyvenimą.