ALGIRDAS NAKAS
Žmonijos istorijoje didesnė ar mažesnė civilizacija bei kultūra tautose jau randama prieš penkis tūkstančius metų. XX amžius yra tik mažas to laiko tarpas, tačiau pasiekimai įvairiose mokslo šakose viršija visus šimtmečius ir tūkstantmečius sudėjus kartu. Medicinos, industrijos, ekonomijos ir technologijos išradimai yra laikomi beveik stebuklingais, elektroniniai-kompiuteriniai išradimai yra fantastiški, jie mums teikia daug gerovės ir prabangos. Šiame audringame amžiuje buvome liudininkai dviejų visą pasaulį apimančių karų, regėjome apie tuziną mažesnių, bet bjaurių tarptautinių konfliktų. Stebėjome trečiojo Reicho tūkstančiui metų užplanuotą žaibišką plėtotę, tačiau, pasaulio kraują pralieję, patys šie “antžmogiai” staiga nukraujavo — kapituliavo. Stebėjome ir baisiausio istorijoje raudonojo slibino siautėjimus beveik 70 metų. Solženicino teigimu, karais, badu, kūju ir pjautuvu šis slibinas yra nužudęs arti 70 milijonų žmonių. Pagaliau po 70 metų ir šie vandalai pripažino savo visišką moralinį supuvimą bei ekonominį bankrotą. Pagaliau viešai pripažino, kad jų “šventieji” Marksas, Leninas ir Stalinas buvę klaidingi. Jie tvirtina, kad dabartiniai jų įpėdiniai esą pasiryžę jau demokratiškesniu ir civilizuotesniu keliu žengti ir įsijungti į padorių tautų bendriją. Kito kelio jiems ir nebėra, nes pusalkanė ir pavergta jų liaudis pagaliau jau sužinojo, kad jie nėra laisviausi, sočiausi ir laimingiausi žmonės pasaulyje. Su galima artima komunizmo grėsmės pabaiga galima realiai tikėtis ir trečiojo
Pieta, 1988, akvarelė
pasaulinio karo išvengimo, tad ir pastovesnės taikos ilgesniam laikui. XX amžius, nors audringas ir daugeliui tragiškas, vis tiek laikytinas įdomiausiu laikotarpiu žmonijos istorijoje. Šį šimtmetį pradėjome su plūgu ir arklio traukiamu vežimu, o užbaigiame su kompiuteriais, skraidydami sprausminiais lėktuvais, apsilankymais mėnulyje, pasiekdami Marsą ir priskaičiuodami milijardus žvaigždynų, milijardais šviesmečių vienas nuo kito nutolusius! Su milžiniška pažanga moksle, industrijoje, ekonomijoje ir fantastiškais išradimais technologijoje tikrai daugeliui iš mūsų šio amžiaus pabaiga atnešė nepaprastą materialinę gerovę, tiesiog utopiją — rojų šioje žemėje. Visa tai pasiekta tik mūsų pačių darbu ir išradingumu, viskas sukurta tik genialaus žmogaus, kuris pats yra lyg koks dievukas, todėl joks Dievas jam nėra reikalingas, nei egzistuojantis — tai ateistų atkirtis dvasingiesiems. Daugelis mūsų, giliau pažvelgę į gyvenimą, pastebėsime, kad materialinės vertybės jau yra mūsų daug labiau vertinamos už dvasines. Taigi nejučiomis jau labiau pradedame garbinti “aukso veršį” negu mažiau apčiuopiamą Sutvėrėją. Pasigilinę gal ir save atrasime panašioje būklėje, kaip to žmogelio, kuris sutiko velniui užrašyti sielą, kad tik jo nors trumpas gyvenimas būtų malonus ir saldus.
Štai šio pažangaus ir utopinio šimtmečio antroji medalio pusė: “genialūs” sociologai Marksas, Leninas, Stalinas, Mao, bekurdami “rojų” žemėje, paaukojo apie du šimtus milijonų gyvybių, bet jų kūrinys išėjo labiau panašus ne į rojų, o į pragarą. Abortais ir badu pasaulyje išžudoma kasmet dešimtimis milijonų kūdikių. Vien Amerikoje daugiau kaip pusantro milijono kasmet. Narkomanijos vėžys nebesustabdomas. Venerinės ligos, senos ir naujos, kelia baisių epidemijų pavojų. Jauni žmonės beviltiškai blaškosi pasimetę ir apsvaigę. Šio amžiaus žmonės jau tikrai yra pasiekę kulminacinį punktą atominėje technologijoje.
Jau, galima sakyti, pasiekė galimybę per keletą valandų sunaikinti visą žmoniją šioje planetoje. Tai gal tik čia galime susilyginti su Dievu... Juk mes tikėjome, kad tik Dievo galybe gali būti sunaikintas pasaulis. Štai šio auksinio amžiaus tragikomedija!
Gal sakysime, kad mes asmeniškai dėl šių visų blogybių nesame nei kalti, nei atsakingi? Argi? Juk yra pripažinta aksioma, kad asmuo, stebėdamas nusikaltimus ir nieko nedarantis jų išvengti, yra nors iš dalies tų nusikaltimų dalyvis. Ką gi mes konkrečiai darome, kad pagelbėtume kenčiantiems, persekiojamiems, badaujantiems, žudomiems? Kokį savo išteklių nuošimtį ir kaip dažnai skiriame jų pagalbai? Kiek iš mūsų aukojasi, kartais fiziškai nukentėdami, pavyzdžiui, demonstracijose prie abortinių klinikų ir kituose panašiuose reikaluose?
Daugelis laikome save neblogais krikščionimis, katalikais, jeigu sekmadieniais nueiname į mišias, priimame sakramentus, šiek tiek aukojame bažnyčios reikalams. Bet tai dar neparodo mūsų tikro religingumo. Vien tik toks apeiginis, sekmadieninis krikščioniškumas nekvalifikuoja mūsų į tikrų krikščionių bendruomenę. Ar nebūtų įdomu patikrinti savo krikščioniškumo laipsnį, atsakant į daugelį save analizuojančių anketų? Pvz., kiek kartų esu perskaitęs Naująjį Testamentą? O kiek Senąjį? Kelis religinės minties laikraščius ar žurnalus skaitau? Kiek religinių knygų per metus perskaičiau? Ar atiduodu bent 5% savo pajamų bažnyčios reikalams? Ar paaukoju bent 5% savo pajamų misijoms, pasaulyje badaujantiems ir kitiems labdaros reikalams? Ar esu testamente paskyręs bent ketvirtadalį savo pertekliaus labdaros bei tautos reikalams? Kiek esu dvasiškai bei fiziškai pasiaukojęs ar kentėjęs krikščioniškuose reikaluose? Ar užtenkamai pažįstu savo religiją, kad galėčiau logiškai apginti ją bent elementariausiais klausimais, kai ji yra kritikuojama, šmeižiama?
Jeigu sąžiningai atsakysime į šiuos klausimus, vargu ar kas iš mūsų galės kvalifikuotis į gerų ar bent patenkinamų krikščionių tarpą. O kaipgi su mūsų tautiškumu, patriotiškumu? Štai vienas daug pasakantis pavyzdys. Vaizdajuostėje stebėdami fenomalinius įvykius Lietuvoje, tautinėms vėliavoms plevėsuojant, šimtatūkstantinei miniai tautos himną giedant, patriotinių kalbų besiklausant, visi ašarojome iš džiaugsmo ir susijaudinimo. Juk tokių įvykių laukėm beveik pusę šimtmečio. Netrukus kiekvienas gavome Lietuvių Bendruomenės atsišaukimą, prašymą, sustiprintą mūsų naujojo kardinolo autoritetu: prašė skubios ir konkrečios paramos besilaisvinančiai Lietuvai. Atsiliepė nedidelis procentas tautiečių, nemažai iš jų tik trupiniais. Rezultatai skurdūs. Ta palyginant nedidelė užsibrėžta suma vos ketvirtadaliu surinkta. Žydai panašiu atveju per porą mėnesių yra sumetę Izraeliui šimtus milijonų. Mes visi pasiliekame tik ašarojantys patriotai.
Dvasinės vertybės ir religinis atsinaujinimas niekad nėra turėję tiek daug svarbos, kaip šiais dabartiniais laikais. Tai vienintelė atspirtis ir ginklas prieš modernias, “pažangias” nudievintas teorijas, materialistinis humanizmas yra giliai įleidęs šaknis į visas Amerikos valdžios mokyklas tiek vadovėliuose, tiek dėstytojų tarpe. Net ir privačios krikščioniškos mokslo institucijos nėra saugios.
Norint padėti šeimoje ir tautoje stiprius moralinius ir religinius pagrindus, pirmiausia kiekvienas atskiras žmogus turi tuos pagrindus turėti, gerai pažinti savo religiją su jos nepalaužiamais principais. Priešingu atveju būsime tik civilizuota, bet nudvasinta masė. Štai vienas pavyzdys, kaip didelė tauta, laikoma krikščioniška, praranda savo dvasines vertybes. Ir tai tik dėl pasyvumo ir principų silpnumo. Ateistų “apaštale” Medeline Murry O’Hare suranda Amerikos konstitucijoje silpną vietą, atkakliai kovoja šalies teismuose, pasiekia Aukščiausiąjį teismą ir savo kovą laimi, pašalindama maldą iš visų šalies valdiškų mokyklų! Daugumas amerikiečių yra nusivylę ir apstulbę, bet yra bejėgiai sustabdyti šios bedievės užmojus. Ši moteris betriumfuodama užsibrėžia dar ir milijonus piliečių “atversti” — atstumti nuo religijos. Per keletą metų ji aktyviai dalyvavo populiariose televizijos pasikalbėjimų programose ir labai sėkmingai platino ateizmą. Pirmiausia ji pabrėždavo, kad esanti išstudijavusi visas religijas ir tapusi šios srities žinovė. Ypač ji stengėsi suniekinti Šv. Raštą, kartodama tai, ką jau seniai religijos priešai kartojo, nekreipdama dėmesio į naujausias Šv. Rašto interpretacijas. Ji sakydavo, kad jeigu Dievas ir egzistuotų, tai jis nebūtų nei geras, nei garbinimo vertas, nes savo sutvertus žmones per amžius kankinęs ir žudęs žiauriausiais jo paties suplanuotais karais, gamtos nelaimėmis, vergijomis, badu ir ligomis. Daugumą žmonių pasmerkęs amžinoms kančioms pragare. Ji abejoja Kristaus istoriškumu, o jo dieviškumą laiko tik žmonių sugalvotu mitu. Ji skelbia, kad pasitikinti tik savimi, be jokių filosofinių nagrinėjimų, be jokių mitologinių biblijų ir prietarų. Diskusijose griebdavosi tokių nudėvėtų argumentų prieš religiją, kaip inkvizicija, kryžiaus karai...
Pagalvokime, kiek iš mūsų pakankamai pažįsta savo religiją, kad galėtų logiškai diskutuoti su šia ateiste ir sugriauti jos argumentus. Ar nereikėtų kiekvienam krikščioniui daugiau pastudijuoti šiuos minėtus ir kitus panašius klausimus, kuriuos tikėjimo priešai, savaip pateikdami ir interpretuodami, daugelį atstumia nuo tikėjimo?
Kai kas ieško tiesos ir atsakymų į savo religinius klausimus vadinamųjų “evangelistų” kalbose per televiziją. Iš tikrųjų daugeliui jų geriau tiktų ne evangelistų, bet šarlatanų ar juokdarių titulai. Daugumos jų “misijų” tikslas yra doleris. Vos keletą iš jų galima laikyti dėmesio vertais krikščioniškais evangelistais, pvz., Billy Graham ar jau mirusį vysk. Fulton Sheen.
Intriguojančių klausimų religinėmis temomis galima surasti daugybę, bet nelengva surasti į juos rimtus, įtikinančius atsakymus. Tiesa, yra prirašyta įvairiomis kalbomis tūkstančiai knygų, bet lietuviškai parašytų nėra jau tiek daug. Vis dėlto ir mes šį tą turime. Gerų straipsnių yra ir katalikiškuose žurnaluose. Gaila, kad tie mūsų žurnalai ne per vešliausiai klesti. Redaktoriai ir leidėjai dažnai priversti tik vegetuoti dėl finansų ir dėl bendradarbių stokos. O šios problemos dažniausiai atsiranda dėl skaitytojų stokos. Tad ir susidaro lyg užburtas ratas. Kaip būtų galima šias problemas išspręsti? Amerikiečiai šią problemą taip sprendžia: iš pradžių leidinį dalina žmonėms nemokamai, kunigai jį reklamuoja pamoksluose ir parapijos biuleteniuose. Prenumeratorių skaičius išauga. Gal ir mums reikėtų pabandyti tokį metodą. Daugelis norėtų ir “Laiškus lietuviams” matyti šimto puslapių su daugeliu naudingų straipsnių įvairiomis religinėmis bei tautinėmis temomis. Ar neatsirastų stambesnių mecenatų, kurie padėtų bandradarbiams mokėti didesnius honorarus, tada gal daugiau atsirastų rašančiųjų. Reikėtų užangažuoti ir pasauliečius, ir dvasininkus rašyti aktualiomis temomis. Sugebančių rašyti turime. Manau, kad jiems nebūtų sunku parašyti bent po vieną kitą straipsnį per metus. Gal šis žurnalas, nors ir dabar yra puikus savo turiniu ir idėjomis, galėtų išaugti į žymiai didesnį ir daugiau temų apimantį leidinį. Dirva panašiems leidiniams vis plačiau atsiveria ypač dabar, kai Lietuvoje pradeda panaikinti “spaudos draudimą”.
Ąžuolas, 1987, akvarelė
Esame liudininkai ir dalyviai besibaigiančio šimtmečio, kuris žmonijos istorijoje yra audringiausias, bet ir progresyviausias — dinamiškas. Šis amžius yra pasiekęs neregėtą materialinę gerovę, bet kartu ir paskendęs dideliame dvasiniame skurde. Daugelis gyvename ir džiaugiamės “la dolce vita”, gyvename taip įdomiai ir saldžiai, “o po mūsų — kad ir tvanas”. Kas mes esame, iš kur ir dėl ko čia atsiradome, kam mes reikalingi, kur mes keliaujame?.. Ar neverta kiek stabtelti, pamąstyti ir paieškoti atsakymų į daugybę intriguojančių ir kartais mus varginančių klausimų? Ieškokime — gal ir surasime...
Nuo Jobo iki Kristaus, nuo Golgotos iki Sibiro vingiuoja ta pati nekaltu krauju nudažyta kančios juosta. Kančia yra ir lieka neišsemiama paslaptis. Joks mokslas nepajėgia jos išaiškinti, tik religija drįsta su ja galinėtis. Ji perregima tik dvasios akimis, tik tikėjimo šviesoje kančia suspindi, nes tikėjimas viską kitaip mums parodo, negu pasaulis. Tikinčiojo žmogaus gyvenime kančia dažniausiai nėra bausmė (tai nereiškia, kad ji niekad negali būti bausmė, bet krikščioniškasis tikėjimas nurodo mums mylintį, ne baudžiantį Dievą; kartais kančia žmogų supurto, jį paragina mesti nedorą elgesį ir grįžti prie Dievo). Kai skaitome šventųjų gyvenimus, matome, kiek daug jiems teko kentėti. Už ką? Už ką gi kentėjo ir pats Kristus? Kristaus kančia — auka už mus, už mūsų išganymą. Šventų žmonių kančia — jų išbandymas, pakvietimas prisiliesti prie Kristaus žaizdų, proga patirti ir išgyventi pačias giliausias žmogiškas ir dvasiškas vertybes. Kančia taip pat gali būti atgaila — mums šiais laikais nelengvai suprantamas daiktas, nes mūsų kultūra tokio dalyko nežino. Tačiau ir čia krikščioniškasis tikėjimas nuo pat Kristaus laikų moko, kad už nuodėmę — savo ir kitų — reikia atgailoti.