Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
VIETININKO VARTOJIMAS (III)
Lietuvių kalboje kartais yra vartojamas vadinamasis būviovietininkas. Sakėme, kartais vartojamas, bet iš tikrųjų jis dabar gana dažnai vartojamas ir ne visuomet taisyklingai, dažnai čia turi įtakos svetimos kalbos, kur vietininkai yra daug dažnesni negu lietuvių kalboje. Tad vartojant būvio vietininką, reikia būti labai atsargiems. Visuomet būtų patariama pagalvoti, ar negalėtume be jo apsieiti, ar negalėtume jį pakeisti paprastesne, aiškesne ir lietuviškesne konstrukcija.
Kas yra tas būvio vietininkas? Štai keli pavyzdžiai: Mergaitė buvo pačioje jaunystėje. Lietuvoje kunigas buvo didelėje pagarboje.Jie iš gaisro išbėgo vienuose marškiniuose.Broliai, gyvenkime santaikoje.
Dažnai būvio vietininką galime pakeisti kitomis paprastesnėmis ir aiškesnėmis konstrukcijomis, pvz., užuot sakius buvo didelėje pagarboje, galime sakyti buvo labai gerbiamas; išbėgo vienuose marškiniuose— vienmarškiniai ir pan.
Kartais būvio vietininką, netaisyklingai sudarytą, sekant svetimų kalbų pavyzdžiais, reikia būtinai keisti lietuviškesnėmis konstrukcijomis.
a. Netaisyklingą būvio vietininką dažnai galima pakeisti kilmininku, dalyviu, būdvardžiu ar kitomis kalbos dalimis. Pvz.: Ji pasijuto vienatvėje (= viena, vieniša). Tos patalpos buvo blogame stovyje (= apleistos, apgriuvusios, netvarkomos). Jo kraujo spaudimas yra normos ribose (= normalus). Jis buvo geroje nuotaikoje (= geros nuotaikos, gerai nusiteikęs). Sportininkas buvo geroje formoje (= geros formos).
b. Kai kurie sudėtiniai tariniai su būvio vietininku gali būti pakeisti trumpesniais ir sklandesniais vientisiniais tariniais, t.y. žodžių junginį gali atstoti vienas veiksmažodis. Pvz.: Ar tas įstatymas dar tebėra galioje (= tebegalioja)? Mano tėvai dar tebėra atostogose (= tebeatosto-gauja). Ar tu esi to dalyko kurse (= ar esi apie tą dalyką informuotas, ar apie tai ką žinai)?
c. Tam tikri netaisyklingi būvio vietininkai gali būti keičiami dvejybiniais galinininkais. Pvz.: Jį suėmė girtame stovyje (= girtą). Rugius žaliam pašarui reikia pjauti plaukimo fazėje (= plaukiančius, pradėjusius plaukti).
d. Kartais nevykusį būvio vietininką galima pakeisti tik perorganizuojant visą sakinį. Būvio vietininkas tokiu atveju dažniausiai verčiamas vardininku. Pvz.: Geresnėje padėtyje yra mūsų kaimynai (= Geresnė padėtis yra mūsų kaimynų). Tavo paskaita turėtų būti dėmesio centre (= dėmesio centras).
e. Būviui reikšti netinka įvardžių kas, tas vietininkai. Pvz.: Kame čia dalykas? (= Kas čia yra? Kas čia atsitiko? Koks čia reikalas?). Vargas yra tame (= tas), kad jis nieko nenori klausyti.
Dar keli nepageidautini vietininko vartojimo atvejai
Kartais vietininkas į sakinį įbrukamas visai be reikalo. Jį išmetus ir sakinį perredagavus, mintis pasidaro daug aiškesnė, o sakinys sklandesnis. Pvz.: Jo asmenyje sulaukėme gero daktaro (= Iš jo sulaukėme gero daktaro). Jis pasižymėjo kaip geras organizatorius sporto srityje (= Jis pasižymėjo geru sporto organizatorium). Komandos sudėtyje (= Komandoje) įvyko keli pasikeitimai. Salės patalpose (= Salėje) įvyks paskaita.
Dar paminėsime porą atvejų, kur vietininkas nevartotinas:
1. Lietuvių kalboje vietininkas niekada negali reikšti objekto, t.y. niekad neina papildiniu. Kas kita kitose kalbose, pvz., rusų, kur tokios konstrukcijos labai įprastos. Kartais lietuviai, nusižiūrėję į tas svetimas kalbas, klaidingai pavartoja vietininką, be kurio mes galime lengvai apsieiti, ypač su veiksmažodžiais nusimanyti, nusivokti, įsitikintiir pan. Pvz.: Jis literatūroje (= apie literatūrą) nieko nenusivokia. Kame (= Kuo) jis kaltas? Kame (= Kuo) pasireiškia jo išmintis? Šie du kūriniai skyrėsi tik kai kuriose detalėse (= kai kuriomis detalėmis). Juodu susitarė visuose klausimuose (= visais klausimais). Bitės padeda gėlių apvaisinime (= apvaisinti gėles).Tokius posakius visuomet taisydavo ir J. Jablonskis. Štai keli jo pataisyti sakiniai: Pagarsėti norėjo meno reikaluose nusimanąs (= nusimanymu apie meno reikalus). Nenusimanau aš kare (= apie karo dalykus). Mus tame (= Mus tuo) įtikina. Buvo įsitikinęs senovės lietuvių turtingos literatūros buvime (= kad senovės literatūros būta turtingos). Niekas neįtars tame (= tuo).
2. Lietuvių kalboje vietininkas neturėtų reikšti priežasties. Tačiau, verčiant iš kitų kalbų, dažnai pavartojami vietininkai priežasčiai reikšti. Tokias konstrukcijas, kuriose šie nepageidaujami vietininkai eina prielinksniais arba polinksniais, lengva pakeisti taisyklingomis konstrukcijomis su prielinksniu dėl,o kartais prieveiksmiais todėl, dėl toir pan. Pvz.: Tokio apsileidimo išdavoje (= Dėl tokio apsileidimo) gali lengvai kilti gaisras. Šio įvykio pasėkoje (= Dėl šio įvykio) jis visai prarado pusiausvyrą. Blogų sąlygų poveikyje (= Dėl blogų sąlygų) išdžiūvo visos gėlės. Jis visiškai nesimokė, ko išdavoje (dėl to) buvo paliktas toje pačioje klasėje. Pasitaiko neatsargių vairuotojų, ko pasėkoje (= todėl, dėl to) įvyksta daug nelaimių.
Kartais žodžių junginiai su nevartotinais priežasties vietininkais gali būti keičiami padalyvinėmis, pusdalyvinėmis, o kartais ir dalyvinėmis konstrukcijomis. Pvz.: Pramonės išsivystymo išdavoje (= Išsivysčius pramonei,) šalyje padidėjo gerovė. Savęs vertinimo rezultate (= Save vertindamas,) žmogus užima atitinkamą vietą visuomenėje. Tiesioginių saulės spindulių poveikyje (= veikiami tiesioginių saulės spindulių,) mikrobai žūva.
Norint išvengti nevartotino vietininko, kartais tenka perredaguoti visą sakinį arba jo dalį. Pvz.: Karo pasėkoje ūkis buvo nualintas (=Po karo ūkis buvo nualintas; Karas ūkį nualino). Tyrimų pasėkoje gautas duomenis (= Tyrimais gautus duomenis; Tyrimų duomenis) reikia tuoj užregistruoti.
Vietininko vartojimo klaidų ir mūsų rašomojoje, ir šnekamojoje kalboje daroma labai daug. Šiai lietuvių kalbai nebūdingai vartosenai daug įtakos daro svetimos kalbos, kur vietininko vartosena yra skirtinga nuo mūsų kalbos. Tad reikia čia daug atsargumo. Drąsiai jį galime vartoti tik tada, kai norime pažymėti vietą. Visais kitais atvejais (laiko, būdo, būvio reikšmėmis) tuoj pagalvokime, ar ne aiškiau ir sklandžiau būtų, jei pavartotume kilmininką ar visai kitaip sudarytume sakinį, vengdami vietininko. Įsidėmėtina, kad lietuvių kalboje vietininku negalima reikšti objekto, priežasties, tikslo. Tad praktiškas patarimas būtų toks: jeigu vietininkas sakinyje nėra būtinai reikalingas arba jeigu jo vietoje galime pavartoti kitą linksnį ar posakį, tai tokius linksnius bei posakius ir vartokime. Taip elgdamiesi, išvengsime daug klaidų, mūsų kalba bus aiškesnė ir sklandesnė.