Spausdinti

P. Abromaitienė

     Velykų varpas auštant rytui skamba gūdžiai.
     Baltuose rūbuose, tu, Viešpatie, erdvėn kyli...
     Po tavo kojų mirties dar skamba dūžiai,
     Tarp jų mažytės žemės vaikas susigūžęs,
     Iš lūpų kyla jam giesmė tyli.

     Eini namo mirties duris uždaręs, Kristau,
     Kad puotą pergalės suruoštum žmogui tu.
     Jei mano žemės kapo akmenį atristum
     Ir su manim sunkiu mirties keliu išbristum,
     Aš linksmas eičiau švęsti jos kartu.

     Ir štai regiu mažytėj mano žemėj puotos stalą,
     O tavo dosnios rankos dengia jį.
     Čia jaunas pumpuras pro ledo plutą kalas,
     Sugrįžtančiam čia paukščiui kelio galas,
     Čia lauko bitės spiečiasi vienam būry.

     O ten toliau vėl tiesias lankos, kyla miškas
     Iš tavo rankos, Viešpatie, margais žiedais,
     Kai tekant saulei jie rasos karoliais tyška
     Ar nenuplaus ir mano kojas, žemę, kraują, viską,
     Ir vėl gyventi kelsiuos ankstų rytą kaip kadais?

     Ten vakarais sidabro jūroj klysta akys,
     O kad bent vieną lašą iš giliausios vietos jos!..
     Plynam vandens paviršiuj žuvėdros baltos plakės,
     Nuskrido žemės puoton net plakštakės
     Ir balto sniego žiedas sodais ten nujos.

     Puota. Rausvoj gaisrų pašvaistėj kyla saulė
     Ir vyturio giesmės pilna erdvė dangaus,
     O Kristus eina per sugriuvusį pasaulį,
     Ir tautos kelias sveikint naujo ryto saulės,
     Tik mano žemės puotoj nėr žmogaus.

     Ranka raudono siaubo siekia žiedo,
     O lūpos iš skaidraus upelio vyno to...
     Liūdnai aidėjęs Laisvės Varpas žemėn rieda,
     Kažkur toli prie tuščio lango paukštė gieda,
     Ir naktį žvaigždės vis kaip lietus krito.

     O šalto Sibiro bekalbių plotų vėjuos
     Už žodį "Mano Žemė" ir “Tikiu, Dangau”!
     Palūžo mylimas, sesuo tyliai kentėjus,
     Ant sugriuvusios širdies rankas sudėjus:
     “Atimk šią taurę, — šaukia, — Dieve, iš žmogaus!”

     Toli aplink tik kryžiai, kryžiai, kryžiai...
     "Jau išsipildė" — tyliai jie bylos...
     O čia mažytėn mano žemėn Kristus grįžo,
     Užsukt į savo ruoštą puotą pasiryžo
     Ir sudrebėjo nuo sunkios kapų tylos.

     Svetimos per puotos stalą brenda minios,
     Neša alkio toškulį sausoj širdy...
     O kasdien miškais nuošia naujos žinios,
     Kad už laisvę vėl išmintos pėdos gilios
     Arba šaukiasi: “O Dieve, ar girdi?"

     Kristus, kaip Jeruzalės puošnių šventyklų,
     Taip mažytės žemės verkė jis vaikų...
     O paskui, kur koja žengė jo iš tyko,
     Per minias ir smurtą laisvas kelias liko,
     Nuskambėjo vėl graudi daina laisvų laukų.

     Tuo keliu sugrįžo tėvas, brolis, vyras...
     Žemės gyslomis sroveno kraujas taip giliai...
     Ėmė vėl į ranką arklą, knygą, lyrą,
     Nuo jų veido ašarą, kaip perlas tyrą,
     Nudžiovins mielos saulutės spinduliai.

     Ir susėdo vėl visi už puotos stalo,
     su Kristum gėrė iš vienos taurės...
     Vidudienio tyloj nusvirę rugio varpos balo...
     Skambėjo žodžiai po pasaulį giesmės galo —
     “gyvent mažytė žemė kėlės iš šiaurės”.

(Šis mano kūrinėlis buvo parašytas 1946 metais Vokietijoje. Kai ši mano idėja Lietuvoje žengia į realybę, drįstu pasiųsti “Laiškams lietuviams”. Aš pati skaitydama nustebau. Kas tuomet buvo kaip sapnas ar svajonė, dabar pamažu keliasi. Autorė.)