Spausdinti

VYTAUTAS KASNIŪNAS

     Pradėjus rašyti apie draugus ir draugystes, įdomiu sutapimu ir amerikiečių spaudoje pasirodė straipsnių tuo klausimu. “The Plain Truth” žurnalo redaktorius Dexter H. Faulken, rašydamas apie kaimynų artimą bendravimą ir draugystę, pripažįsta, kad mes traukiamės nuo artimesnio bendravimo su kitais, užsidarydami savo kiaute, gyvendami nuo kaimyno užsisklendę. Labai paplitęs daug tiesos atskleidžiantis pasakymas: “Jei tave užpuola plėšikas ar koks kitas nenaudėlis, nešauk, prašydamas pagalbos, nes niekas neatsilieps. Juk laimei čia ne šauksmą išgirdusį užpuolė, bet kitą. Šauk, kad dega namas, gaisras, gaisras, gaisras!... Tada į tavo šauksmą atsilieps, nes kiekvienas išgirdęs pagalvos, kad gal jo namas dega, gal jam nori padėti, pagelbėti. Savas kailis šiltesnis.

     Daug kas iš mūsų skaito Naująjį Testamentą, bet kai kam perskaityti žodžiai atsimuša kaip žirniai į sieną: garsas nuskambėjo, bet žodžiai, lyg tie žirniai, išsisklaidė asloje. Jie nepasiekia žmogaus sielos, neįsigilina, jais negyvenama. Kiek kartų girdėjome bažnyčioje Mato (22, 36^40) parašytus žodžius apie artimą ar juos patys skaitėme, o kiek kartų to pamokymo neįvykdėme?!

     D. Faulken rašo, kad viena jauna šeima persikėlė gyventi į kitą vietą. Ir kai per šešis mėnesius neužsimezgė su naujais kaimynais jokių ryšių, jie parašė 20 pakvietimų atvykti į jų namus kavos ir pyragaičių vaišėm, susipažinimo valandėlei. Kad būtų intymiau ir nuoširdžiau, beveik visus pakvietimus jie įteikė asmeniškai. Paruošę vaišes, sutartu laiku laukė kaimynų apsilankymo. Tyla buvo šaligatvyje, voverėlė šokinėjo laiptuose, bet durų skambutis neskambėjo, niekas durų nepravėrė. Šeimininkai skaitė pavėlavimo minutes, valandas. Nesuskambėjo nė telefonas, laukiant, kad gal kas atsiprašys, kad negali ateiti. Po to nesulaukė nė vieno laiškelio, kad kviestieji pasiaiškintų, jog negalėjo atvykti. Kaimynų draugystė buvo palaidota.

     Los Angeles “Times” dienraštyje buvo įdomus straipsnis apie modernų kaimyniškų santykių praradimą. Aukšta visuomenės raida ir pakilęs materialinės kultūros lygis mus padarė individualistais ir uždarė į savo namų kalėjimus. Mes nebeturime ryšių su kitais žmonėmis, šalia gyvenančiais. Tai vyksta ir miestuose, ir priemiesčiuose, ir net mažesniuose miesteliuose. Gyvenantis dideliuose namuose, nežino ir nepažįsta, kas gyvena šalia. Gerai, jei susitikę pasisveikina ar pora žodžių pasikeičia. Tu nebuvai pakviestas į kaimyno butą, ir pas tave niekas neapsilanko.

     Mes gyvename naujame, moderniame pasaulyje, kuris išstūmė žmonių artimesnį bendravimą. Tai paradoksalus gyvenimas, prieštaraująs sveikam protui, žmogaus prigimčiai, neatitinkantis įprastų pažiūrų į kasdieninį gyvenimą. Dingo natūralus šypsnys, jį pavadavo veidrodyje įsižiūrėtas dirbtinis šypsnys. Ak, kaip sunku pasisveikinti, pasakyti labas! Mes, žiūrėdami televizijos, skaitydami laikraščius, pažįstame daug kraštų, jų žmones, jų gyvenimą. Bet tai tik šaltos akimirkos, be žmogaus prigimčiai dvasinio ryšio, artumo. Mes pasidarėm uždari individualistai arba siauri individualios bendruomenės nariai.

     Įkandin vis vejasi amžinas skubėjimas, kartais net užmirštant, kur skubame. Atrodo, lyg mes bėgame vienu keliu, užmiršę daug šalutinių kelelių, gerai nematydami net aplinkos. Kaimynai, sutikti žmonės, atrodo lyg negyvi šešėliai.

     Gyvenu mažame kaimelyje. Paštą turiu atsiimti pašto įstaigoje. Ryto metu didelis judėjimas ir skubėjimas. Labas rytas - retas pasisveikinimas. Mažai kas praveria bumą, ir tik nedaugelis į sveikinimą atsako. Kai sveikinimą pakartoju, manydamas, kad gal negirdėjo, pamatau tik judančias lūpas. Į jas gali įterpti žodį, kokį tik nori, bet tik ne atsakymą į labas. Paskui mane atskubančiam į paštą palaikau atdaras duris. Retas pasako ačiū! O kai moteris skuba pro mano atidarytas duris, ir nieko nesako, tai aš jai pasakau ačiū. Pridedu ir gražų komplimentą, džiaugdamasis, kad galiu patarnauti tokiai puikiai damai. Ji komplimentą mielai priima.

     Su skubėjimu mes kartu nešamės ir amžiną rūpestį. Visi lipame į tą aukštą įvairiaspalvį kalną, kur tiek daug įvairiausių geresnio gyvenimo uolų. Sunku jas pasiekti, o pagundų iš visų pusių labai daug. Neturtingąjį slegia geresnės dienos rūpestis, o turtingąjį - taip plačiai pasklidęs posakis... antrojo milijono siekimo vilionė!

     Kur dingo buvę gražūs, giliai įsišakniję mūsų gyvenimo kelyje draugystės ir kaimynystės ryšiai, santykiavimas, nuoširdus bendravimas, klausia teologinio žurnalo redaktorius. Atsakymą jie randa, prisimindami Jėzaus iš Nazareto gyvenimą. Jis bendravo su žmonėmis. Jo viešnagė Levio namuose aiškiai parodė, kad jis moka bendrauti su visais, moka atskirti blogus kaimynus ir žmones. “Jėzus vėl nuėjo į paežerę. Ištisa minia rinkosi prie jo, o jis juos mokė... kai Jėzus Levio namuose buvo pasodintas prie stalo, daug muitininkų ir nusidėjėlių sėdosi su juo ir jo mokiniais, nes daug buvo tokių, kurie sekė paskui jį. Rašto aiškintojai iš fariziejų, išvydę jį valgant su nusidėjėliais ir muitininkais, prikišo jo mokiniams: ‘Kodėl jis valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?’ Tai išgirdęs, Jėzus atsiliepė: ‘Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams! Aš atėjau ne sveikųjų šaukti, o nusidėjėlių’ “(Mk 2, 13-17).

     Redaktorius J. W. Tkach rašo, kad krikščionio gyvenimas yra skirtas savitarpio santykiams su Kristumi ir žmogumi, taip pat kaimynų, draugų kultūrinei - buitinei gerovei kelti. Krikščionys yra tie, kaip Kristus, kurie rūpinasi kitais ir kitų reikalus stato aukščiau už savuosius.

     Greitkeliuose mes esame matę ant automobilių priklijuotus šūkius: “Honk if you love Jesus”. Vienas pažįstamas, perskaitęs šį šūkį, važiuodamas pro šalį, paspaudė signalą, pamojavo ranka ir nusišypsojo, norėdamas parodyti, kad jis myli Jėzų. Bet užuot sulaukus atsako taip pat rankos pakėlimu bei šypsniu, pastebėjo jo veide susirūpinusį pasipiktinimą. Gal tas keleivis skubėjo, o gal kuo nors kitu labai susirūpinęs, o gal tik prisiklijavo tą šūkį, norėdamas parodyti, koks jis geras krikščionis.

     Dauguma krikščionių pripažįsta, kad pasaulyje labai daug pakeitimų. Bet gal pats svarbiausias pakeitimas yra reikalingas pačiam krikščioniui - jo įsipareigojimas Kristui. Krikščionybę išpažįstant, neužtenka parodyti kortelę su užrašu, kad esi krikščionis. Taip pat nė šūkiai, priklijuoti prie automobilio ar namų sienos, nedaug ką pasako. Kiekviename krikščionyje turi būti gyvas Jėzus Kristus ir gilus tikėjimas. “Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą” (Jn 13, 23-35).