(Suaugusiųjų konkurse V premiją laimėjęs rašinys)

RAMŪNĖ SAKALAITĖ -JONAITIENĖ

     Pasaulietės akimis žiūrint, šia tema galima plaukti į labai plačius naujovių vandenynus, arba irtis siauru dabartinės realybės upeliu... Jau iš to pasakymo galima spėti, kuria srove trauks čia pabertos mintys. Gal jos ir bus radikalios, o tuo pačiu ir teologine prasme naivios, tačiau ne vienai jos sruvena pasąmonėje, ieškodamos aiškaus tako.

     Svarstant, kokia yra moters vieta Bažnyčioje, natūralu pasiteirauti, ko moterys laukia iš Bažnyčios bei jos tarnų kunigų. Senosios mokyklos galvojimu, tai būtų savanaudiškas klausimas, bet vertėtų pažvelgti ir į naujosios bangos svarstymus, o tada su abipuse tolerancija ieškoti “aukso vidurio”.

     Vienas aktualiausių Bažnyčios rūpesčių dabar yra parapiečių skaičiaus mažėjimas. Aišku, bene pusė tų parapiečių yra moterys. O nuo tos pusės priklauso Bažnyčios ateitis. Kodėl?

     Pirmiausia pažiūrėkime į moters atsakomybę šeimoje. Esminė jos pareiga — vaikų gimdymas ir priežiūra. Vaikų auklėjimas, disciplina, kalbos lavinimas, visi kiti jos veiksmai — nuo kojinių suporavimo iki maldų sukalbėjimo — viskas dažniausiai krinta ant motinos pečių arba vyksta pagal jos nustatytas gaires ir įsitikinimus. Ji yra šeimos tvarkdarė, socialinių reikalų vedėja ir sąžinė. Ji greičiausiai turės lemiamą balsą, kuriai parapijai šeima priklausys, kur krikštys vaikus, kur įsijungs į parapinį gyvenimą. Ji priklausys komitetams, organizuos šventes, bazarus, kavutes ir t.t. Tai yra įtakingas vaidmuo kasdieniška prasme ir, jį atitinkamai įvertinus, galima daug daugiau pasiekti, pritraukiant šeimas atgal prie Bažnyčios. Bet iš tikrųjų tai yra išorinis reiškinys ta prasme, kad jis veikia tik iki bažnyčios durų.

     Įžengus į bažnyčią, moteris yra tik eilinė jos narė. Jos ryšys su Dievu yra asmeniškas įsitikinimas, kuris ją atveda kasdieninį savo, tikėjimą atšvęsti, dalyvaujant šv. mišiose. Kalbant apie Bažnyčią, kaip instituciją, moters vaidmuo joje yra pasyvus. Vienos gal tuo ir pasitenkina. Bet jeigu parapiečių skaičius yra sumažėjęs, viena priežastis gali būti, kad kitoms to neužtenka.

     Kintančiame pasaulyje moters vaidmuo yra žymiai pažengęs per paskutiniuosius kelis dešimtmečius. Tai feminizmo nuopelnas. Kalbėdami apie moters vaidmenį Bažnyčioje, negalime apsieiti nepaminėję to sąjūdžio, nes neįmanoma izoliuoti mūsų krikščioniškumo nuo mūsų bendro vystymosi kultūrinėje, psichologinėje ir sociologinėje plotmėje. Kai kam feminizmas yra tapęs beveik keiksmažodžiu. Be abejo, jame galima rasti kraštutinumų, kaip ir kiekvienoje revoliucijoje. Tačiau kartais iš ekstremistinių pažiūrų išsivysto naudingi pakitimai. Pavyzdžiui, nelaikome blogybe moterų įsidarbinimo ir pasiekimų įvairiose srityse, kurios tradiciškai buvo vien vyrų karalijos.

     Labai įdomu, kad jau 1932 m. Stasys Šalkauskis rašė “Ateitininkų ideologijoje” ir laikė “siekiamuoju tikslu” (p. 119), kad “moterų klausimą galima būtų laikyti išspręstu, jei moteris turėtų visas sąlygas:

     1.    pasiekti maksimalinį individualinės savo asmenybės išvystymą;

     2.    Laisvai apsispręsti, pasirenkant savo gyvenimo karjerą;

     3.    Kuriamai ir vienodai su vyrais pasireikšti parinktojoje savo veikimui srityje;

     4.    Laimėti savo darbui šeimoje lygų moralinį bei materialinį pripažinimą su visuomeninėmis profesijomis;

     5.    Naudotis lygiomis su vyrais moralinėmis ir visuomeninėmis teisėmis bei prievolėmis”.

     Jo pabrėžti tikslai moterims stebėtinai atitinka šių dienų feminizmo siekius. Šis sąjūdis yra laikomas vienu iš svarbiųjų šiame šimtmetyje. Dar ne viskas išsikovota.

     Bažnyčiose dar ne per seniai moterims leista ateiti “už altoriaus grotelių”. Popiežius Jonas Paulius II pritaria, kad vyrai ir moterys yra lygiateisiai, bet yra pasakęs, kad moterys nebus šventinamos kunigėmis. Nebūtinai esame karingai nusiteikusios, jeigu paklausime: “Kodėl ne?” Ar mes turime likti užrakintos tradicijoje, kurios prasmė nebėra aktuali? Ar moterų įšventinimas nepadėtų pašaukimų ir parapiečių nubyrėjimo problemoms išspręsti?

     1988 m. spalio mėnesį vyskupų sinodas turėjo spręsti, kaip moterys turėtų pasireikšti didesniu aktyvumu Bažnyčios misijinėje veikloje ir daugiau įsijungti į evangelizacijos, auklėjimo, tikėjimo tiesų mokymą. Tačiau moterys jau ir dabar labai daug apaštalauja kaip motinos, mokytojos, vienuolės. O jei kalbama apie darbą misijose, tai jų įšventinimas galėtų tik palengvinti apaštalavimo darbą tolimuose kraštuose. Tuo labiau, jeigu būtų leidžiama kunigams ir kunigėms tuoktis. Kitose religijose tai yra priimtina. Ar mes galime sakyti, kad jų dvasininkai nėra geri? Moterų šventinimas ir leidimas dvasininkams tuoktis padidintų Bažnyčios įtaką ir prieinamumą parapiečiams. Dvasininkams būtų lengviau atjausti ir taikliai patarti šeimoms visokeriopais reikalais, kurie priklauso arba turėtų priklausyti dvasinės globos sferai.

     Tuo tarpu, atskleidus duris tokioms slypinčioms “erezinėms”, bet stebėtinai populiaroms nuomonėms, grįžkime prie dabartinės, eilinės parapietės. Greitas žvilgsnis pasakytų, kad jos vaidmuo apeigose nesiskiria nuo vyro — skaitymai, giedojimas, dovanų nešimas. Tačiau dabartiniais laikais vien simbolinių gestų neužtenka. Jeigu Bažnyčios esminis uždavinys yra sudaryti galimybę visiems išvystyti savo ryšį su Krsitumi asmeniškai ir bendruomeniškai, būti mums visiems atrama, paguoda ir kelrodis kasdieniniam gyvenimui ir nenori atstumti, o pritraukti moteris su savo jaunomis šeimomis, reikia pagalvoti rimčiau, labiau įvertinti jų potencialą. Prisimenant jų įtaką šeimose ir jų kylantį socialinį, mokslinį bei profesinį profilį, yra ypatingai svarbu dabar priduoti daugiau reikšmės moterų lygiateisiškumui. Davus moterims įkvėpimo ir dvasinės paramos, galima daug ką pasiekti, stiprinant Bažnyčios vaidmenį visų mūsų gyvenime.

     Didžiausia atsakomybė čia tenka kunigams, kurie gali pozityviai paveikti ne tik moteris ir jų šeimas, bet ir savo dvasinę vadovybę, tikroviškai perduodami parapiečių nuotaikas bei pageidavimus. Yra svarbu išlaikyti nusistovėjusią tvarką, tradicijas, bet visa tai gali ir atitolinti kunigus nuo parapiečių. Savo vienokiais ar kitokiais pamokslais kunigai gali arba patraukti, arba atstumti savo klausytojus, juos traktuodami kaip subrendusius bendrakeleivius, arba kaip penkiamečius vaikučius.

     Pamokslai apie aktualiuosius gyvenimo klausimus padeda sukelti didesnį jaunesniųjų parapiečių dėmesį. Vyresniosios kartos yra pripratusios prie tam tikro tono ir tematikos, tačiau yra svarbu paveikti jų įpėdinius. Jeigu pamoksluose nekalbama apie realiai pritaikyas temas, ir vyrai, ir moterys pamokslo metu galvos apie savo šeimos ir vaikų problemas, o ne apie dėstymus “iš viršaus”. Manyti, kad neegzistuoja skyrybų, gimdymo kontrolės, homoseksualizmo, alkoholizmo, narkomanijos problemos, yra ignoruoti parapiečių tikrus rūpesčius.

     Taip pat būtų labai svarbu sudaryti progas šiais klausimais pasitarti su kunigais, ne tik per išpažintį, bet diskusiniuose būreliuose, Tokiuose pasitarimuose būtų galima parapiečiams išaiškinti kai kurias keblesnes dogmų ir doktrinų sampratas ir jų pritaikymus, o kunigams išryškėtų, kokios iš tikrųjų parapiečių problemos. Šitoks dialogas tarp pasauliečių ir kunigų privestų prie didesnio atvirumo, apsišvietimo bei nuoširdaus pasidalinimo mintimis įvairiose srityse — net ir moterų klausimais, kurie visiems krikščionims turėtų būti vienodai svarbūs.

***

Redakcijos pastaba. Gal ne visi su visomis šio straipsnio mintimis sutiks, kai kurios jų yra kontroversinės, bet tokius straipsnius mes dedame, norėdami sukelti diskusijas, kurios padeda geriau keliamas problemas suprasti.