Čia spausdiname Danutės Mušinskaitės— seselės Sofijos kalbą, pasakytą 1960 m. spalio 12 d. aukščiausiame Vilniaus teisme. Ši kalba jau buvo atsiųsta iš Moldavijos lagerio.
Redakcija
Kai aš žiūriu į savo nueitąjį kelią ir griežtai, lyg griežčiausias teisėjas, klausiu savęs, kas gi atvedė mane į kaltinamųjų suolą, nerandu kito atsakymo, kaip šis: noras būti naudingai. Gal tai ir paradoksiškai skamba, betgi tai yra tiesa.
Žmogus kovoja ne tiek dėl to, kad galėtų gyventi, kiek dėl to, kad jo gyvenimas būtų prasmingas ir naudingas kitiems. Turbūt tik žemesnioji gyvybė gali jaustis visai patenkinta, jeigu ji sveika ir soti. Žmogui to neužtenka. Jo prigimtyje įrašytas troškimas būti naudingam. Šiam troškimui patenkinti jis aukos ir patogų gyvenimą, ir laisvę, ir gyvybę...
Atėnė, 1989 J. Plikionytė
Šitas troškimas - būti naudingai - visados buvo labai gyvas mano širdyje. Tai jis kažkada seniai, dar mano jaunystės dienomis, paskatino mane, septyniolikmetę abiturientę, plėšte išsiplėšti iš tėvų namų ir virš visa to, ką tuomet taip viliojamai siūlė gyvenimas, ir pasukti savo žingsnius vienuolyno link. Vienuolyno aplinkoje mane supo žmonės, kuriuos čia buvo atvedęs tas pats troškimas, ir bendravimas su jais šį troškimą dar labiau ugdė. Studijų metu gyvenau viltimi, kad štai ruošiuosi būti naudinga. Dirbant mokykloje, tiesioginis mokytojos darbas leido jaustis naudingu žmogumi. Mokinių širdyse ugdymas meilės Tiesai, Gėriui ir Grožiui, tėvynei, gyvenimui ir žmogui buvo lietuvės ir katalikės pareigos atlikimas. Jaučiausi naudinga ir laiminga.
Bet štai prieš 10 metų aš ištumiama iš darbo mokykloje. Taip sakant, išmetama už borto. Būnant raštinės žiurke, iš tiesioginio darbo beveik neliko progos jaustis naudingai. Ir tada prisiminiau iš jaunystės dienų atsineštą principą: žiūrėk, kaip gausiausiai galima išnaudoti esamas sąlygas. Šis principas man ir diktavo tuos sumanymus bei darbus, kurie štai ir atvedė į teismą kaltinamąja.
Kokie gi būtent tie darbai, kuriais aš norėjau būti naudinga ir už kuriuos esu dabar kaltinama? Žmonės dabar neturi jokios religinės literatūros, todėl ir sugalvojau nors vieną kitą plytą padėti jiems savo spausdiniais, kad jie stipriau jaustų pagrindą po kojomis. Tegu pasinaudos tik labai mažas skaičius žmonių, tegu tai bus tik-mažmožis, palyginant su tuo, kiek norėtųsi padaryti, bet vis dėlto nors vienam kitam žmogui bus palikę šiek tiek šviesos. Ypač lengviau bus palikę tiems, kurie jau girdi besiartinančius mirties žingsnius. Šitaip atsirado “Visa apimanti meilė”, “Krikščionybė ir gyvenimo menas”, “Kančios mokykloje” ir kiti grynai religiniai dalykai.
Bet religinis žmogaus nusiteikimas tik tada bus prasmingas, kai žmogus bus pajutęs ryšį su visais kitais Būties reiškiniais, kai jis mokės grožėtis viskuo, kas gražu, mokės bendrauti su kitais žmonėmis, jei mokės suprasti savo pareigas šeimai, visuomenei, tautai ir tėvynei. Šiam tikslui patarnauti ir turėjo rinkiniai “Apie meilę, dainą ir sielą”. Kas man pačiai atrodė patrauklu bei vertinga ir kokios medžiagos turėjau, tai ir dėjau į savo rinkinius. Todėl juose šalia religinio straipsnio yra koks Dzeržinskio laiškas, šalia Pečkauskaitės -Telmano mintys, nekalbant jau apie Gorkį ir keletą tarybinių poetų.
Tokių rinkinių sudarymas kai kam gali atrodyti juokingai naivus laiko gaišinimas - juk galima paimti pačias tų rašytojų knygas ar žurnalus ir pasiskaityti norimus dalykus. Tačiau kol kas dar nedidelis procentas teturi tokias sąlygas, kad galėtų norimomis knygomis pasinaudoti, kada tik nori, ypač provincijose. O kitas ir laiko neturi skaityti. Todėl ir norėjau surinkti, taip sakant, pačią esenciją.
Klaidų nedaro tiktai tie, kurie nieko nedaro. Prisimenu dar iš mokyklinio darbo praktikos. Pasitaikydavo mokinių, kurie visiškai trumpučiukus rašinius rašydavo ir jau tokiais prastais, sausais sakinėliais stengdavosi išsiversti, girdi, kad klaidų mažiau būtų ar visai nebūtų. Na, argi tai idealas - nepadaryti klaidų, nieko nedarant? !
Galbūt ir aš neišvengiau klaidų. Tik ar jų tiek daug ir ar jos tokios baisios? Vertindama mokinių darbus, visuomet žiūrėdavau, ar nėra teigiamų dalykų, kurie atsvertų klaidas. Na, ir mano šituose visuose darbuose nejaugi nėra nieko teigiamo, naudingo ir tarybiniam žmogui? Meilė gyvenimui, meilė žmogui, meilė tautai ir tėvynei, sugyvenimas šeimoje ir bendruomenėje - juk vis tai dalykai, kurie turėtų būti nesvetimi ir tarybiniam žmogui. O toks straipsnis, kaip Fiedlerio “Kristaus ženklas”, tikriausiai daugeliui daugiau pasako prieš nacionalizmą, negu stipriausių komunistinių ideologų įrodinėjimai.
Konkrečiai — kokios klaidos?
1. Išspausdinau eilėraštį “Solomėjai Nėriai”. Man labiausiai imponavo psichologinis momentas - kaip paveikė S. Nėrį toks kitų atsiliepimas apie ją. Po to jos kūriniai daugiau kalba apie savąją - mažąją, o ne apie plačiąją - svetimąją tėvynę. Be to, norėjosi parodyti, kad po pasirodymo “Poemos apie Staliną” kaip tik šitaip kai kas vertino poetę. Ir šitą eilėraštį, ir Hitlerio mirtį, “K-ams meluoti - tokia pat būtinybė, kaip katei peliauti”, spausdinau vadovaudamasi užsigrūdinimo bei atramos principu — tegu pats skaitantysis atrenka ir galvoja. Tyčia rašiau nepilną žodį “k-ams”, tegu sprendžia skaitantysis: katalikams ar komunistams būtinybė meluoti. Sveikam vaiko brendimui reikia ne tik saldumynų, bet ir karčių dalykų. Lygiai taip pat ir stiprios pasaulėžiūros sudarymui. Man tegu sako pačias šlykštynes apie Šatrijos Raganą, Brazdžionį, tegu peikia Degutytės kūrybą -dar didesne pagarba gaubsiu juos, ir užuojauta tiems, kurie jų taip nesupranta.
2. “Benamiai” - mums buvo tik išraiška tam tikro laikotarpio mūsų tautiečių nuotaikų. Didelės kaltės dėl šito rinkinio nejaučiu, nes spausdinau lageriams, o “juodasis jau nebus juodesnis, kaip jį beteptum”. Klasinės kovos laikotarpis jau buvo pasibaigęs, tad pakenkti niekam negalėjo. Jausčiausi kalta prieš tarybinę santvarką tik tuo atveju, jeigu būčiau spausdinusi klasinės kovos laikotarpiu (1944-1950 m.).
3. “Kryžiaus keliai nūdiene tematika” — dėl jų aš daugiausia kaltinama. Prisimenu epizodą prieš 20 metų. Važiavau į pirmąją paskyrimo vietą. Kai išsiėmiau skaityti ką tik nusipirktą Borutos eilėraščių rinkinį “Kryžių Lietuva”, tame pačiame vagone važuojantieji raudonarmiečiai ėmė klausinėti, kas tai per knyga. Kodėl toks keistas pavadinimas? Kodėl ant viršelio daug pasvirusių kryžių? Nemokėdama rusų kalbos, negalėjau jiems paaiškinti. Tada kartu su jais važiuojantis pulkininkas paaiškino: “Kryžius - kančios simbolis, Lietuva nuo amžių daug kentėjęs kraštas”. Taip, nuo amžių daug kentėjęs kraštas...
Tikinčio žmogaus sąmonėje kažkaip jungiasi praeitis, dabartis ir ateitis, vedanti iki amžinybės, todėl ir čia, kalbėdama apie tautos ašaras ir kraują, kuriuos sugėrė gimtoji žemė, aš vaizduotėje mačiau ne tik tarybinio laikotarpio tautos ašaras ir kraują. Mačiau ir Žalgirio kautynių kruvinąjį lauką; girdėjau Juozapatos klaikų klyksmą, išvydus kartuvėse savo Petriuką; klūpėjau su Rožele prie maskolių nušauto jaunojo knygnešio Rusteikos lavono; mačiau ir savo senelį, grandimis prirakintą prie žvyro karučių, tiesiant geležinkelį kažkur Sibiro toliuose — vien dėl to, kad jis davė pastogę ir duonos kovojantiems prieš rusiškąjį imperializmą. Aš girdėjau klaikų klyksmą ir Rainių miškelio kankinių, ir sušaudytų Paneriuose ar fortuose. Jų visų kraują, ašaras ir darbą pašventinti prašiau. Prašiau pašventinti kraują ir raudonųjų, ir žaliųjų partizanų, kiek vieni ir kiti buvo kovotojai dėl savųjų idealų.
Vilniaus Alma Mater, 1986 J. Plikionytė
Tačiau nesiginu, kad ir tarybiniu laikotarpiu tautos gyvenimo nelaikiau visiškai laisvu — tam tikru atžvilgiu laikau vergo buityje.Kuriuo gi atžvilgiu tarybinėje santvarkoje esame vergo buityje?
a. Nėra religinės laisvės.Gal ir Neronas ar koks Dioklecianas galėjo sakyti - jūs turite visišką laisvę rinktis gyvenimą ar mirtį. Nėra religinės spaudos, žodžio, radijo laisvės.
b. Nėra tautinės laisvės.Negeras dalykas buvo neapykanta kitoms tautoms, o dabar tiesiog šleikštus tas amžinas lankstymasis prieš didžiąją broliškąją tautą. Dėl to ir užsienis mus vadina rusais. O aš sutikčiau verčiau mirti, negu pasakyti, jog esu rusė. Šiuo atžvilgiu būtų galima daug ką pasakyti, bet verčiau patylėti, kad jums vėl netektų iš patrankos į musę taikyti.
4. Esu kaltinama, kad daviau skaityti Brazdžionį. Duodavau ne tik jį. Mano arešto metu paliko pas žmones daug tarybinių rašytojų knygų. Aš visuomet laikausi principo - ką žmogus turi, turi ne vien sau. Ypač gerą knygą laikyti tik sau - tai, mano supratimu, visuomeninis nusikaltimas.
Brazdžionio kūrybą labai mėgstu. Būna juk taip, kad atrodo, jog autoriaus žodžiais išreikštos tavo mintys, tavo nusiteikimai. Brazdžionio kūryboje viskas labai artima: ir gili religinė bei filosofinė mintis, ir tautinės pažiūros, ir mistinė nuotaika, ir stilius, ir subtili gamtos meilė.
Duodama arba sunkiems ligoniams pati paskaitydama kai ką iš Brazdžionio kūrybos, turėjau progų įsitikinti, kaip daug lengviau mirštantiems, kai žino, kad amžinos Tėvynės vartuose juos pasitiks Tėvas... Todėl kam kam, bet jeigu daviau Brazdžionį žmonėms, kurie jau žemėje tik svečiai, nelaikau jokiu, o jokiu nusikaltimu. Tiesa, daviau ir neligoniams. Tačiau žinojau, kad šitie žmonės turi stiprią savo pasaulėžiūrą ir moka kritiškai vertinti visas mintis, visus reiškinius ir visus dalykus. Man rodėsi, kad jau vien dėl tokio eilėraščio, kaip “Paskutinis miriop pasmerktojo žodis”, kuriame išreikšta nuteistojo teisiojo idealisto (galbūt komunisto?) nuotaika, verta būtų skaityti visą rinkinį. Aš nežinau kito kūrėjo ir jokio kito kūrinio, kur taip stipriai būtų išreikšta teisiamojo teisiojo idealisto dvasinė jėga.
Man atrodo, kad Brazdžionio kūrybos leitmotyvas — neapykantos ir pagiežos jau užtenka: “Gana mirties, gana kovos, gana!” Ir jeigu reikėtų pasakyti, kurią strofą, kurią mintį laikau būdingiausia Brazdžionio kūryboje, atsakyčiau:
“Tikiu į dieną, didelę ir šviesią...
Tikiu - ne amžiais siaus ruduo.
Pakilk, žmogau, ir žmogui ranką duok!”
Taip. Tai kur čia nusikaltimas, nesuprantu. Aš kaltinama, kad padauginau ir platinau kitą Brazdžionio rinkinį “Didžioji kryžkelė”. Šito rinkinio eilėraščiai man artimi, kaip išreiškią nuotaiką gimtosios šalies netekusiam žmogui. Juk visi mano šeimos nariai tokiu ilgesiu gyvena.
“Ir einu aš, kaip vaikas, mielą motiną praradęs”...
“Kaip gimtų namų pakluonėje audros išrautas medis”...
“Pamatyti saulę, tekančią virš baltų Pažaislio bokštų”..
O Pažaislis visuomet man buvo tartum simbolis visų tauriausio idealizmo - tai juk ir mano pačios jaunų dienų puoselėta svaja, ir eilę metų buvęs didis sielos džiaugsmas, ir nūdienis troškimas.
Šiame rinkiny gal kiek antitarybiškai skamba eilėraštis “Ir vėl ateina žinios iš tėvynės”. Na, betgi... buvo taip! Juk jūs patys daug ką reabilitavote ir dar daug ką reabilituosite, tai kaip Stalino, tai kaip Berijos, tai kaip kieno nors kito savavaliavimo aukas.