Spausdinti

P. DAUGINTIS, S J.

     Robert Werner savo knygoje “How The Spirit” rašo, jog daug kas sako, kad katalikai vietoj Šv. Trejybės garbina Dievą Tėvą, Dievo Sūnų ir Dievo Motiną; stačiatikiai — Dievą Tėvą, Dievo Sūnų ir Šventąją Bažnyčią; protestantai — Dievą Tėvą, Dievo Sūnų ir Šventąją Bibliją. Mes, katalikai, šv. Dvasią garbiname bent dešimt kartų mažiau negu Dievą Tėvą, Išganytoją Kristų ir Dievo Motiną Mariją.

     Daugelis katalikų dvasininkų ir teologų, tarp jų ir garsusis jėzuitas Karl Rahner, aiškina, kad nereikia atskiro ar specialaus pamaldumo į Šv. Dvasią. Garbindami triasmenį Dievą, garbiname ir Šv. Dvasią. Tačiau praktiškai atsitinka taip, kad atskirai jos su gyvu tikėjimu ir meile negarbindami, tikintieji neparodo reikiamo dėmesio nei jai, nei toms krikščioniškoms vertybėms, kurias Šv. Dvasia ugdo, pvz., šventėjimas, įžiebimas žmonėms Dievo ir žmonių meilės, vieningos veiklos Kristaus Banyčioje, tikinčiųjų persunkimas gyva krikščioniška dvasia. Juk Dievas, sukūręs protingą ir laisvą žmogų, reikalauja jo bendradarbiavimo visuose dalykuose, tad ir Šv. Dvasios veikloje. Jėzus Kristus, tikras Dievas, bet ir tikras žmogus, kiekvieno žmogaus idealas ir mokytojas, daug bendravo su Šv. Dvasia, rodė jai paklusnumo (plg. Mt 1,12). Kristus paskutinėmis savo dienomis žemėje labai daug apreiškė žmonėms apie Šv. Dvasią (žiūr. Jn 14-17 skyrius).

     Palyginkime dabartinę Bažnyčią su pirmykšte krikščionių Bažnyčia. Apaštalų darbų knygoje (2 skyrius): “Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šv. Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip dvasia jiems davė prabilti... Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų. Nuostaba ėmė kiekvieną, nes apaštalai darė daug stebuklingų ženklų. Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra. Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo. Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventyklose, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, su džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi, garbindami Dievą, ir buvo visos liaudies mylimi. O Viešpats kasdien didino jų būrį tais, kurie ėjo į išganymą”. Ir vėliau apaštalai, padedant Šv. Dvasiai, darė daug stebuklų.

     Vėlesniaisiais šimtmečiais Šv. Dvasios garbinimas ir su ja bendradarbiavimas dėl įvairių priežasčių apsilpo. Paskui vėl pradėjo atgyti. O II Vatikano susirinkimas tapo lyg naujomis Sekminėmis Katalikų Bažnyčioje. Susirinkimo dalyviai apie Šv. Dvasią plačiau kalba apaštalinėje konstitucijoje apie Bažnyčią, dekrete apie pasauliečių apaštalavimą ir dar kitose 252 vietose trumpai primena Šv. Dvasią ir jos veikimą. Todėl Belgijos kardinolas Suenens, dalyvavęs II Vat. susirinkime, savo knygoje “Une nouvelle Pentecôte” tvirtina: “Susirinkimas ragino ir kvietė Dievo tautą rimčiau imti visad veikiančios ir pasiliekančios Šv. Dvasios artumą. Su II Vatikano susirinkimu vienur prasidėjo, kitur sustiprėjo gilus tikinčiųjų ir platus Bažnyčios atsinaujinimas, pvz., įvairūs katalikų atsinaujinimo sąjūdžiai, liturgijos reformos, nauji katekizacijos ir evangelizacijos metodai, pasauliečių veiklos išaugimas ir t.t.

     Šiame rašinyje pateiksime praktiškų patarimų bei nurodymų, kaip tikinčiajam rimčiau ir dažniau tiesiogiai garbinti Šv. Dvasią, su ja bendrauti ir bendradarbiauti.

KASDIEN SU ŠV. DVASIA

     Jau per rytines maldas, stojant Dievo akivaizdon, dera prašyti Šv. Dvasios pagalbos. Juk, anot apaštalo, net Jėzaus vardo negalima ištarti, jeigu Šv. Dvasia nepaskatina (plg. 1 Kor 13, 3). Reikia prašyti jos pagalbos visai dienai, paskui kreiptis į Dievą Tėvą, pamaldžiai sukalbant “Tėve mūsų”. Taip mes su Šv. Dvasios pagalba sueiname į nuoširdų tėvo-vaiko bendravimą ir gyvą pasitikėjimą savo Išganytoju, Dievo Sūnumi. Maldomis mes turime ne tik ko nors prašyti Dievą, bet jį pagarbinti, jį atsiprašyti, jam padėkoti už visas Šv. Dvasios dovanas.

     Paskutinės vakarienės metu Kristus pasakė: “Kai ateis Globėjas, kurį aš nuo Tėvo atsiųsiu, Tiesos Dvasia, ji liudys apie mane, įves į Tiesos pilnatvę ... ims iš to, kas mano, ir jums paskelbs” (Jn 14-15 akyr.). Užtat dera, kaip tai daro daugelis susipratusių katalikų, kasdien skaityti Šv. Raštą, prieš tai prašant Šv. Dvasios pagalbos apšviesti mūsų protus, kad gerai suprastume skaitomas mintis. Negyvos Šv. Rašto knygų raidės mums gali tapti Kristaus žodžiais, jo paskelbtomis tiesomis, meilės pareiškimu. Tai gali sužadinti mums padėkos ir meilės jausmus, paskatinti geriau atlikti savo pareigas ir visus užsiėmimus. Taip pat mes pasiryšime ir su kitais geriau sugyventi, vengdami aštresnių žodžių, paniekinimų, įžeidimų.

ŠV. DVASIAI PASKIRTI KETVIRTADIENIAI

     Pagal šimtametį Bažnyčios paprotį daugelis katalikų skiria penktadienius Nukryžiuotojo Jėzaus garbinimui, šeštadienius - Marijos garbei, o ketvirtadienius -Šv. Dvasiai. Reikėtų ir mums to papročio neužmiršti, bet juo pasinaudoti.

     Pritinka pasvarstyti, ar mes visi dar esame per daug kūniški, o ne dvasiški žmonės. Gal leidžiame vadovauti kūnui, gal esame jo vergai, pasidavę jausmams, seksui, persivalgymui, girtavimui, rūkymui, narkotikų, kad ir nestiprių, vartojimui.

     Taip pat tinka ketvirtadieniais peržiūrėti, kiek padarėme per praėjusią savaitę pažangos, ar stengėmės nugalėti savo kūniškumą, labiau ugdyti dvasią, ar mėginome nugalėti neigiamąsias savo temperamento savybes.

     Kadangi nuo Šv. Dvasios veikimo priklauso mūsų šventėj imas, tai reikėtų paprašyti ypatingos jos pagalbos. Juk šventėjimas, tobulėjimas - tai mūsų tikslas. Į tai ir Kristus mus skatina: “Būkite tobuli, kaip ir jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas” (Mt 5, 48). Ir šv. Paulius tai patvirtina: “Tokia gi Dievo valia - jūsų šventėjimas” (1 Tęs 4, 3).

     Panašias mintis skelbia ir II Vatikano susirinkimas: “ Jie yra išteisinti Viešpatyje Jėzuje ir tikėjimo krikštu tikrai tapę Dievo vaikai bei dieviškosios prigimties dalininkai, todėl iš tikrųjų šventi. Tad jie privalo iš Dievo gautąjį šventumą savo gyvenimu tobulinti ir išlaikyti” (Apašt. konstitucija “Lumen gentium”, Nr 40).

     Taigi bent ketvirtadieniais reikėtų labiau Šv. Dvasiai Pašventintojai dėkoti už šventėjimo malones ir prašyti padėti tapti tikrais Dievo vaikais.

SEKMADIENIS — DIEVO IR ARTIMO MEILĖS ŠVENTĖ

     Sekmadienis — Viešpaties diena. Paties Viešpaties patvarkymu, ji skirta garbinti Dievą, prisiminti Dievo ir artimo meilę, pailsėti nuo savaitės darbų. Tad reikėtų prašyti Šv. Dvasią sustiprinti mumyse tikėjimo, vilties ir meilės dorybes. Galima į ją kreiptis kad ir tokiais žodžiais: “O Šv.

     Dvasia, padėk mums aiškiau suvokti Viešpaties Dievo didybę, šventumą ir teisingumą. O taip pat ir Dievo Tėvo meilę bei gerumą mums, jo vaikams; pajusti Jėzaus Kristaus gailestingumą mums, nusidėjėliams. Padėk mums savo dieviška galia stebėtis Dievo grožybe, jį aukštinti, šlovinti ir jam dėkoti”. Persiėmus Dievo meile, turime į jį kreiptis, vadinami jį savo tėvu, prašyti, kad jis mums padėtų tinkamai dalyvauti mišiose, aukoti kartu su Kristumi savo darbus, vargus ir džiaugsmus; jį pagarbinti, jam dėkoti, atsiteisti už savo paklydimus, paprašyti, kad vis arčiau susijungtume su jo Sūnumi Eucharistijoje.

     Sekmadienį reikėtų skirti kiek laiko, pasiprašius Šv. Dvasios šviesos ir išminties, pasvarstyti, kam mes praėjusią savaitę gyvenome, kuo labiausiai domėjomės, ko siekėme; kokioms vertybėms savo kūno ir dvasios jėgas vartojome. Ar paklausėme Kristaus įspėjimo: “Nekraukite savo lobių žemėje... Verčiau kraukite sau lobį danguje, kur vagys neįsilaužia ir nevagia. Juk kur tavo lobis, ten ir tavo širdis... Niekas negali tarnauti dviem ponams - Dievui ir mamonai!” (Mt 7, 21 ir toliau).

     Šv. Dvasios padedami, ryžtingai priimkime tą dieviškojo Mokytojo perspėjimą, kad brangiausias žmogaus turtas yra danguje, o ne žemėje. Tas turtas danguje yra dvigubas: Dievo duotas ir mūsų pastangomis įsigytas. Iš Dievo mes esame gavę gyvybę, dvasines ir antgamtines vertybes, teisę paveldėti amžiną laimę. Savo pastangomis (žinoma, visuomet su Dievo pagalba) mes įsigyjame nuopelnų gerais darbais, kančiomis, aukomis.

     Reikėtų pasvarstyti, ar mes praėjusią savaitę kurias nors žemiškas gėrybes, pvz., pinigą, maistą, drabužius, kūną, seksą, nepadarėme dievais. Ar šių priemonių nepadarėme savo tikslu? Gal jas pradėjome garbinti, užmiršę Dievą? Ar nebuvome per daug persiėmę kūniškumu, konsumerizmu, supasaulėjimu, materializmu ar laicisitinio humanizmo dvasia?

     Žinoma, reikia apžvelgti praėjusią savaitę ir teigiamu žvilgsniu: kiek parodėme pastangų Dievą garbinti, juo pasitikėti, tarnauti jam ir jo sutvertiems kitiems žmonėms; kiek stengėmės mintis ir darbus persunkti tikėjimo, pasitikėjimo ir meilės dvasia. Trumpai, ar gyvenome taip, kaip tikras krikščionis turėtų gyventi?

     Sekmadienis būtų gera proga pažiūrėti, ar mes vykdome svarbiausią Dievo įsakymą - Dievo ir artimo meilę. Kiek mes tam tikslui panaudojame Dievo suteiktas dovanas -įvairius talentus ir malones? Šv. Dvasia dar ne vienam prideda ypatingas dovanas, vadinamas charizmomis. Ji duoda visai naujus sugebėjimus arba turimus pakelia į antgamtinę sritį. Apaštalas Paulius savo laiškuose (1 Kor 12, 4-29; Rom 12, 6-8; Ef 4, 11) jų išskaičiuoja 20, pvz.: būti apaštalu, evangelistu, pranašu, mokytoju, ganytoju, turėti gydymo, stebuklų darymo, pranašavimo ir kitas dovanas. Tiek ryškesnės, tiek paprastesnės charizmos yra skirtos ne pačiam jas turinčiajam asmeniui, bet kitų naudai: Bažnyčiai, šeimai, parapijai ar kuriai nors kitai grupei. Taigi reikėtų pagalvoti, kokiu uolumu ir didžiadvasiškumu mes jas panaudojame Dievo garbei ir žmonių gerovei. Ar mes esame paklusnūs Šv. Dvasios įkvėpimams bei raginimams?

     Šiame rašinyje yra duota daug įvairių nurodymų, kaip veikti su Šv. Dvasios pagalba, su jos dovanomis. Ne vienas gal pasakys, kad tai geri patarimai, bet argi mes galime kasdien juos prisiminti? Tai būtų naudinga vis iš naujo juos paskaityti. Tie patarimai ir paraginimai yra duoti tam, kad mes. patys, juos vykdydami, galėtume džiaugtis ramybe, taika, sugyvenimu su kitais, meile, gerumu, ištverme (Gal 5, 22).

■ Lietuviai krikščionys demokratai išeivijoje savo konferencijoje Čikagoje už nuopelnus Lietuvai, krikščionybei ir demokratijai į garbės narius pakėlė prel. Ladą Tulabą ir nuo Voronežo laikų krikščioniškai demokratijai besidarbuojantį Bernardą Žukauską.