WILHELM SCHMIDT
JĖZAUS PERSIMAINYMAS
Jėzus nenorėjo ir negalėjo visiškai nuplauti to sunkaus įspūdžio ir tos tamsos, užgulusios mokinių sielas, išgirdus apie jo būsimus kentėjimus. Buvo reikalinga jo mokinių lavinimui, kai jie visiškai nauju būdu suprastų Mesijo misiją, kurią jie turėjo skelbti žmonėms. Tai buvo neišvengiamas jų parengimas tiems laikams, kada jiems patiems teks savo akimis matyti šios baisios pranašystės išsipildymą. Tačiau, nepaisant to, Jėzus šiuo laikotarpiu leidžia jiems išgyventi šiek tiek džiaugsmo ir šviesos, kad tai mokinių tarpe sumažintų kentėjimų pranašystės įspūdį. Tačiau šis įvykis negalėjo visiškai pašalinti to įspūdžio.
Po šešių dienų Jėzus pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą ir nusivedė į vieną nuošalų kalną melstis. Tai yra jau antras įvykis, kai Jėzus šiuos tris apaštalus parenka būti didelįo įvykio liudininkais. Pirmas atvejis buvo tada, kai jis prikėlė Jairo dukterį. Tiek tada, tiek dabar Jėzus nepasako, kodėl jis šiuos apaštalus parenka. Tai, be abejo, turi kokį nors sąryšį su jo pranešimu apie savo mirtį. O Petro atveju tai reiškė jo ypatingą ruošimą ir ugdymą būsimoms pareigoms.
Vilniaus universitetas, 1987 J. Plikionytė
Užkopus į kalną, Jėzus atsideda maldai. Tada prasideda jo nuostabus pasikeitimas. Jis jau nebėra nusižeminęs žmogaus sūnus, o dieviškos didybės apšviestas asmuo. Jo veidas šviečia kaip saulė, visas jo kūnas spinduliuoja, nes jo drabužiai pasidarė balti kaip sniegas. Tai yra amžinos Jėzaus dievybės nušvitimas, prasišviečiantis pro žemiško kūno tamsumus.
Trys apaštalai, pabudę iš gilaus miego, pilni nuostabos, matydami mokytoją tokiame spindesy, buvo netekę nuovokos. Jų nuostaba dar padidėjo, kai jie išvydo du didžiulius Izraelio religijos atstovus: Mozę ir Eliją, taip pat apsiaustus didingumu. Jiedu su Jėzumi kalbėjosi apie tą lemtingi išgyvenimą, kuris Jėzaus laukė Jeruzalėje.
Apaštalai taip buvo pagauti pagarbos šiurpo, matydami tai, kas vyko prieš jų akis, kad jų sielos išgyveno vidinę palaimą. Tarsi apsvaigęs, bet kartu apšviestas, Petras išdrįso tarti žodį. Galbūt baimė prarasti šią palaimą, kai pastebėjo, kad tiedu pokalbininkai jau nori atsisveikinti su Jėzumi, skatino Petrą veikti. Ir taip nuoširdžiai, naiviai jis šaukia savo mokytojui: “Mokytojau, pasilikime čia. Čia yra gera būti. Mes galime tuojau čia pastatyti tris palapines, jei nori. Vieną tau, kitą Mozei ir kitą Elijui. Kodėl mes turime iš šios dangiškos aukštumos išeiti ir grįžti į žemiškas lygumas, kur tiek daug kentėjimo, kovos ir grėsmės?”
Dar Petrui tebekalbant, atsirado trečia ir didžiausia šio išgyvenimo aukštuma. Šviesus debesis nusileido ir apgaubė juos savo šviesos spinduliais, o iš jo pasigirdo stiprus, majestotiškas balsas: “Šis yra man mylimas Sūnus, juo aš džiaugiuosi. Jo jūs turite klausyti”.
Nepaisant to, kaip šis balsas buvo mielas, jis savyje turėjo tiek jėgos ir įsakančios galios, kad trys apaštalai parpuolė ant žemės ir iš baimės nedrįso pažiūrėti. Tik kai Jėzus priėjo prie jų, palietė jų pečius ir švelniu balsu pasakė “Kelkitės ir nebijokite”, tik tada jie išdrįso pasižiūrėti ir atsistoti. Bet kai jie apsižvalgė, tai dangiškasis reginys buvo praėjęs. Su jais buvo tik Jėzus, lygiai toks, kaip jau seniai jų buvo pažįstamas.
Paskendę giliose mintyse, jie lipo nuo kalno žemyn. Jiems grįžtant nuo kalno, Jėzus įsakė niekam apie šį įvykį nekalbėti, ligi jis neprisikels iš mirties. Jie pažadėjo nekalbėti, nors tikrai nesuprasdami, ką reiškia Jėzaus žodžiai apie jo prisikėlimą iš mirties. Tačiau jiems dabar negalėjo likti abejonės, kad tai, ką Jėzus buvo pasakęs apie savo kančią ir mirtį, prieš ką jie pirmiau buvo visa savo prigimtimi sukilę, yra Dangiškojo Tėvo valia. Dangiškasis Tėvas čia jiems buvo taip iškilmingai pasakęs, kad jie turi Sūnaus klausyti net ir tada, kai jis jiems kalba apie tokius sunkiai suprantamus dalykus. Tai, ką Jėzus čia apsiima įvykdyti, turės būti neišmatuojamo dydžio ir grožio dalykas, kuris dabar yra paslėptas nuo jų akių, nes Tėvas kaip tik dabar su tokia meile ir pasitenkinimu, kalbėdamas apie savo Sūnų, yra pasakęs.
Šis dangiškas apsireiškimas ant kalno pašalino mokiniams dar vieną kliūtį iš Jėzaus pranešimo apie savo mirtį. Mokiniams tikrai sunkiai slėgė širdį tai, kad, kaip Jėzus buvo pasakęs, jis bus nužudytas pasaulinių ir dvasinių Izraelio tautos vadų. Nors mokiniai jau žinojo apie jų priešiškumą savo mokytojui, tačiau jie mokinių akyse vis tiek buvo aukščiausi tautos vadai. Tačiau dabar, kai jie ant kalno matė pačius didžiausius ir labiausiai gerbiamus jų tautos atstovus, Mozę ir Eliją, kurių vienas atstovauja Įstatymui, o kitas pranašams, kai jie kalbėjosi apie tai, kas turi įvykti Jėzui Jeruzalėje, tai ta jų kliūtis buvo pašalinta. Dabar jie buvo džiaugsmingai užtikrinti, kad, laikydami Jėzų Mesiju, jie yra vienybėje su šiais šventaisiais žmonėmis ir kad jo likimas šiai pasiuntinybei neprieštarauja, bet paslaptingu būdu ją atitinka.
Įvykis ant kalno sutvirtino mokinių viltį dėl greito mesijinės karalystės įsteigimo. Tik du dalykai šiame jiems suteiktame nuostabiame apreiškime pasiliko neaiškūs. Pirmas - kaip reikia suprasti Jėzaus žodžius apie jo prisikėlimą iš mirties? Grįždami nuo kalno, jie apie tai kalbėjosi, tačiau Jėzaus apie tai paklausti nedrįso. Kitu klausimu, grįždami nuo kalno, jie paprašė Jėzaus paaškinimo. Mat žydų tradicija mokė, kad, prieš ateisiant Mesijai, turi sugrįžti pranašas Elijas. Apsireiškime apaštalai atpažino pranašą Eliją, tačiau jie matė, kad Elijas ir Mozė su Jėzum atsisveikino. Dėl to jiems kilo klausimas, kad Jėzus yra pirmiau atėjęs negu Elijas. Kai jie Jėzui tą klausimą iškėlė, jis jiems atsakė, kad iš tikrųjų Elijas ateis ir viską atstatys. Tačiau jis jiems pasakė, kad Elijas jau buvo atėjęs, bet jie jo nepažino ir su juo pasielgė, kaip norėjo. Taip pat ir Žmogaus Sūnus nuo jų kentės. Tada jie suprato, kad jis čia kalbėjo apie Joną Krikštytoją. Ir panašiai kaip ir anksčiau jiems buvo kalbėjęs, Jėzus jiems tarė: “Jei norite, jis yra Elijas, kuris turėjo ateiti”(plg Mt 17, 1-28; Mk 9, 13-28; Lk 9, 37-44).
MOKINIAI NEGALI PAGELBĖTI VELNIO APSĖSTAM VAIKUI
Šitaip besikalbėdami, jie pasiekė kalno papėdę greičiau negu pastebėjo. Tačiau tai, ką jie čia rado, juos giliai sukrėtė. Džiaugsmingai ir taikiai nuotaikai, atsineštai nuo kalno, jie rado aršiausią priešingybę. Iš dangiško grožio, amžinos šviesos ir palaimintos taikos, kurią jie buvo patyrę, čia jie susidūrė su visišku sąmyšiu ir beviltišku velniškos veiklos prievartavimu (Mt, 21-22; Mk 9, 13-28; Lk 9, 37-44).
Jie čia rado tai, kaip tie mokiniai ir apaštalai, kurie nebuvo paimti į kalną, beviltiškai stengėsi išvaryti blogąją dvasią iš vieno žiauriai draskomo ir besikankinančio berniuko. Jie turėjo pastebėti, kaip Rašto žinovai tuo įvykiu džiaugėsi ir kaip su mokiniais ginčijosi. Kiti žmonės palaikė tai vienus, tai kitus. O tarp jų stovėjo vilties nustojęs berniuko tėvas.
Jėzui pasirodant, scena keičiasi iš pagrindų. Mokiniai susisarmatinę kreipiasi į jį. Rašto žinovai traukiasi atgal. Kiti žmonės skuba prie jo, jį sveikina, būdami pilni džiugios baimės. Juk čia ateina stipresnis, kuris stiprųjį suriš.
Jėzus klausia, kokia yra to ginčo priežastis. Jis pirmiausia kreipiasi į tą, kuris yra labiausiai pagalbos reikalingas - į berniuko tėvą. Šis atsiklaupęs prašo pagalbos ir skubiai pasakoja apie savo nelaimingo vienintelio sūnaus ligos pobūdį. Atrodo, kad tai buvo būdingas epilepsijos atvejis. Priepuoliai turi sąryšį su mėnulio pasikeitimais. Vaikas mėtosi vienur ir kitur, dažnai į ugnį ir į vandenį. Be to, jis putoja, griežia dantimis ir visiškai nualpsta. Šie kūno skausmai buvo piktosios dvasios dar padidinti, nes vaikas dar buvo kurčias ir nebylys. Šį vargšą vaiką tėvas norėjo pirmiausiai vesti pas Jėzų, bet kadangi Jėzaus nerado, tai kreipėsi į jo mokinius, kad jie pagydytų. Nors jie visi labai stengėsi tai padaryti, bet iš visų pastangų nebuvo jokių pasekmių.
Kai tėvas visa tai Jėzui papasakojo, šis į jo kalbą įsijungė skaudžiu pareiškimu. Ši netikėjimo ar mažatikėjimo atmosfera Jėzų žeidė ligi širdies gelmių. Ir dabar, kai jis grįžta po savo persikeitimo ant kalno ir žino, kad jis jau neilgai žemėje pasiliks, išreiškia norą šį laikotarpį dar labiau sutrumpinti. Jis sušunka: “O netikinti ir sugedusi gimine! Iki kol man reikės su jumis būti! Kaip ilgai jus kęsti?” (Mt 17, 17). Jėzus šitaip sušunka kaip tik tada, kai jam buvo pranešta, kad jo mokiniai negalėjo išvaryti piktosios dvasios. Jėzus, tai pareikšdamas, turi prieš akis ne tik žmones apskritai, bet ir savo mokinius, turbūt kaip tik greičiausiai juos. Juk jie buvo iš jo gavę tiek daug pamokų, jiems buvo suteikta galia išvaryti demonus. Jiems tai buvo suteikta tada, kai jie vyko į savo pirmąją kelionę skelbti Evangelijos. Žinome, kad tą galią jie buvo pavartoję.
Tačiau šis vargšas tėvas ir jo nelaimingas sūnus neturi kentėti tarp netikinčių ir pusiau tikinčių žmonių. Jėzus liepia atvesti vaiką. Kaip tik tada, tuo pačiu momentu Jėzaus akivaizdoje velnias užpuola vargšą berniuką nauju priepuoliu. Jis parmeta jį ant žemės ir raičioja. Iš vaiko burnos eina putos. Jėzus klausia tėvą, kaip seniai taip darosi. “Nuo pat kūdikystės” — atsako tėvas. Ir visą šį metais užsitęsusį vargą tėvas turėdamas prieš akis, išsigandęs dar kartą puola Jėzui į kojas su prašymu: “Jei tu ką gali, pagelbėk mums ir pasigailėk mūsų!”
Koks savotiškas pasakymas - jei tu ką gali! Taigi ir tėvas neturi tikro tikėjimo. Jis pirmiau kreipiasi į mokinius, o dabar kreipiasi į Jėzų, norėdamas išbandyti, ar jis ką gali. Galbūt jis nustojo tikrumo, kai matė mokinių nepasisekimą. Kaip bebūtų, tačiau jam trūksta tikėjimo ir pasitikėjimo, jo prašymas negali būti išklausytas, nepaisant to, kaip karštai jis būtų išreikštas. Jėzus, norėdamas jam pagelbėti, pradeda nuo jo paties abejojančio žodžio. Jis abejojantįjį paklausia, prisiminęs jo žodžius “ar tu ką gali”. Jėzus tėvui sako: “ Aš tau sakau -tikėk. Tikinčiam viskas galima”. Savo vaiko nepataisomos bėdos verčiamas, tėvas verkdamas sako: “Tikiu! Padėk mano netikėjimui!” (Mk 9, 24). Šių dviejų sakinių junginys yra pats sau prieštaraujantis. Tačiau psichologiškai, jis buvo gilus ir savo nusižeminimu teisingas. Dėl to Jėzus jam tuoj pagelbsti, norėdamas kaip galima greičiau atsiskirti nuo smalsių žmonių, kurie paskui jį sekė. Jis čia vėl pasirodo kaip tas stipresnysis, kuris išplėšia iš stipruolio jo grobį. Tad nešvariai dvasiai jis sako: “Tu nebyli ir nešvari dvasia, aš tau įsakau: išeik iš jo ir niekad daugiau į jį nesugrįžk!”.
Piktoji dvasia, nepaisant savo susitikimo su stipresniuoju, lengvai neišeina iš apsėstojo. Ji pradeda vaiką įvairiai tąsyti, kad jis sukrinta kaip negyvas. Dėl to kai kurie silpnai tikintys jau sakė, kad vaikas yra negyvas. Tačiau prie jo prieina Jėzus, paima berniuką už rankos ir maloniai prikelia. Berniukas, dabar pirmą kartą pasijutęs žmogumi, dėkingai žiūri į savo geradarį. Tėvas, nesitverdamas džiaugsmu, pasiima savo vaiką iš Jėzaus rankų. Jis yra dvigubai laimingas: dėl to, kad atgavo savo vaiką ir atgavo savo tikėjimą. Taip pat ir minia eina iš galvos. Ji stebisi Dievo didingumu, kuris Jėzaus rankomis čia vėl taip įspūdingai yra pasireškęs.
Jėzaus mokiniai, susigėdę ir pilni nuostabos, žiūri į šį Jėzaus pasireiškimą. Jie stebisi, kaip didingai Jėzus savo darbą atliko ir kaip jie buvo parodę savo nepajėgumą. Bet jie buvo tiek protingi, kad minios akivaizdoje savo bejėgumo neparodė. Tik kai žmonės buvo išbėgioję ir Jėzus buvo vienas su jais, jie klausia jį: “Kodėl nes negalėjome jo išvaryti?” Jėzaus atsakymas buvo labai aiškus: “Dėl jūsų netikėjimo. Iš tikrųjų aš sakau jums, jeigu jūs tikėjimo teturėtume, kaip garstyčio grūdas, jūs šitam kalnui sakytumėte: pasitrauk iš čia, ir jis pasitrauks. Ir neliktų jums nieko negalimo. Ši piktųjų dvasių rūšis neišvaroma kitaip, kaip tik malda ir pasninku”.
Jėzaus mokinių tikėjimas nebuvo pakankamai tvirtas, kad jie galėtų atlikti ypatingai sunkius uždavinius. Su tikėjimu šiuo atveju turėjo būti ir pasitikėjimo bei nusižeminimo malda. Kai Jėzus čia kalba apie pasninko reikalingumą, tai galima suprasti, kad jis jaučia artimą savo mirtį. Juk reikia prisiminti, kad buvo laikas, kada jis neskatino savo mokinių pasninkauti, nes su jais yra sužadėtinis. Turės pasninkauti tada, kai sužadėtinis iš jų bus atimtas.
ANTRAS KANČIOS PRANEŠIMAS
Dar tebesitęsiant mokinių nuostabai, Jėzus dar kartoja savo kentėjimo ir mirties žinią. Nuo čia, t.y. nuo persimainymo kalno višūnėje, prasideda jo žygis Jeruzalėn, kur tas pasibaisėtinas pranešimas bus įvykdytas.
Niekur Jėzus dabar ilgai neužsibūna. Taip pat niekur nesugrįžta atgal ir niekad nepasuka kita kryptimi. Ši kelionė per Galilėją yra visai kitokio pobūdžio negu ankstesnės šiame krašte, kai Jėzus keliaudavo, apsuptas entuziastingų minių, kurioms jis sakė pamokslus. Dabar jis keliavo per kraštą, nesukeldamas susidomėjimo, beveik slapčia. Jis nenorėjo, kad kas nors apie tai žinotų.
Galilėjos žemėje Jėzus dar kartą padarė pranešimą apie savo kentėjimą ir mirtį.
“Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys jį, o trečią dieną jis prisikels”(Mt 17, 22-23).
Visai nedaug laiko praėjo nuo pirmojo kentėjimo pranešimo, šis pranešimas buvo labai trumpas ir neiškėlė naujų bruožų. Jis buvo tik pirmojo pakartojimas, kad tas neliktų užmirštas. Gal greičiau jis buvo padarytas tam, kad jo mokinių sielose jis išliktų gyvas visu savo rimtumu. Tačiau nėra ženklo, kad šis pranešimas būtų sulaukęs ryškesnio mokinių priėmimo. Jie šių jo žodžių nesuprato: ir jiems neatėjo į galvą, kad nesuprato. Jie neišdrįso mokytojo klausti, kad paaiškintų. Jų mintyse dar buvo pasilikęs gyvas įspūdis to kietumo, kaip Jėzus atmetė Petro pastangą jį atkalbėti nuo kentėjimo. Ir taip jie keliavo toliau, susikrimtę dėl savo mokytojo ir apgaubti tylaus pasibaisėjimo neišvengiamu likimu.
Jų kelias ėjo per Kaparnaumą, į kurį Jėzus įžengė paskutinį kartą. Galbūt jis norėjo atsisveikinti su draugais. Čia jam atsitiko tai, į ką galima pirmu žvilgsniu žiūrėti kaip į linksmą intarpą šiame liūdname vyksme. Tačiau geriau apie jį pamąsčius, jis atsidengia daug gilesne prasme.
JĖZUS IR PETRAS SUMOKA KARTU ŠVENTYKLOS MOKESTĮ
Jėzus atvyko į Kapamaumą neviešai, tačiau susirūpinusių stebėtojų buvo susektas. Slapti stebėtojai stengėsi jo neišleisti iš akių (Mt 17, 23-26).
Čia buvo mokesčių rinkėjų. Jie išaiškino, kad Jėzus nėra sumokėjęs šventyklos mokesčio. Kiekvienas žydas, sulaukęs 21 metų, turėjo tai padaryti: arba duoti pusę savo grūdų, arba dvilypę drachmą. Mokesčių rinkimas turėjo būti baigtas arba pirmą nisan mėnesio dieną, arba keturioliktą dieną prieš Velykas. Kadangi šiuo Jėzaus gyvenimo laikotarpiu buvo ruduo, tai pavėlavimas sumokėti mokestį buvo nemažas. Tai įvyko galbūt todėl, kad šiuo laikotarpiu Jėzus vengė viešumos ir kad mokesčių rinkėjai negalėjo jo sutikti. Galbūt ir dėl to, kad iš garsaus mokytojo jie nedrįso prašyti mokesčio, užtat jie kreipėsi į Petrą. Matyt, Petro pranašus vaidmuo apaštalų tarpe buvo kritęs į akis ir pašaliniams. Todėl jie Petrą paklausia: “Ar jūsų mokytojas nemoka dvilypės drachmos?” Atrodo, kad jie patys nebuvo tikri, viena dėl to, kad Jėzus ilgą laiką Kaparnaume nebuvo buvęs, o antra, kad tada buvo ginčijamasi klausimu, ar kunigai turi mokėti tą mokestį. Atrodo, kad mokesčio klausimą rinkėjai bus iškėlę taip energingai, kad Petras, gal iš pagarbos, o gal iš baimės, be niekur nieko užtikrino, kad mokytojas mokestį sumokės.
Tačiau tas Petro užtikrinimas nebuvo visai pateisinamas. Jėzus, jau apie tai žinodamas, nusprendė Petrą pamokyti. Mat čia yra principinis klausimas, į ką Petras nekreipė dėmesio ir dėl to negerai jį išsprendė. Užtat, kai Petras jau buvo sugrįžęs namo, Jėzus jį paklausė; “Kaip tu manai, mielas Simonai, ar šio pasaulio karaliai ima mokestį nuo savo vaikų, ar nuo svetimųjų?” Ir čia pat Jėzus padarė išvadą: “Dėl to vaikai yra laisvi”.
Jėzaus pasakyto palyginimo esmė yra aiški: šventyklos mokestis yra tai, kas duodama Dievui. Bet aš esu Mesijas, Dievo Sūnus, taigi laisvas nuo šventyklos mokesčio. Toks būtų buvęs vienintelis teisingas šio klausimo sprendimas.
Tačiau praktiškas sprendimas šiose aplinkybėse galėjo būti ir kitas. Ir Jėzus jį išsprendė kitaip. Kaip tik dabar, kai dauguma jo mesijanizmu abejoja ar jį atmeta, Kristaus atsisakymas mokėti šventyklos mokestį sudarytų progą juo pasipiktinti, o jis nori to išvengti. Dėl to jis nusprendžia mokestį sumokėti tokiu būdu, kad Petro tikėjimas ne tik nebūtų sukrėstas, bet greičiau sustiprintas. Dėl to Jėzus toliau kalba: “Kad nesudarytume jiems papiktinimo, eik į jūrą ir užmesk meškerę. Ištrauk pirmutinę žuvį, kuri užsikabins, atidaryk jos žiotis ir ten rasi sidabrinę drachmą (kuri lygi dviem dvilypėm drachmom). Paimk ją ir užmokėk už mane ir už save”.
Stebuklas, kurį Jėzus padaro, primena tą užsiėmimą, kurį Petras turėjo anksčiau. Tačiau Jėzus šiuo stebuklu parodė jam didelę pagarbą, nes užmoka mokestį už jį. Tuo jis parodo, kad Petras, kaip ir Mesijas, neturi pareigos mokėti mokesčio. Tuo būdu jis vaizdingai parodo, kokiom kilniom pareigom jis neseniai buvo pakeltas. Jam teks būti Jėzaus įpėdiniu būsimoje jo Bažnyčioje. Ir šiuo atsitikimu Jėzus auklėjo Petrą jo pareigoms.
Išvertė V. Bagdanavičius,M.I.C