JUOZAS VAIŠNYS, S J.
Visi šios žemės gyventojai yra tremtiniai, nes jų tikroji tėvynė ne čia. Žmogus čia keliauja, kovoja ir ilgisi. Ilgisi geresnio gyvenimo, pastovios laimės, amžinos Tėvynės. Juk kiekvienas žmogus tam skirtas. Jeigu žmogaus gyvenimas yra pastatytas ant tvirtų tikėjimo pagrindų, jeigu jo gyvenimą nušviečia vilties žvaigždė, tai jis žino, kad šios žemės tremtis yra laikina, trumpa, galima sakyti - tik akimirksinis. Po šio trumpo tremtinio gyvenimo jis bus amžinos Tėvynės pilietis, po trumpos, vargingos šios žemės kelionės jis įplauks į taip trokštamą, taip išsiilgtą laimės uostą. Todėl tikinčio žmogaus gyvenimas negali būti liūdnas. Ne liūdesys ar nusiminimas, bet viltis yra jo gyvenimo charakteringa žymė.
Tą vilties žvaigždę į mūsų gyvenimą įžiebė į pasaulį atėjęs Kristus. Prieš jo atėjimą žmonėms švietė tik labai menkas tos žvaigždės atspindys. Jiems buvo kadaise žadėta, kad ateis Mesijas. Bet kada? Gal reikės laukti tūkstančius, gal milijonus metų, kas gali žinoti? Ir tikrai laukti reikėjo labai ilgai.
Pagaliau jis atėjo. Tai buvo nepaprastas atėjimas, tai buvo didinga mūsų tikėjimo paslaptis. Dievas tampa žmogumi, dangus pasiekia žemę. Įžeistasis ateina kentėti ir mirti už įžeidėją. Antgamtinę laimę praradusiam žmogui vėl
Madona, 1986 Joana Plikionytė
suspindi linksmas atgimimo rytas. Jo likimas jau nebėra tik mirtis ir kapas, bet amžinojo gyvenimo vartai jau tuoj atsivers. Tikrai nuostabi ta Betliejaus paslaptis: dievystė čia jungiasi su žmogyste, džiaugsmas maišosi su melancholija, ilgas, bet viltingas šviesos laukimas pagaliau apvainikuojamas pasiaukojančios meilės!
Atėjus Kristui, pasaulis atgimė. Žmogus aiškiau sužinojo, kam jis gyvena, ko turi siekti, kuris kelias jį veda į tikslą. Nors ir toliau šis gyvenimas jam pasiliko tremtis, bet jis pasijuto jau bestovįs prie Tėvynės sienos, kurią peržengti tereikia vieno žingsnio. Kristus tapo pasaulio šviesa ir centras. Jį pripažįsta ir turi norėdami ar nenorėdami pripažinti visi: ir tikintieji, ir netikintieji. Juk visi dabar skaičiuojame metus nuo jo gimimo. Jeigu kurie bodisi žodžiais “nuo Kristaus gimimo”, nedrįstąją ištarti ir juos pakeičia žodžiais “mūsų era”, tai vis tiek jie puikiausiai žino, kad ta “mūsų era” prasidėjo su Kristaus gimimu.
Kristus, atėjęs į pasaulį, pasakė: “Ugnies į žemę atnešti atėjau, ir ko noriu, jei ne to, kad ji kūrentųsi”. Jis pats buvo ta išganingoji ugnis, apšvietusi ir sušildžiusi tamsoje paskendusį, žiemos ledu apdengtą pasaulį. Jis apšvietė ir sušildė tamsoje besiblaškančias ir dvasinį šaltį kenčiančias žmogaus širdis, įžiebdamas jose tikrosios meilės ugnį. Ir mūsų laikams labai trūksta tos dieviškosios ugnies, kuri sutirpdytų, tartum kietus plieno gabalus, suledėjusias žmonių širdis ir sulietų į galingą vienybę, į karštą brolišką vienas kito meilę.
Tos pirmosios Kalėdos buvo didžiausia dovana žmonijai. Tai buvo dangaus dovana žemei. Tai buvo Dievo dovana žmogui. Gal dėl to ir dabar Kalėdų proga įprasta duoti viens kitam dovanas. Bet dovana tik tada yra tikra ir prasminga, kai drauge su ja duodama ir dalelė širdies. Ar gali būti širdies ten, kai vyras padovanoja žmonai brangių kailių paltą ir po kelių savaičių eina ieškoti skyrybų? Ar yra širdies ten, kai siunčiami gražiausi atvirukai su kalėdiniais sveikinimais, o paskui tuo pačiu adresu siunčiami neapykantos prisotinti apkalbos ir pajuokos žodžiai?
Kalėdų metu gavus ir davus krūvas dovanų, žmogus neretai pasijunta, kad jo širdis tuščia. Jos tuštumą gali užpildyti tik Betliejaus paslapties dvasinės vertybės: ramybė, taika ir meilė. Veltui stengsiesi ją užpildyti visa tuo, ką siūlo krautuvės, ką sutiksi gatvėse, ką rasi ant vaišių stalo.
Evangelistas Jonas, kalbėdamas apie Kristaus gimimą, sako: “Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė” (Jn 1, 10-11). Juozapo ir Marijos rankomis jis beldėsi į visas duris, bet jos buvo jam uždarytos. Niekas jo nepriėmė. Mums tai nesuprantama. Mes piktinamės. Ir šių Kalėdų metu jis beldžiasi į kiekvieno širdies duris, kaip prieš tūkstančius metų jis beldėsi į Betliejaus gyventojų duris. Bet jeigu tada jam buvo reikalinga pagalba ir prieglauda, tai dabar jis beldžiasi, norėdamas mums suteikti pagalbą, prieglaudą, dvasios ramybę ir džiaugsmą.
Tada jo niekas nepriėmė, bet ar geriau būtų dabar? Arabų patarlė sako, kad jeigu dabar Dievas apsigyventų mūsų aplinkoje, tai žmonės išdaužytų jo namų langus. Dažnai yra uždaros mūsų širdys ir jam, ir tiems, kurie ateina ir kalba jo vardu.
Mes linkime viens kitam kalėdinio džiaugsmo ir mes patys jo trokštame. Norint patirti tikrą kalėdinį džiaugsmą, reikia surasti Betliejaus prakartėlėje pasislėpusį džiaugsmo šaltinį. Jam surasti reikia nuolankumo ir išminties. Pas nuolankiuosius Betliejaus piemenis jis pats ateina, trys išminčiai jį suranda, o išdidusis Erodas net su kariuomene jo neįstengia surasti.
Kai mūsų gyvenimą lydės nuolankumas ir išmintis, kai mūsų širdis bus atvira Dievui ir artimui, tik tada ji bus pilna, tik tada joje viešpataus ramybė, taika ir kalėdinis džiaugsmas.