Spausdinti

AKINIŲ ISTORIJA

     Senovėje akinių nebuvo. Gladiatorių kautynes Romoje trumparegis Neronas stebėjo per poliruotą smaragdą. Bet matė neryškiai, nes smaragdas neskaidrus. Pirmuosius stiklinius akinius išrado anglų filosofas ir mokslininkas Rodžeris Bekonas (Roger Bacon, 1214-1294). Akinių gaminimo būdas buvo laikomas didele paslaptimi. Pora akinių kainavo daugiau kaip tūkstantį — auksu!

     Tokį, atrodo, paprastą būdą, kaip nešioti akinius, žmonės sprendė 300 metų! Pirmieji akinių nešiotojai prisitvirtindavo juos prie skrybėlės. Tad skaityti ir rašyti tekdavo nenusiėmus skrybėlės. Mėginta statyti stiklus į geležinius žiedus. Akiniai būdavo panašūs į pensne. Juos prilaikydavo ranka, nes krisdavo nuo nosies. Vėliau stiklus įtaisydavo į diržą, kurį surišdavo ant pakaušio. Tik XV amžiaus pabaigoje sugalvota, kaip akinius užkabinti ant ausų. Tada S. Kepleris (1571-1630), vokiečių astronomas, moksliškai pagrindė, kad turi būti kiekvienam skirtingi akiniai, nes ne visų yra vienodas regėjimo stiprumas.

RADINIAI KRĖVOS PILYJE

     Gudijos archeologai kasinėjo Krėvos pilies (XIV a.) teritoriją (Gardino sritis). Tai XIII a. pabaigoje ir XIV a. pradžioje pastatyta mūrinė aptvarinio (gardinio) tipo pilis. 1382 m. joje buvo kalinamas Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis (ten ir nužudytas) ir jo sūnus Vytautas (pabėgo). 1385.VIII. 14 pilyje buvo sudaryta Krėvos sutartis (LDK ir Lenkijos dinastinė sąjunga). XIV a. pilis buvo Algirdo, o vėliau Jogailos tėvonija. 1433 m. ją sudegino Švitrigailos šalininkų kariuomenė. XVI a. pradžioje Krėvos pilį puolė Krymo totoriai. Vėliau ji neturėjo karinės strateginės reikšmės ir buvo apleista.

     Kasinėjimų metu Gudijos archeologai aptiko daugybę to meto buities daiktų: keraminių ir stiklinių indų, dekoruotų koklių, monetų. Įdomus radinys — XVII a. trylikos raktų pundelis.

PEILIS, ŠAUKŠTAS, ŠAKUTĖ

     Peilis, šaukštas ir šakutė — klasikiniai valgymo įrankiai, kuriuos vartoja milijonai žmonių, tačiau ne visa žmonija. Azijoje pirmenybė teikiama bambuko arba dramblio kaulo lazdelėms. Dabartiniai peiliai, šaukštai ir šakutės atsirado tik maždaug prieš 300 metų. Iki to laiko jų paskirtį sėkmingai atlikdavo valgytojo rankų pirštai.

     Peilis yra seniausias iš visų šių įrankių. Jau pirmykštis žmogus gaminosi jį iš titnago. Manoma, kad pirmieji geležiniai peiliai Europoje atsirado prieš 2500 metų. Tai ankstyvojo geležies amžiaus Halštato kultūros epocha. Prieš 100 metų netoli Halštato kaimo Austrijoje buvo atidengtas turtingas kapinynas, kuris suteikė daug informacijos apie žmogaus gyvenimą prieš du tūkstantmečius.

     Senovės egiptiečiai peilius darydavo puslankio formos. Romėnai, mokėję valgyti su peiliu, garsėjo esą gerų manierų. Viduramžiais žmogus į svečius atvykdavo su savo peiliu, ir tik nuo XV amžiaus įsigalėjo paprotys, kad šeimininkai turi parūpinti svečiams stalo įrankius.

     Šaukštas — iš neolito epochos. Vadinasi, senumu (7-8 tūkstančiai metų) jis prilygsta akmeniniams peiliams. Metaliniai šaukštai atsirado daug vėliau ir pradžioje buvo vartojami tik ritualiniams tikslams. Nuo XIII amžiaus alavinis šaukštas pamažu virto valgymo įrankiu. Bet galutinai ant stalo jis įsitvirtina apie 1650 metus, kada pradėta plačiai sekti prancūzų stalo kultūra. Pasaulis turėtų būti dėkingas Prancūzijai ne tik už aukštą kulinarinio meistriškumo mokyklą, kuri ir dabar garsėja pasaulyje, bet ir apskritai už elgesio kultūrą prie stalo. Svarbiausia — sėdinčiųjų prie stalo dėmesys ir paslaugumas vienas kitam.

     Šakutė kildinama iš dvišakos medžio šakelės arba perskelto pagaliuko. Tokias šakutes darydavosi Monte Casino vienuoliai jau 1023 m. Šakute tada tik traukdavo mėsą iš didelio puodo ir išdėliodavo į svečių indus.

     Dabar mums sunku įsivaizduoti, kad kadaise garsiai atsirūgti buvo komplimentas šeimininkei. Austrijos kadetų mokyklos busimieji karininkai buvo mokomi valgyti prie stalo, laikant po pažastimi knygą. Tai buvo auklėjimo priemonė, padėjusi elgtis prie stalo, nestumdyti kaimyno savo alkūnėmis.

     Stalo įrankiais iki šiol skirtingai naudojamasi įvairiuose žemynuose. Europiečiai valgydami šakutę laiko kairėje rankoje, o peilį — dešinėje. Šiaurės Amerikos gyventojai iš pradžių peiliu ir šakute supjausto mėsą, o paskui peilį padeda, šakutę perima į dešinę ranką ir valgo. Kairė ranka tuo metu ilsisi and peilio. Pasakojama, kad šis paprotys išlikęs iš tų laikų, kai pirmieji atvykėliai į šį žemyną galėjo tikėtis indėnų užpuolimo bet kuriuo metu. Taigi net ir valgydami laikydavę peilį po ranka...