Spausdinti

Vija Bublytė

     Gyvename svetimame krašte. Šeima yra maža Lietuva. Lituanistinė mokykla papildo žinias. Tad dabar mums jau reikia būti savarankiškiems.

     Universitete susiduriam su įvairių tautybių studentais, kalbamės vietine kalba, diskutuojame, svarstome ir t.t. Pernai, kai žiemos ir vasaros olimpiadose lietuviai laimėjo aukso medalių, kilo džiaugmas ir pasididžiavimas. Kodėl? Todėl, kad mes esame tos pačios lietuvių tautos. Mumyse lietuvybė gyva. Žinome, kad dėl lietuvybės buvo daug kovota, daug aukų sudėta. Mūsų tauta ėjo sunkų bandymo kelią. Buvo pavojus išnykti lietuvių kalbai, lietuviškam raštui. Tačiau atsirado žmonių, kurie rūpinosi savo tauta. Pvz., pirmasis tautinis istorikas Simonas Daukantas visą savo gyvenimą paskyrė tyrinėti Lietuvos praeičiai. Jis ją nepaprastai idealizavo. Jis mylėjo Lietuvą. Tokiu būdu išugdė tautinę sąmonę. Jis įkvėpė “Aušros” bendradarbius kelti tautinę kultūrą. Jis pasakė: “Lietuvi, čia tavo žemė. Jos neužmiršk, į ją turi visas teises”. Vyskupas Motiejus Valančius išvedė tautą per didžiausius pavojus. Dr. Jonas Basanavičius išleido “Aušros” laikraštį, kuriame kėlė lietuvių kalbos reikšmę ir grožį. Maironis sugebėjo uždegti jaunimą, kad jis dirbtų Lietuvos gerovei. Jo eilėraščiai virto dainomis, giesmėmis, kurias ir dabar dainuojam susirinkimuose, stovyklose, kongresuose, giedame bažnyčiose. Dr. Vincas Kudirka tautos himne iškelia svarbius principus: praeities, vienybės ir meilės reikšmę Lietuvai. Taip Lietuva pasiruošė nepriklausomam gyvenimui. Tačiau po trumpo nepriklausomo gyvenimo sunkiai įžiebta lietuvybė vėl okupanto ruso žlugdoma. Ne vienas lietuvis ar lietuvė dėl lietuvybės kenčia Sibire, kalėjimuose. Lietuvybė mums brangiai kainavo, bet jos keliai ir dabar mūsų rankose. Kad išeivijoje ji ilgiau išsilaikytų, visuomet prisimintini B. Brazdžionio žodžiai: “Kam užges tėvynė širdyse, tuščias ir beprasmis šis pasaulis”. Šiuo metu, kada tauta taip kovoja dėl savo būties ar žūties, niekam sąžinė teneleidžia likti nuošaliai, kas kur bebūtų, sako J. Girnius.

     Pirmiausia turime galvoti, kad esame lietuviai — “Tą garbę gavome užgimę...” Reikia branginti savąją lietuvių kalbą. Neužtenka tik šiaip taip kalbėti lietuviškai, reikia savo kalbą tobulinti. Ją tobulinti galima skaitant knygas, laikraščius, dalyvaujant stovyklose, lituanistikos kursuose, lietuviškuose renginiuose.

     Universitetuose bandykime steigti kad ir kelių lietuvių studentų klubus, kuriuose bus proga nagrinėti mūsų tautos problemas, numatyti veiklos gaires, rasti būdų viešumon kelti Lietuvos reikalus. Palaikykime draugystę lietuvių tarpe, bet būkime jautrūs ir kitų tautybų žmonėms. Tokiu būdu ir kiti domėsis mūsų tauta, jos padėtimi, kultūra. Reikalui esant, galėsime susilaukti jų pritarimo, pvz., renkant parašus, ruošiant demonstracijas, renkant aukas.

     Lietuvybės išlaikymui labai svarbu religija, kuri duoda jėgų ir stiprina viltį. T. Toth sako: “Religingas žmogus yra lyg paukštis: jis čiulba ir ant lūžtančios šakos, nes žino, kad turi sparnus”. Svarbu kurti religingas lietuviškas šeimas, palaikyti ryšį laiškais su savo giminėmis bei draugais Lietuvoje, aplankyti patiems Lietuvą ir, įlipus į Gedimino pilies bokštą, pažvelgti į pasakišką Vilniaus panoramą.

     Šiuo metu jaunimui reikia Kalantos dvasios. Reikia ieškoti progų pagarsinti esamą Lietuvos padėtį, dalyvauti demonstracijose, platinti kitataučiams lankstinukus, knygas, ypač “Lietuvos Kat. Bažnyčios Kroniką”. Turime kovoti su neryžtingumu ir apsileidimu. Prof. V. Skuodžio ir kitų disidentų paskatinti, turime gyventi viltimi, žinoti, kad tik darbu, auka ir Dievo pagalba išlaikysime lietuvybę. Tik būdami morališkai stiprūs, nepalūšime audrose ir nepasiduosime svetimųjų įtakai.