Spausdinti

 (Tęsinys)

Gražina Kriaučiūnienė

     Mokyklos dažnai yra pasikartojanti vaikų skriaudimo vieta. Mums atvykus į Ameriką, dypukų vaikai buvo pašiepiami, kad nemoka angliškai kalbėti. Mano draugė Leonė pasakojo, kaip mokytoja ją iššaukdavo prieky klasės ir viešai tyčiodavosi iš jos keisto tarimo ir iš žodžių stokos anglų kalboje. Vienas mano išgyvenimas pašiepimo atveju kitaip pasibaigė. Jau pirmaisiais metais šiame krašte ne kartą teko išgirsti: “You damn foreigners”. Pasiskundus šeimoje, tėvelis pamokė į tai nekreipti dėmesio, nes šiame krašte visi yra svetimšaliai, tik indėnai čiabuviai. Po ketverių metų, lankant gimnaziją, muzikos mokytoja kažkodėl užpyko ant mūsų, lietuvaičių, išvadino “trouble-making foreigners” ir įsakė visoms šešioms iš klasės išeiti ir daugiau negrįžti. Nužygiavome pas mokyklos vedėją pasiaiškinti. Mums bekalbant, atvyko, baigus pamoką, muzikos mokytoja ir pradėjo šaukti, kokios mes nedrausmingos, netalentingos. Mes jau visos beveik ašarose, kai prisiminiau tėvelio pamoką, tad ir pasiskundžiau vedėjai, kad mus vadino “foreigners”, kai Amerikoje tik indėnai yra “natives”. Nepagalvojau, koks tai įžeidimas šioms prancūzų kilmės Amerikos patriotėms vienuolėms. Vedėja, kai atgavo žadą, man pasakė, kad mergaitės buvo išmestos iš mokyklos už mažesnį prasižengimą. “Bet teisybė, ką sakau — nepakeisit”, sumurmėjau. Per ateinančią muzikos pamoką pati mokytoja mus, lietuvaites, pasišaukė atgal į pamoką ir toliau svetimšalėm nevadino.

Per daugelį metų pedagoginis paruošimas nepadarė ypatingų šuolių priekin. Vienas mano sūnus antrame skyriuje patyrė dresūros metodus, kurie buvo uždrausti, kaip per žiaurūs, JAV kariuomenėje. Būtent už vieno vaiko nusižengimą visi buvo nubausti. Kartą buvo taip. Mokytoja sakė, kad grįždami po pertraukos visi susirenka į klasę, ir tik paskui eis vandens atsigerti. Kiti nepaklausė, tad visi negalėjo eiti atsigerti. Žodžiu, tie, kurie mokytojos paklausė, buvo nubausti. Na, ar neįdomi logika?

Vilniaus Lazdynai.. Dešinėje — televizijos bokštas, ketvirtas aukštumu pasaulyje   Antano Sutkaus nuotr.

     Jau kuris laikas rūpinamasi, kad šeštadieninės mokyklos neturi prieauglio. Tačiau kiek kreipiama dėmesio, kokia pedagogika ten vyksta? Maniškiai šeštadieniais keldavosi prieš šeštą valandą ryto laikraščius išnešioti, paskui beveik šimtą mylių važiuodavo į pamokas. Kartais laikraščius vėliau atveždavo. Vaikai, pastebėję, kad gali pasivėluoti į mokyklą, visai nevažiuodavo. Pasirodo, kad pasivėlavusieji būdavo nušvilpiami. Taigi mokytojas nustatydavo kitus mokinius prieš vėluojiančius, o kadangi klasėje buvo stiprios “klikos”, tai jie mielai švilpdavo “pašaliniams”. Tad, užuot skatinus tuos, kurių didesnės pastangos šiuose moksluose dalyvauti, juos pašiepdavo. Visi trys sūnūs baigė pradžios ir aukštesniąją mokyklą, tačiau toks “auklėjimas” du vaikus atkratė nuo lietuvybės.

     Emocinis skriaudimastaip pat vyksta ir pasyvia forma. Tai pasireiškia vaiko ignoravimu, kai jis gerai elgiasi, stoka pagyrimo už gerai atliktą darbą, neišklausymu, kai vaikas kalba apie savo pasiekimus. Toks tėvų elgesys ne visada vyksta iš blogos valios. Kai maži vaikai ramiai žaidžia, nesinori jų trukdyti su komplimentais. Juk reikia tokį “brangų” laiką motinai išnaudoti, su darbais pasivyti. Taip pat pirmiau buvo mada vaikams tiesiogiai komplimentų nežerti, kad nepasikeltų į puikybę. Tačiau šio emocinio maisto vaikai namie negaudami išvysto menkavertiškumo jausmą. Kai kurie pradeda sistematiškai blogai elgtis, nes žino, kad tada bus nubausti. Pasąmonėje ieško tėvų dėmesio ir, jeigu jo negauna geru elgesiu, gal išgaus blogu. Mat emociškai geriau būti baudžiamam negu ignoruojamam.

     Lytinis vaikų piktnaudžiavimaspasireiškia trijose kategorijose: nefizinis (netinkamas nuogumo rodymas, šlykšti kalba per telefoną), fizinis (lytinis lietimas ar santykiavimas), skriaudimas (išprievartavimas ir mušimas). Tokie incidentai gali atsitikti tik vieną kartą, bet gali ir pasikartoti. Šio piktnaudžiavimo aukos yra bet kurio amžiaus vaikai. Tai reiškia, kad nei amžius, nei lytis vaiko neapsaugos. Šiomis dienomis galima visur rasti labai daug informacijos apie lytinį vaikų skriaudimą. Čia paminėsiu svarbiausius aspektus.

     Statistika rodo, kad vaikų piktnaudžiautojas gali būti bet kuris asmuo, nors daugiau kaip 80% yra vaikams pažįstami, t.y. giminės, draugai, kaimynai, vaikų prižiūrėtojai (baby-sitters). Šie asmenys ypač yra pavojingi, nes turi sąlygas skriaudimą kartoti. Didesnis vaikų skriaudėjų procentas yra vyrai, bet yra ir moterų. Pagal visus duomenis, pusė skriaudėjų buvo žemiau 31 metų, tik 10% — daugiau kaip 50 metų amžiaus.

     Skriaudimas gali įvykti bet kur, pvz., pažįstamoje aplinkoje (namuose, kaimynystėje, pakeliui į mokyklą), viešose vietose (parke, žaidimų aikštelėse, kino teatre), svetimose vietose (miškuose, stovyklavietėse).

     Skriaudikai vaikus kontroliuoja trimis būdais: prievarta, manipuliacija, papirkimu. Rezultatas — vaikui traumiška žala, kuri reikalinga profesinės pagalbos. Tėvai gali vaikui padėti, jį emociškai remdami, įtikindami, kad tai nebuvo jo kaltė, juo tikėdami. Taip pat reikia kiek galima daugiau išgauti informacijos, kada ir kaip jie buvo skriaudžiami, nedelsiant gauti gydytojo pagalbą ir pranešti policijai. Tėvams nelengva tokius įvykius kelti į viešumą, nes liudijimas teisme prieš skriaudiką taip pat gali būti vaikui traumiškas išgyvenimas. Kai kurios valstijos bando šią traumą kaip galima labiau sumažinti. Pvz., Michigane 1988 m. buvo priimtas įstatymas vaikams šiose aplinkybėse apsaugoti. Vaikų liudijimas gali būti iš anksto vaizdajuostėje užrašytas; teisme baldai taip sudėti, kad vaikui nereikėtų žiūrėti į savo skriaudėją; suaugusysis gali būti su vaiku per visą teismo procedūrą.

     Žiauriausias atvejisbūna tada, kai vaiko skriaudikas yra giminė (incest). Lietuvoje tai ne naujiena. Praėjusią vasarą “Drauge” skaičiau apie Žagarės Barborą, kuri, bandydama išvengti savo tėvo gašlių pasikėsinimų, iššoko iš antro aukšto pro langą ir žuvo. Tai įvyko prieš šimtą metų su viršum. Tokiose aplinkybėse vaikas neranda šeimos ratelyje užtarėjo, nes ne visada antroji poros pusė (pvz., motina) vaiką užstoja. Tokiems nusikaltimams (incest) iškilus į viešumą, Nancy papasakojo, kaip jos vyro pusseserė ilgus metus buvo savo tėvo išprievartaujama. Dabar ji ištekėjus, bet vis dar terapijoje. Ji vieną kartą savo motinai pasiskundė, kaip su ja buvo elgiamasi. Motina atsakė: “Tai kad dažnai patėviai su savo podukromis taip elgiasi...” Manau, kad toks atsakymas parodo, kaip kartais motina tokio įvykio nepastebi arba nenori pastebėti.

     Per Oprah Winfrey programą ši tema buvo diskutuojama. Vienos šeimos trys mergaitės pasakė, kad per dešimt metų jos pagimdė dvylika vaikų, kurie buvo jų tėvo užvaisinti. Tėvas, dabar kalėjime, per telefoną kalbėjo ir pasakė, kad dukros meluoja, joms patiko su juo santykiauti. Be to, ir mama tuo pačiu metu būdavo lovoje. Sutinku, kad toks įvykis yra labai kraštutinis, bet vis tiek tai parodo, kaip kartais su vaikais elgiamasi ir kiti daug dėmesio nekreipia į kaimynystėje esamus nenormalumus. (Šių mergaičių tėvas buvo protestantų kunigas, tačiau jų parapija nekreipė dėmesio, iš kur toje šeimoje tiek naujagimių atsirado).

     Skriaudikų eilėse pirmą vietą užima pedofilija (lytinis santykiavimas su vaikais).

     Tokie asmenys nepajėgia emociškai bendrauti su to paties amžiaus žmonėmis. Tokius labai sunku pagydyti, nes ilgai trunka ir reikia dirbti uždarose sąlygose. Terapijoje vartojama Pavlovo dresūra. Po pirmo gydymo dresūra vis turi būti kartojama, nes ilgainiui gali “išsitrinti”.

     Iki šiol teismuose beveik visas teises turėdavo skriaudikas. Mažu vaiku ne visad tikėdavo, ypač kai skriaudikas būdavo koks žinomas asmuo, apylinkės “šulas”. Manau, visi žino Marilyn Monroe jaunystės pergyvenimą. Tame pačiame name kambarį nuomavo rimtas, “doras” vyras, kuris ją suviliojo ir toliau lytiškai išnaudojo. Kai ji pasiskundė, buvo išbarta, kad tokį puikų vyrą taip negražiai šmeižia. Šiomis dienomis jau vaikai būna išgirsti, jų skundas rimtai priimamas. Tačiau nuteistam dar vis duodamos labai lengvos bausmės. Maždaug po pusmečio jis vėl gali laisvai vaikščioti ir kitus vaikus skriausti. Tokių pasikartojusių skriaudėjų yra gana daug. Kol nebus jiems pritaikomos didesnės bausmės, vaikai ir toliau neturės tvirtesnės užuovėjos.

     Pornografija — tai sritis, į kurią taip pat žiūrima pro pirštus. Jei tik kas nori, tokią medžiagą gali lengvai gauti “vardan žodžio ir išsireiškimo laisvės”, užtikrintos konstitucijoje. Neseniai televizijos PBS tinklas paruošė puikią programą šia tema. Tarp kitko buvo interviu su “Chester the Molester” karikatūros autorium. Jis tuo metu žaidė su savo dvejų metų dukrele ir nematė nieko piktinančio karikatūroje, kuri buvo spausdinama “Hustler” žurnale. Šioje karikatūroje Chester su beisbolo lazda laukdavo pasislėpęs mažų mergaičių, kurias viliodavo saldainiais, margučiais, o vieną žydaitę — su doleriu ant virvelės. Autorius aiškino, kad Chester yra kvailas, bet taip pat ir mėgstamas (lovable character). Viskas tik komedija. Tačiau ir čia reikalai pasikeitė. Šiomis dienomis Chester negali vilioti mergaičių žemiau 18 metų. Tai vis vienas žingsnis į priekį.

     Atsižvelgiant į vaiko teises, negalima nuneigti ir suaugusiojo teisių. Nekaltai apkaltintas labai daug nukenčia, neretai praranda darbą, draugus. Nors vaikų lytinis skriaudimas, kaip šeimos liga, palyginti neseniai “iškilo į viršų”, tačiau jau spėjo įgyti isteriškas proporcijas. Pernai net pusė milijono asmenų buvo nekaltai apkaltinti. Šis fenomenas atsirado padidėjus ištuokų skaičiui ir motinoms praradus “automatinę” vaikų globą. Prieš dešimtį metų tėvai pradėjo reikalauti savo teisių. Teismas pradėjo atkreipti dėmesį ne į tėvų lytį, bet į vaiko interesus. Motina, norėdama gauti vaikus savo globon, turėjo įrodyti, kad vaikui su tėvu gyventi būtų žalinga. Geriausia tam priemonė — įrodyti, kad tėvas vaikus skriaudžia, ypač seksuališkai, nes, turint tokį įrodymą, teismas greičiau “veikia”.

     Dr. Richard A. Gardner savo straipsnyje pabrėžia, kad prieš dvejus trejus metus vaikai, kurie skundėsi lytiniu skriaudimu, greičiausia sakė tiesą. Tačiau sąlygos pasikeitė. Mokykloje vaikai yra mokomi ir gauna įvairių informacijų apie lytinius dalykus. Per televiziją prisižvejoja dar daugiau. Tad jie yra neblogai informuoti net ir apie formalią terminologiją.

     Jei nėra fizinių žymių, tai tik profesionalas gali nustatyti, ar vaikas buvo lytiškai nuskriaustas, ar tik meluoja, fantazuoja, bandydamas kam nors (dažniausiai motinai) įtikti. Bandant atskirti meluojančius nuo tikrai nuskriaustų, kreiptinas dėmesys į nuskriaustojo, skriaudiko ir kaltintojo elgesį.

     Meluojantis,laukia progos kam tik gali pasipasakoti, nors, vis kartodamas, faktus sumaišo, neatsimena detalių, sugalvoja neįtikinančias aplinkybes, nerodo jokio kaltės jausmo, nebijo savo “skriaudėjo”. O nuskriaustasis vengia apie tai kalbėti, jaučiasi kaltas, būna išsigandęs, tačiau gali nupasakoti visas smulkmenas ir nesumaišyti faktų, vis kartodamas, nes tas įvykis yra giliai įstrigęs jo atmintyje. Patologiškai bijo savo skriaudiko, kartais net visų tos lyties asmenų.

     Kaltintojo elgesys.Meluojantis mėgsta įvykį padailinti, išpūsti, isteriškai reikalauja bausmės apkaltintajam, nenori nešališko profesinio asmens įvertinimo. O nuoširdus kaltintojas vengia apie tai kalbėti, linkęs kaltę sumažinti, kad apkaltintasis būtų mažiau baudžiamas, linkęs priimti profesinę pagalbą.

     Skriaudiko elgesys.Jis dažniausiai būna socialiniu atžvilgiu labai uždaras. Bendravimo ieško tik savo šeimos narių tarpe, kur jis būna dominuojantis. Girdima apie jo papirkimus, pažadus, grasinimus kaltintojui ir kitiems jo šeimos nariams.

     Vis dėlto, ar vaikas buvo lytiškai nuskriaustas ar ne, turi galutinai nuspręsti profesionalas. Kitiems labai lengva suklysti ir nekaltą žmogų pasmerkti kalėjiman. Man teko matyti porą televizijos programų, iš kurių susidaro vaizdas, kad, žinant vieną kitą metodą, bet kas gali nustatyti diagnozę. Ypač populiaru iš vaikų išgauti informacijų, vartojant anatomiškai tikslias lėles. Vadinas, jei vaikas atkreipia dėmesį į lėlės lytinius aspektus, tai reiškia sensitizaciją — vaikas buvo lytiškai nuskriaustas, antraip — jis į tai nekreiptų dėmesio. Nieko panašaus! Man teko atsitiktinai tas lėles matyti. Visai nenuostabu, kad jos patraukia vaikų dėmesį. Jau dabar kai kurie profesionalai šių lėlių vartojimą smerkia.

     Vaiko apleidimasgali būti apibrėžtas kaip padėtis, kurioje atsakingas asmuo tyčia arba dėl apsileidimo ar žinių stokos leidžia vaikui patirti nereikalingą skausmą arba neduoda reikalingų priemonių vaiko fiziniam, intelektualiniam ar emociniam vystymuisi. Apleidimas skiriasi nuo fizinio skriaudimo tuo, kad dažniausiai kyla iš neturto ar informacijos stokos. Jis skirstomas į dvi kategorijas: fizinę ir emocinę.

     Fizinis apleidimas— paliekant vieną ir negrįžtant jo paimti. Tokių incidentų apstu žiniose, kai naujagimis randamas šiukšlių dėžėje, ar kelių metų vaikas pamestas didmiesčio kryžkelėje. Fiziniu apleidimu galima vadinti ir tai, kai vaikas paliekamas be priežiūros arba mažų vaikų globoje ilgesniam laikui. Apie tokio apleidimo pasekmes galima neretai spaudoje skaityti, kai, gaisrui kilus, maži vaikai žūsta, nes nebuvo kam jų išgelbėti. Kitas apleidimo būdas gali būti maisto, tinkamų drabužių ar medicinos priežiūros stoka.

     Emocinis apleidimas pasireiškia vaiko ignoravimu arba per ankstyvu pareigų apkrovimu. Tokiu būdu sudaromos sąlygos, kuriose vaikas negali normaliai emociškai vystytis. Vaikai, kurie augo apleisti, ir patys užaugę dažnai savo vaikus apleidžia, nes elgiasi pagal savo vaikystės patyrimą. Apleistų vaikų dažniausiai randama tarp jaunų, paauglių motinų, alkoholio bei narkotikų vartotojų. Dažnai apleidžiami vaikai gimę su fiziniais trūkumais, nelegalūs arba nenorėti. Tačiau ši problema pasitaiko ir pasiturinčiose inteligentiškose šeimose, kai tėvai, siekdami karjerų, neturi laiko rūpintis vaiku, kai vaikas praranda dėmesio centrą šeimoje, atsiranda daugiau prieauglio.

     Apleisti vaikai būna nusistatę prieš žmones, agresyvūs, stengdamiesi keršyti žmonijai už jiems padarytą skriaudą. Kiti tampa pasyvūs, užsidarę. Tačiau dažnai pasyvūs vaikai užaugę pasidaro agresyvūs, kriminalistai, žudikai. Fontana, aprašydamas žinomų žudikų vaikystę, pvz., Sirhan Sirhan, Lee Harvey Oswald, parodė, kaip šie asmenys buvo skriaudžiami, tad užaugę save sutapatino su savo skriaudikais.

     Viską susumuojant, reikia pabrėžti, kad vaikų skriaudimas žmonijai labai daug kainuoja, ne tik finansiškai. Tokie vaikai skriaudžia ir savo vaikus. Taip šis ciklas kartojasi. Padėdami šį ciklą sustabdyti, apsaugosime ateinančias kartas.

     Straipsniui medžiaga surinkta iš įvairių protinės sveikatos lankstinukų ir iš šių leidinių:

“Child Abuse and Neglect”, Edsel L. Erickson, Alan McEvoy, Nicholas D. Carlucci.

“Child Abuse: Intervention and Treatment”, edited by Nancy B. Ebeling.

“Public Awareness of Sexual Abuse: Costs and Victims”, Robert W. Weinbach.

“False Sexual Abuse Allegations: Causes and Concerns”, Kathleen M. Dillon.

“Profile of Neglect”, U.S. Dept, of HEW.

“Differentiating Between Fabricated and Bona Fide Sex Abuse Allegations of Children”, Richard A. Gardner, M.D.