(Žodis, tartas Pasaulio lietuvių IV kultūros kongrese, Religijos sekcijoje, Kanadoje)
ALGIMANTAS NORVILAS
Palikdami tėvynę, mes tarsi paliekame namus. Kas tautiškai brangu — gamtovaizdis, paminklai, net asmeniniai ryšiai — yra prarandami; lieka tik dvasinės vertybės: tautinis nusiteikimas, kalba ir tikėjimas. Todėl išeivijoje tautiškai gyvuoti tik galime šių dvasinių vertybių dėka, ugdant naujus tarpusavio santykius bei puoselėjant kultūrinę veiklą.
Jau ne vienai tautinei mažumai ilgiau svetur užsibuvus, ne viena iš jų yra išsamiau tyrinėta. Tad šiuo metu jau galima gana tiksliai pasverti įvairių dvasinių vertybių reikšmę tautiškumo palaikymui išeivijoje. Ir iš tikrųjų nereikia daug dairytis, kad pastebėtume, jog religija — tikėjimas vaidina nepaprastai svarbų vaidmenį, palaikant tautinį gyvastingumą. Iš Heinz Kloss studijų žinome, kad tik tos bendruomenės, kuriose religinė vertybė tapo pagrindinė, yra sugebėjusios savo kalbą ir tautinę formą išlaikyti ištisus šimtmečius.1 Čia galima suminėti Pensilvanijos vokiečius, žydus ortodoksus ir Kanados prancūzus. Kloss įsitikinimu, lyginant su kitais veiksniais, religinis veiksnys tautinio gyvastingumo palaikymo atžvilgiu yra pats svarbiausias. Štai būdingi Einer Haugeno, Norvegų išeivijos tyrinėtojo, žodžiai: “Tiek norvegų, tiek apskritai ir kitų imigrantų atveju, Bažnyčia yra toji pagrindinė institucija, skatinanti savo kalbos vartojimą”2 ir drauge tautinės sąmonės palaikymą.
Kauno Rotušės aikštė Antano Sutkaus nuotr.
Iš kur kyla šis svarbus Bažnyčios vaidmuo, nėra taip sunku suprasti. Bažnyčia tarpininkauja tarp žmogaus ir pačių giliausių jo įsitikinimų. Bažnyčios apimtyje žmogus ir jo sukurta bendruomenė ne tik tampa prasmingos, įgauna vertės, bet galop pasiekia ir išganymą. Todėl žūt būt Bažnyčia turi būti išlaikyta bei apginta su visais jos pavidalais. Šiuo atžvilgiu visai nekelia nuostabos Herve Lemaire pastaba apie Naujosios Anglijos prancūzus: Jiems “netekti kalbos reiškė netekti tikėjimo, o tikėjimo netekimas buvo lygus amžinybės praradimui”.3 Tad ar apsimokėjo prarasti amžinybę kalbos nemokėjimo sąskaiton? Vargiai. Todėl prancūzai per keletą dešimtmečių neblogai išmokdavo prancūzų kalbą.
Priešingai, kur tėvų tikėjimas yra prarandamas, ten sparčiai sunyksta ir tautinė sąmonė. Pavyzdžiui, tie norvegai, kurie iš liuteronų pereidavo į mormonų tikėjimą, greitu laiku netekdavo ir savo kalbos.4 Apskritai netekti tikėjimo yra tarsi netekti gaivinančio šaltinio, kuris tautinę bendruomenę buria ir stiprina. Tautinė forma be tikėjimo iš esmės įgauna tik reliatyvų pobūdį. Juk yra nesąmonė statyti lietuvių tautybę prieš gyvenamo krašto tautybę. Tokiu atveju bus renkamasi ta tautybė, kuri artimesnė, suprantamesnė ir daugiau žadanti.
Iš išeivių istorinės perspektyvos galima teigti, kad tautinės bendruomenės gyvavimas išeivijoje yra glaudžiai susijęs su religiniu-sakraliniu pagrindu. Bendruomenės, kurios savo religinį pagrindą pripažįsta ir juo vadovaujasi, yra nutautimo atžvilgiu atsparesnės, negu tos, kurios šio pagrindo nepastebi ir neįvertina.
Be abejo, tikėjimo įtaka išeivių tarpe įvairiai pasireiškia tiek per asmenis, tiek ir bendruomenėje. Čia trumpai žvilgterėsime į tikėjimo poveikį tikinčiųjų šeimos židinio arba parapijos apimtyje.
Savo klasikinėje studijoje Raymond Breton palygino įvairių veiksnių — jų tarpe parapijų (Bažnyčių), savišalpos organizacijų ir spaudos — įtaką bendruomenės ryšius puoselėjant išeivių tarpe. Jis atrado, kad parapijos, labiau negu kiti veiksniai, buria žmones draugėn, jungia į atskirą telkinį. Įdomu, kad parapija veikia ne vien tuos, kurie ją lanko, nes “apylinkėse, kur yra parapija, ir ją nelankantieji su savaisiais artimiau bendrauja”.5 Pratęsdami Breton studijos duomenis, Leo Driedger ir Glenn Church parodė, kad kaip tik tos bendruomenės, kurios spiečiasi apie savo religines bei kitas institucijas, pajėgia išlaikyti savo tautinę tapatybę. Šis susitelkimas gali reikštis dviem būdais: prancūzų atveju jis pasireiškia senųjų rajonų prisiglaudusių prie parapijos išlaikymu iš kartos į kartą, o žydų atveju — masiniu naujų rajonų apgyvendinimu, kur tuojau atkuriamos religinės bei kultūrinės institucijos. Priešingai, tos bendruomenės — pavyzdžiui, skandinavų — kurios apie savo bažnyčią nesusiburia, pasklinda tarp vietinių gyventojų, greitai pasuka asimiliacijos keliu.6
Kokiu pagrindu, būtų galima paklausti, parapija pajėgia žmones sujungti savon bendruomenėn? Gana tiksliai atsakymą į šį klausimą nurodo ši Haugeno pastaba: “Bažnyčia nestovėjo viena (atseit savo pastangomis išlaikyti kalbą bei tautinę sąmonę)... Susikūrė ir aibė pasaulietiškų organizacijų... Daugumas jų taip pat stengėsi išlaikyti norvegų kalbą. Tačiau jų pastangos šiuo atveju nebuvo tokios vaisingos kaip Bažnyčios; taip buvo dalinai dėl to, kad jos retai sugebėdavo įtraukti visą šeimą į savo veiklos akiratį”.7 Ir iš tiesų, pvz., sporto klubas sujungia tik sporto mėgėjus, suvalkiečių draugija — tik iš Suvalkijos kilusius gyventojus, o parapija jungia visus — visą šeimą, būtent visas kartas ir visokių interesų žmones. Čia sueigai susiburia vaikai, čia sueinama kultūrinei vakaronei. Tai, be abejo, tik vienas svarbus parapijos bruožas — jos visuotinumas. Tačiau ir kitais atžvilgiais parapija giliai žmones veikia: savo apeigomis juos jaudina, savo sakramentais juos suartina. Broniaus Kviklio žodžiai, skirti Lietuvos Bažnyčiai, ne mažiau tinka ir išeivių Bažnyčioms: “Čia jie kiekvieną šventadienį rinkdavosi, kad sustiprėtų dvasia, išgirstų Dievo Žodį, pagaliau, kad sužinotų, kas apylinkėje ir pasaulyje vyksta. Čia vyko svarbiausi jų gyvenimo įvykiai: krikštas, sutuoktuvės, pagaliau iš čia palydėti į amžino poilsio vietą”.8
Apžvelgus šiuos parapijos bruožus, aiškėja ir jos galia palaikyti tautinį gyvastingumą. Labiau negu bet kokia kita išeivijos institucija, parapija pajėgia atkurti paliktąją tautinę tikrovę plačiausiu mastu: visus jungdama ir suteikdama progą įvairiai pasireikšti, ji tautinę tikrovę sukonkretina, padarydama ją apčiuopiamą ir ateinančiom kartom.
Tačiau reikia pripažinti, kad parapijų padėtis išeivijoje dažnu atveju yra ir problematiška. Čia paliesime keturis šio problematiškumo atvejus:
1. Vietinės Bažnyčios nepalankumas. Ne paslaptis, kad tautinės parapijos kartais yra susilaukusios nepalankumo iš vietinės hierarchijos. Praeityje pasitaikydavo, bent Amerikoje, ir gana aštrių susikirtimų.9 Tačiau šio priešiškumo poveikis nėra buvęs toks didelis, kaip kartais manome. Čia dažnai sutinkame daugiau jausmų negu tikrovės. Geriausia prie šio priešiškumo prieiti, jį stengiantis suprasti. Bent Amerikos katalikų atveju, ypač praeityje kai kurių Amerikos hierarchų priešiškumas tautinėm parapijom kildavo kaip atoliepis metamam kaltinimui, esą Katalikų Bažnyčia nesanti pakankamai patriotiška. Pastaruoju metu, manau, jis dažniausiai atsiranda dėl įvairių biurokratinių nesusipratimų.
Iš tikrųjų šiais povatikaninio susirinkimo laikais sąmoningo priešiškumo pavojus tautinėm parapijom yra išnykęs.
Vis giliau įžvelgiama, kad Dievo garbinimas bet kokia tautine forma yra nelygstama teisė. Savo santykiuos su vietine Bažnyčia mes turime drąsiai reikalauti, kad ši teisė būtų ne tik apsaugojama, bet ir puoselėjama.
2. Vidiniai vaidai. Būdama žmogiška institucija, nenuostabu, kad ir parapija gali būti paliesta žmogaus gyvenimą lydinčios nesantaikos bei nesklandumų. Paprastai ši nesantaika parapijos gyvenime kyla tarp jos vadovų (klebonų, kunigų) ir parapijiečių. Pradžioje šie įvairūs nesusipratimai gali atrodyti menkučiai: vaikams neleidžiama vieną vakarą vartoti salės sportui, klebonas atsako kambarį kokiai lietuviškai organizacijai ir t.t., bet, žiūrėk, jie staiga įsiliepsnoja į skaudų susikirtimą.
Visa šitokios nesantaikos nelaimė yra ta, kad pažeistiems asmenims yra labai lengva nuo parapijos pasišalinti, kas dažnai ir padaroma. Be abejo, toks pasišalinimas ne tik pažeidžia parapijos darną, bet ir silpnina tautinį atsparumą. Sumažėjus parapijiečių skaičiui, mažėja ir tos bendruomenės tirštumas, kuris yra kritiškai svarbus gimtosios kalbos ir tautinės sąmonės palaikymui. Kas dar liūdniau, yra tai, kad tie, kurie pasišalina, paprastai ir nebegrįžta. Parapijos vaidai yra daug skaužiau tautinį atsparumą pažeidę, negu bet koks vietinės bažnyčios priešiškumas.
Be abejo, didžiausią atsakomybę už parapijos damą turi klebonas, kaip parapijos galva. Jis yra tas asmuo, kuris, bendradarbiaudamas su pasauliečių atstovais, turėtų parapijos padėtį stebėti, likdamas viskam atviras, ir taisyti kilusius nesusipratimus. Gal viena svarbiausių taisyklių, kurios šiuo atveju reikėtų laikytis, — tai pasitenkinimo lygis jaunimo ir jaunų šeimų tarpe. Jeigu kur jaunimo ir jaunų šeimų tarpe pasireiškia nepasitenkinimo, reikia tuojau imtis priemonių jį pašalinti.
O kokia šiuo atveju turėtų būti pasauliečių laikysena? Jų pareiga yra atvirai pareikšti savo nuomonę ir teikti galimus sprendimus kilusiems nesusipratimams pašalinti. Žinoma, neretai šis kelias pareikalauja daug kantrybės.
3. Aktyvaus dalyvavimo stoka. Lietuviams, deja, dėl įvairių priežasčių dar nėra pavykę susidaryti pasauliečio, kaip aktyvaus parapijos nario, modelio. Pasauliečio vaidmuo tradiciškai yra buvęs daugiau stebėtojo, negu aktyvaus dalyvio. Gal dalinai todėl nemažas lietuvių tikinčiųjų skaičius, atrodo, iš viso parapijos gyvenime nedalyvauja.
Nors aktyviai bažnyčioje nedalyvaujama, iš jos vis tiek yra daug tikimasi. Užuot supratus bažnyčią kaip tikslą savyje, kurį visi esame pakviesti puoselėti bei ugdyti, ją linkstame, kaip Antanas Maceina pastebi, paversti priemone tautinės sąmonės išlaikymui.10 Šitokį Bažnyčios supratimą galima užtikti ne viename pasisakyme. Štai tokio pasisakymo pavyzdys, paimtas iš Draugo vedamojo: “Deja, taip nebuvo sugalvota. (Tai yra, įsteigti Lituanistinę katedrą). Daugumas išeivijos rūpinos tik parapijos organizavimu ir jų ribose vykstančia veikla. Gal ir toks nusiteikimas prisidėjo prie to kelio, kuriuo pasuko ankstyvesniosios išeivijos antroji karta ir nuėjo ne į tą pusę. Vien tik parapijinis veikimas lietuvybės perduoti tai kartai nesugebėjo”.11 Mintis, kad Lituanistikos centras galėtų tapti pagrindu lietuvybės išlaikymui, iš tikrųjų yra nesusipratimas. Ne bendruomenė remiasi Lituanistikos centru, o priešingai — toks centras remiasi bendruomene. Todėl Lituanistikos centras tik tol gyvuos, kol gyvuos pati bendruomenė. Praeityje ne viena išeivių bendruomenė yra įsteigusi net atskirus universitetus (kolegijas), tačiau ir šie sunykdavo, pradėjus silpnėti pačiai bendruomenei.
Čia daroma autoriaus sugestija, esą lituanistikos centrų steigimas būtų lietuvybę išgelbėjęs, yra ir istorinė, ir psichologinė negalimybė. Vien su šia nauja priemone, užuot praradę tik antrąją kartą, būtumėm netekę ir pirmosios. Ne parapijos yra kaltos, o mes patys, kad savo parapijas apleidome.
Pasauliečio santykio su parapija klausimas lietuviuose, be abejo, laukiasi pergalvojimo. Pasyvaus nario modelis jau nebetinka. Gilesniu mūsų tikėjimo supratimu, pasaulietis nėra pašauktas būti tik stebėtoju, o aktyviai jungtis savo talentais bei sugebėjimais į įvairias parapijos gyvenimo sritis. Reikia džiaugtis, kad vysk. Baltakio ir jo bendradarbių pastangomis jau pradedama šį klausimą gvildenti.
4. Jaunosios kartos praradimas. Tačiau jau dabar žinome, kad išeivijos sąlygomis jaunoji karta ir parapijos rėmuose savo tautinį pavidalą didžia dalim praranda. Šiuo atveju ano vedamojo pastaba, kad jaunoji karta nusisuko nuo tėvų tautos, aplamai yra teisinga. Bet tai yra bemaž visuotinis reiškinys. Žinoma, tose parapijose, kur vyrauja dama bei pastovus bendradarbiavimas, šie pasikeitimai gali būti nukelti viena ar kita karta į priekį. Tačiau ilgainiui jie vis tiek ateina. Tai tik parodo, kad gyvenamos aplinkos įtaka yra tokia milžiniška, jog ir parapijos sukeldavo nemaža maišaties, kada vyresnieji dar norėdavo laikytis senųjų papročių, o jaunieji juos keisti, prisitaikant prie aplinkos gyvenimo.
Geriausias būdas šiuos pasikeitimus sutikti yra juos numatyti ir, kiek galime, jiems pasiruošti. Užuot aimanavus, kad jaunieji nutausta, verčiau džiaugtis tais, kurie dar tautiškai yra sąmoningi. Iš parapijos šie pasikeitimai pareikalauja nemaža takto ir apdairumo, nes reikia ir lietuviškai kalbančius, ir nekalbančius patenkinti. Tačiau, nors ir žlugtų veikminė (funkcijinė) lietuvybė, jei parapija išliks pastovi, neišsibarsčius, ji dar gali struktūrinio pobūdžio lietuvybę išlaikyti ilgus ilgus metus. Čia lietuvybė rusens kaip praeities paveldėjimas, pasiruošusi suliepsnoti tautai kritišku momentu.
Nors, kaip matome, parapija išeivijos sąlygomis turi nemaža sunkumų, ji vis tiek tobuliausiai atkuria kaimynystės aplinką, kurios užuovėjoje tautybė gali ilgėliau gyvuoti. Kas atsitinka, kai apleidžiame savo parapijas, gražiai nusako Maceina šiais trumpais žodžiais: “Apleisti Dievo Namus reiškia pamiršti keleivinę savo būtį”.12 O išblėsus keleivinei sąmonei, jos vieton stojasi įsikūrimo sąmonė. Lemaire štai kaip sako apie Naujosios Anglijos prancūzus, kurie, nutarę palikti savo slėniuos prisiglaudusias parapijas, keldavosi į pašlaites pas vietinius gyventojus: “Atsiskyrę nuo savo tautinių parapijų, jie pradėdavo lankyti teritorines bažnyčias, ir jų vaikai netrukus asimiliuodavosi”.13
Linkėjimai, kuriuos norėčiau jums pareikšti parapijų atžvilgiu, gal gražiausiai atsispindi šiuose laiško žodžiuose, paimtuose iš Lietuvos pogrindžio leidinio Lietuvos ateitis. Jie yra skirti laisvajame pasaulyje gyvenančiam Lietuvos jaunimui:
“Visų pirma, jei gali — grižk. Gal tau šis kvietimas yra netikėtas ir nerealus, gal užpykdys ne vieną vyresniųjų. Jei ir įmanoma grįžti Lietuvon, tai tikriausiai Tau tai būtų labai skaudu, kaip skaudu buvo ir tavo tėvams palikti Lietuvą ir išvykti svetur. Tačiau tai labai svarbu dėl Tavęs paties ir Tavo būsimų vaikų. Vieta, kur žmogus gimė ir augo, suriša jį visam gyvenimui ypatingu ryšiu. Ta prasme tu turi kitą tėvynę. Todėl tavo grįžimas būtų auka vardan būsimų Tavo vaikų. Suprantame, kad tai per daug sunku. Bet grįžti reikės. Jei negalėsite sugrįžti dabar — gyvenkite grįžimu, gyvenkite, Jono Meko žodžiais, nuolatinėje kelionėje į Lietuvą”.14
Abejoju, ar kas, tai išgirdęs, skubės ruoštis grįžimui į Lietuvą. Gal, kaip laiške sakoma, mums dabartiniu metu tai būtų per didelė auka. Tačiau visiems mums linkiu — tiek katalikams, tiek evangelikams — sugrįžti į mūsų lietuviškas parapijas. Grįžkime labiau sąmoningi, grįžkime pasiryžę dvasia atsinaujinti. Tik savo parapijose mes pajėgsime pergalėti visus tuos skirtumus: idėjinius, profesinius, politinius, kurie mus skiria. Tik parapijose mes pasijusime vienos šeimos, vienos tautos nariai.
1Heinz Kloss, “German-American language maintenance efforts”, Jashua Fishmano red. veikale Language loyalty in the United States (The Hague: Mouton, 1966)
1Einar Haugen, The Norwegian language in America (Bloomington: Indiana University Press, 1969), p. 238.
3 Harve B. Lemaire, “Franco-American efforts on behalf of the French language”, Fishman, Language loyalty in the United States, p. 254.
4 Haugen, The Norwegian language in America, p. 283.
5 Raymond Breton, “Institutional completeness of ethnic communities and the personal relations of immigrants”, American Journal of sociology, 70 (1964), p. 197.
6 Leo Driedger ir Glenn Church, “Residential segregation and institutional completeness: A comparison of ethnic minorities”, Canadian review of Sociology and Anthropology, 11 (1974), p. 30-52.
7 Haugen, The Norwegian language in America, p. 238-239.
8 Bronius Kviklys, Lietuvos Bažnyčios VI tomas: Kaišiadorių vyskupija (Chicago: Amerikos Lietuvių bibliotekos leidykla, 1987), p. 600.
9Apie imigrantų ir vietinės hierarchijos konfliktus Amerikoje yra nemaža rašyta. Čia nurodysime šiuos du šaltinius: Charles Shanabruch, Chicago’s Catholics (Notre Dame: University of Notre Dame Press, 1981) ir anksčiau minėtas Lemaire.
10 Antanas Maceina, Ora et labora: Bažnyčios ir kultūros klausimu (Perugia, Italija: Pliniana, 1987).
11 Bronius Nainys, “Lituanistikos katedros nauda lietuvybės išlaikyme”, Draugas, Nr. 105 (1986 gegužės 30), p. 3.
12 Antanas Maceina, Saulės giesmė (Brooklyn, NY: Pranciškonų spaustuvė, 1954), p. 334-335.
13 Lemaire, “Franco-American efforts on behalf of the French language”, p. 261.
14 Lietuvos jaunimas, “Laiškas laisvajame pasaulyje gyvenančiam Lietuvos jaunimui”, Lietuvos ateitis (periodinis jaunimo leidinys), Nr. 7 (1983).