Spausdinti

Vilniaus gotikos ansamblis    Antano Sutkaus nuotr.

V. Mykolaitis-Putinas

     Paliko toli savo tėviškės stotį,
     Gimtinių laukų nematyti seniai.
     Ne turtų, ne laimės keliauja ieškoti.
     Lietuviškos žemės liūdni tremtiniai.

     Išdžiūvusios burnos ir užverktos akys,
     Ir kūdikių alkano klyksmo kančia...
     Ir motinų širdys kraujuodamos plakės,
     Ir geso gyvybės kovoj su mirčia.

     Toli pasiliko tėvynės dirvonai,    
     Sugriautų sodybų apleistos vietovės,
     Kur, “Stalino saulei”pašvietus raudonai,
     Lietuvis neteko taikos ir gerovės.

     Plombuotų vagonų grotuoti langeliai
     Ir bado, ir troškulio kupinos dienos...
     Prašvito juk saulė ir tremtinio daliai
     Pro šaltas, rasotas kalėjimo sienas...

     Toli siaudžia tėviškės girios ir lankos
     Ir laimė, ir džiaugsmas toli pasiliko.
     Tik tvankūs vagonai riedėdami trankos
     Į "plačią tėvynę” raudono grobiko.

     Kada bus kelionės kentėjimų galas,
     Nuvargusios akys įžvelgt neįmano:
     Ledinis Altajus, laukinis Uralas
     Ir nusiaubtos stepės rūstaus Kazachstano.

     ...............................................

     Aptemo jų žvilgsnis nuo tvaiko ir ūko,
     Aplink tuštuma ir beribė naktis.
     Susidrumstė siela, ir mintys nutrūko,
     Ir šaltą dvelkimą pajuto širdis.

SAULĖTEKIS

     Su neviltim žiūrau į tekančią saulę raudoną:
     Ji klaikų darbymetį mano dienos pranašauja.
     Jau eina pjovėjų su žvilgančiais dalgiais kolona,
     Ir virpa kietai rankavėtą suspaudusi sauja.

     Bet niūrūs ir vieniši tekančios saulės pjovėjai.
     Jų dalgių šešėliai pro galvas užlinko juodai.
     Ne dainos juos lydi, tik ūžauja dulkėmis vėjai,
     Ir širdį baugina siaubu pranašingi vaizdai.

     Bus žemėje audros, bus užtvankas griaunančios liūtys,
     Gaisrų ugniaspalviai liežuviai padanges laižys.
     Pavirs pelenais mūsų dirvų ir sėjos, ir pjūtys,
     Ir siela prekiauti mus gundys gudrusis žaltys.

     Ateis ta diena, kuomet broly pajusime Judą.
     Jau išgamų knibžda šešėliuos niekšinga gauja.
     Jau sūnų ir dukrą prieš tėvą ir motiną pjudo
     Ir pagiežą kursto klusniųjų vergų minioje.

     Bijūnų ir rūtų šalie, mano žeme gimtoji!
     Papluši tu ašarom, karštu sruvensi krauju.
     Bet šiandien, kol tekančia saule raudonai dienoji,
     Linkiu tau atgimt su rytojaus pasauliu nauju.