Ses. ONA MIKAILAITĖ
Kai 1871 m. pavasarį Jurgis Matulaitis pravėrė kūdikio akis savo tėviškėje, jaukiame Sūduvos kampely ant Šešupės kranto, didžiojo mūsų tautos švietėjo vyskupo Motiejaus Valančiaus gyvenimo liepsna jau geso, jis buvo 70 metų amžiaus. Kai jis mirė 1875 m., Jurgutis buvo ketverių metų, jau sugebąs sudėti sakinius gimtąja tėvų kalba. Valančiaus žemiškus palaikus priglaudė Kauno katedros požemiai — tos pačios katedros, kurioje, savo paties pasirinkimu, Jurgis Matulaitis konsekruojamas vyskupu 1918 m., Lietuvai vos atgavus laisvę. 1875 m., Valančiui užmerkus akis, tamsioje Lietuvos padangėje jau kilo ir kita žvaigždė — tuo metu Jonas Mačiulis-Maironis jau lankė Kauno gimnaziją ir mokinio suole miklino plunksną, sudėdamas pirmąsias savo eiles.
Ir anuomet, ir mūsų laikais Maironio nemarios eilės išreiškia mūsų tautos jautriausius ir kilniausius troškimus — jos širdies gyvybinį pulsą. Skaitėme ir stebėjomės, kaip 1987 m. rudenį 8.000 lietuvių Vilniuje rinkosi paminėti Maironio gimimą ir pakartoti jo mums paliktas eiles, kurios ir anuomet, ir dabar įsižiebia tamsoje ir įsisega lietuviškon širdin.
Antano Sutkaus nuotr. Vilniaus katedra ir Neris
Ne mažiau už Maironį, nors gal kiek kitokiu būdu, palaimintasis Jurgis Matulaitis taip pat buvo didelis savo Tėvynės mylėtojas — savo troškimais, savo darbais, savo šviesiu gyvenimu.
Jį laidojant, 1927 m. 1.29 d. prie Kauno katedros kriptos prezidentas Antanas Smetona taip kalbėjo:
“Arkivyskupas Jurgis buvo didelis žmogus, dėl to ir didelis kūrėjas, ir jo kūrybos sritis yra labai plati... Norint įvertinti Jurgio vienuolio, vyskupo, arkivyskupo asmenį, pagaliau idealiąją žmogaus būtybę, reikia žvelgti dvasios akimis, kaip jis kad žvelgė į šį regimąjį pasaulį... Jo darbas, kaipo Bažnyčios žmogaus, pasirodo vienoje srityje su darbu valstybės žmogaus. Abu jie kuria, organizuoja, tik vienas bažnytiškai, sub specie aeternitatis (amžinybės perspektyvoje), kitas valstybiškai, sub specie temporis (laiko perspektyvoje). Bet katras tvirčiau kuria? Tas, katras giliau deda pamatus, amžinus pamatus, religijos pašvęstus. O tie pamatai siekia žmogaus sielos gelmes”. (Arkivyskupas Jurgis Matulevičius, Marijampolė, 1933, p. 64-65).
Taip, Jurgis Matulaitis savo asmenį ir savo neeilinius gabumus pašventė Dievui ir Tėvynei. Mokslus jis ėjo užsienyje — Lenkijoje, Rusijoje, vėliau ir Šveicarijoje, bet tai nepadarė jo menkesniu lietuviu — priešingai. Bestudijuodamas aukštoje teologijos akademijoje Petrapilyje, Matulaitis, dar klierikas būdamas, jau rašinėjo straipsnius į lietuvių pogrindžio spaudą. Savo atsiminimuose vysk. Pranas Būčys pasakoja, kaip 1896 m. studentus gerokai išgąsdinusi rusų žandarų ir policijos vykdoma krata. Matulaičio kambaryje rastas pluoštas įtartinų rankraščių. Žandarų viršininkas juos vartė, negalėdamas suprasti, kokia kalba jie parašyti. Klieriką sumaniai apygnė vicerektorius, paaiškindamas: “Tai lotynų kalba studento užrašai istorijos paskaitų, kurią aš dėstau”. Kad ir labai nenoriai, bet žandaras rankraščius grąžino. O tai buvo lietuvių kalba parašytas straipsnis, kurį Matulaitis ruošėsi siųsti į Tėvynės sargą. Paaiškėjo, kad ši krata buvo daroma, reikalaujant Marijampolės žandarų viršininkui, kuris buvo susekęs “Sietyno” draugijos narius — šiam būreliui priklausė ir Matulaitis.
Būrelis veikė slapta Seinų seminarijoje, nors narių buvo ir iš kitur.
Šis nemalonus įvykis Matulaičio nenugąsdino. Jis ir toliau rašinėjo lietuviškus straipsnius. 1896 m. jo rašytą ilgoką (27 psl.) rašinį gavo kun. Antanas Milukas Amerikoje ir išspausdino Dirvoje-Žinyne 1903 metais. Straipsnis pavadintas “Keli žodžiai mūsų kunigėliams”, autorius pažymėtas tik krikšto vardu — Jurgis.
Straipsnį jis pradeda, keldamas klausimą, kuris jį vargino dar besėdint mokinio suole; kurį jis tokiu kukliu būdu iš tikrųjų kelia savo draugams kunigams:
“Ar gerai darome, mes, jaunieji kunigai ir klierikai, užsiimdami lietuvyste? Ar galime, ar mums tinka prisidėti prie to naujo mūsų tautoje judėjimo? Ar tai sutinka su mūsų aukščiausiomis dvasiškomis pareigomis?.. Daugelis mūsų sverdėjo ir nežinojo, į katrą pusę verstis — neišmanė, kaip sutaikyti savo lietuvystę, savo širdies palinkimus su savo dvasiškomis pareigomis...”
Ir toliaus jis rašo, gražiai aptardamas tuometinę padėtį ir kaip lietuviai dvasiškiai turėtų jai atliepti:
“Mūsų tauta dabar nei mažas vaikas, pabudęs iš gilaus miego: krapštosi akis ir nežino, kur eiti. Kas jį paims už rankos? Kas jį ves ir kur ves?.. Jeigu mes, kunigai, neprisidėsime prie darbo, kas bus su mūsų žmonėmis?.. Taigi jei mūs prigimimas nepatraukia, tai nors tikėjimo reikalas tepriverčia mus prisidėti prie tautos kėlimo”.
Matulaitis ypač kelia reikalą kunigams parapijose vartoti lietuvių kalbą, kad žmonės suprastų, kad nesigėdytų savo kalbos. Kunigų tarpe keliamiems priekaištams, “kad sunku lietuviškai kalbėti, neišdirbta kalba...”, Matulaitis išrėžia tokį pamokslą:
“Bet jei patys nedirbsime, kiti jau mums kalbos neišdirbs... Galėjo Daukantas lietuviškai parašyti tokią istoriją ir tiek kitokių knygų, buvo gera lietuviška kalba vyskupui Valančiui ir jo raštams, tiko lietuviška Baranausko ‘Anykščių Šileliui’, tai man rodos, kaip mums, tokiems galvočiams, ir mūsų dideliai išminčiai ir tokioms svarbioms mūsų kalboms, taipgi lietuviškos, regis, užtektų ir net pakaktų... Geriau būkime tuo, kuo mus Dievas sutvėrė, prastais lietuviais. Lietuvišką duoną kremtame, lietuviškai ir kalbėti nesigėdykime”. (Visos citatos paimtos iš straipsnio psl. 43-69).
Jau tada, būdamas 27 metų jaunas kunigas, Matulaitis buvo tvirtai įsitikinęs, ir to savo įsitikinimo niekuomet nepakeitė, kad gimtoji kalba yra geriausia priemonė patraukti žmones prie Dievo, prie Bažnyčios. Ir jam pačiam keliais svarbiais atvejais teko būti lietuvių kalbos vartojimo pirmūnu — 1911 m. jis pirmą kartą lietuvių kalba vedė kunigams rekolekcijas Kaune. Tų rekolekcijų dalyviai buvo nustebinti Matulaičio konferencijų aiškumu, praktiškumu, gyvumu ir lietuvių kalbos dailumu. Įžengdamas į Vilniaus vyskupo sostą, Matulaitis prabilo ne tik lotyniškai ir lenkiškai, bet ir savo gimtąja lietuvių kalba. Anot kun. Prano Būčio, tai buvo pirmoji nuo XV šimtmečio ingresinė kalba, pasakyta lietuviškai (žr. Bučio straipsnis apie Matulaitį, AJM, psl. 25). Matulaitis visą gyvenimą išlaikė ir kitus stebino savo nuoširdžia meile lietuvių kalbai, ypač kad jis buvo gabus kalboms ir laisvai kalbėjo lenkiškai, rusiškai, vokiškai, prancūziškai. Vaižgantas savo atsiminimuose apie Matulaitį aprašo, kaip juodu, Matulaičiui esant Vilniaus vyskupu, ėjo lankyti kalbininko Jono Jablonskio. Vaižgantas sako:
“Jablonskį vizitavo vyskupas dviem tikslais: kaipo lietuvis ir kaipo kunigas. Vyskupui lietuviui itin rūpėjo lietuvių kalba. Apie tai ir buvo pradėta šnekėtis. Vyskupas Jurgis primygtinai skatino gramatininką, kad jis pirmon galvon duotų linksnių mokslą tam tikroje sintaksės dalyje. Nurodinėjo, kaip dabartinė literatūrinė mūsų kalba nusususi, palyginant su gyvąja kalba...”
Jablonskis labai džiaugėsi aplankymu ir nurodymais. Siekė pabučiuoti vyskupo Jurgio žiedą, o šis — nuoširdžiai jį pabučiavo skruostan taip, kad Jablonskis susijaudino ligi ašarų. Matulaitis vėliau kalbėjo Vaižgantui apie reikalą padėti Jablonskiui grįžti prie Bažnyčios, prie sakramentų, tokiu būdu atsidėkojant jam už visa gera, kas buvo padaryta lietuvių kultūrai.
Tačiau šis yra tik vienas aspektas Matulaičio meilės savo Tėvynei. Yra ir kitas — galbūt dar svarbesnis ir svaresnis. Pradėjęs sunkų ir vargingą Marijonų vienuolijos atkūrimo darbą, Matulaitis tikėjosi, kad jis ilgainiui bus naudingas Lietuvai. 1913 metais, gyvendamas Šveicarijos Friburge ir ten auklėdamas busimuosius marijonus, jis rašė kun. Jonui Totoraičiui, vienam iš pirmųjų atnaujintos vienuolijos narių:
“Ir čia man rodosi, kad geriausiai patarnausime kiekvienas savo tėvynei pirmų pirmiausiai rūpindamies suteikti jai Kristaus mokslą, kur galint įnešti Kristaus dvasią... Mes neišsižadame tėvynės meilės ir esame pasiketinę, kiek galint, saviškius grąžinti darbuotis tarp saviškių. Bet savo tėvynės meilė, mano nuomone, gali ir privalo būti be kitų tautų neapykantos... mylint savuosius, ir kitiems reikia gero norėti...” (Laiškas kun. Jonui 1913.1.8).
Tame laiške jis nuodugniai svarsto, kokia turi būti krikščioniška Tėvynės meilė. Ir jis pats pasisako, jog išsyk tokio aukšto idealo nepasiekė. Savo draugui prisipažįsta:
“Seniau labai nepakęsdavau žydų; buvo laikas, kad nekęsdavau rusų ir lenkų. Bet Dievas apšvietė mane; suteikė tą malonę; supratau, kad tai nesutinka su Kristaus mokslu, kuris liepė mylėti kiekvieną artimą kaip patį save, kurs liepė net ir priešus mylėti, net už juos melstis ir jiems gera daryti. Nuo to laiko, dėkui Dievui, nusikračiau visokiais prietarais, neapykantomis; o patyrimas parodė man, kad visur, visose tautose yra tikrai gerų žmonių...” (ten pat).
Rašydamas savo asmeniniusUžrašus, Matulaitis ne sykį užsimena, kaip labai jam rūpi Lietuvos idėjinė kryptis. Jis vis labiau įsitikino, kad lietuviškos vienuolijos bus Lietuvai reikalingos kelti tautos dvasią, stiprinti tikėjimą, ugdyti šviesų, susipratusį jaunimą imtis įvairių uždavinių.
Šiandien jo žodžiai skamba pranašiškai. Šiandien jie mums visiškai suprantami ir artimi — tiek žvelgiant į okupuotos Lietuvos gyvenimą, tiek į lietuvių gyvenimą svetur, o ypač į jaunimą,, bręstantį įvairių kultūrų ir pasaulėžiūrų maišatyje:
“...Man baisu, kai girdžiu, kad netikėjimo dvasia net po sodžius tarp jaunuomenės plinta, kad ištvirkimas didyn eina: tai yra jėgos, kurios žudo tautas. Be tikėjimo ir doros negali žmogus nei tikros, geros savo tėvynės meilės turėti, nei visuomenei kaip reikiant tarnauti” (Iš laiško kun. Jonui Totoraičiui, 1913.IV. 11).
1913 m. vasarą Matulaitis pirmą sykį aplankė Ameriką ir Čikagoje įsteigė pirmuosius Marijonų namus. Nors JAV jis viešėjo tik mėnesį, tačiau brandžia akimi apžvelgė Amerikos lietuvių gyvenimą. Grįžęs Lietuvon, Seinuose leidžiamamVadovuiaprašė savo įspūdžius. Juos skaitant šiandien, po 75 metų, jie, rodos, pataiko mums tiesiai į širdį ir, be abejo, pakrato susnūdusią sąžinę:
“Žiūrint į Amerikos lietuvius, nejučiomis rūpestis apima: kas bus su jaunomis kartomis? Ar nepaskęs jos amerikiečių-anglų jūrose, ar neištautės? Juo labiau tai rūpi, kad ištautėdami lietuviai dažnai ir nuo Dievo nutolsta, ir
Bažnyčiai visiškai žūva. Visaip žiūrima į tą skaudų dalyką. Vieni nebeturi vilties, kad lietuvių jaunosios kartos ilgai išliktų Amerikoje neištautėjusios; kiti vėl mano lietuvius Amerikoje taip greit nežūsiant, bet tik ta sąlyga, jei sugebės visur įsteigti gerų mokyklų, kur jaunąsias kartas bus galima išauklėti”(Vadovas, Nr. 62, 1913, psl. 193).
Taigi nebuvo joks atsitiktinumas, kad Matulaitis atgaivintą marijonų vienuoliją kreipė į jaunimo auklėjimo darbą, kad, įsteigęs Vargdienių seseris, ir jas kreipė į jaunimo globos, auklėjimo ir švietimo darbus.
Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Matulaitis jau 1918 m. pavasarį, kai susisiekimas dar buvo labai sunkus ir vokiečių kariuomenė tebebuvo Lietuvoje, vargais negalais gavo reikiamus leidimus ir traukiniu iš Varšuvos nuvyko į Marijampolę. Ten jis skubiai perorganizavo buvusį Marijonų centrą, įsteigė naujokyną lietuviams kandidatams, šiek tiek darbavosi Žiburio draugijoje, besirūpinančioje kurti lietuviškas gimnazijas, gavo oficialius leidimus ir įsteigė pirmąją lietuvišką moterų vienuoliją, padėdamas jai organizuotis bei lavintis būsimiems darbams. Šiuos darbus jis visa širdimi troško tęsti toliau. Ir todėl, sužinojęs, kad esąs kandidatas į Vilniaus vyskupus, labai tų pareigų kratėsi. 1918 m. vasarą Lietuvos Taryba, matydama kad Matulaitis yra rimtas kandidatas, atsiuntė Marijampolėn du savo atstovus — kun. Alfonsą Petrulį ir kun. Juozą Purickį. SavoUžrašuoseMatulaitis šį apsilankymą mini:
“Taryba buvo atsiuntusi Marijampolėn kun. Petrulį ir kun. Purickį ištirti, ar aš tikras lietuvis. Matyt, Taryba ėmė rimtai svarstyti mano kandidatūrą...”
Vienas iš atstovų vėliau aprašė susitikimą ir įvykusį pokalbį.
“Atvykome vakare į marijonų vienuolyną, kur gyveno kun. Matulevičius. Čia mus pirmiausia pavaišino vakariene bendrai su visais vienuoliais. Po vakarienės nuvykome trise su kun. Jurgiu pasikalbėti be liudininkų. Trumpai ir aiškiai išdėstėme mūsų misijos tikslą ir laukėme atsakymo.
Kun. Matulevičius išklausė susirūpinusiu veidu ir, mums kalbėti baigus, trumpai pasakė:
— Jūs norite mane pražudyti?
— Kodėl?
— Ar jūs manote, kad lenkai leis man ramiai dirbti? Jūs manote, kad jie nesigriebs visų priemonių, norėdami mane iš Vilniaus pašalinti? Jūs norite mane paaukoti.
— Lenkai nėra tamstai tiek priešingi, kiek kitam kuriam nors lietuviui kunigui. Kada tamsta buvai Petrapilio Dvasinėje Akademijoje, jie tamstą labai gerbė ir lenkėsi tamstos autoritetui.
— Galbūt, bet nepamirškite — kitas dalykas Akademijos profesorius, o vėl kitas — Vilniaus vyskupas. Lenkai eiti lietuviui vyskupo pareigų neleis.
Kai delegatai nedrąsiai pasiteiravo, kokios politinės krypties ir taktikos jis manytų laikytis, eidamas vyskupo pareigas Vilniuje, Matulevičius atsakė:
— Aš matau, kad jūs norėtumėte, kad būsimas Vilniaus vyskupas būtų nelyginant kaip koks plaktukas, kuris skaldytų lenkams kunigams galvas, ar kaip kokia šluota, kuri juos visus iš Vilniaus iššluotų. Bet toks aš negaliu būti, nes kiekvienam vyskupui Bažnyčios kanonai nustato normas santykių, kurie turi būti tarp vyskupo ir kunigų...
Galop, kiek pagalvojęs, kun. Matulevičius pasakė:
— Na, ką gi, jeigu Lietuvai mano auka reikalinga, aš neatsisakau. Bet žinokite, kad jūs mane siunčiate į pražūtį. Pavojaus aš nebijau ir savo asmens nebranginu, man tik baugu, kad aš save paaukosiu ir nieko negalėsiu padaryti”.
Šis pasakojimas ryškiai nurodo, kaip gerai Matulaitis susivokė, kas jo Vilniuje laukia. Aiški ir jo meilė Tėvynei — meilę juk nurodo, ne žodžių jausmingumas, o aukos gelmė. Ir savo Užrašuose Matulaitis pats aprašė, kaip jis išgyveno savo paskyrimą:
“Bene spalio 22-rą dieną kun. prof. Milkowskis iš Vilniaus atvežė J.M. mons. A. Ratti, vizitatoriaus, laišką, kuriuo man pranešė, kad jau esu paskirtas Vilniaus vyskupu. Pridėjo, kad, jei bandyčiau atsistatydinti, mano atsistatymo šv. Tėvas nepriimsiąs. Tą naktį negalėjau miegoti. Pajutau visą naštą, kuri ant manęs užgriuvo. Sunku man buvo, bet reikėjo su Dievo valia susitaikyti...”
Ar būdamas Vilniaus vyskupu, Matulaitis ką gero padarė Lietuvai?
Vilniuje Matulaitis buvo lietuvis vyskupas lietuviams, bet drauge ir lenkams, ir gudams. Jis nė vienos tautybės neskriaudė, neniekino. Kitų tautybių ir net kitų tikybų žmonės jį prisiminė kaip giliai humaniškos, kilnios dvasios žmogų — dvasininką. Kur ir kaip tik galėjo, jis užtarė, padėjo, globojo vargšus, kalinius, našlaičius, karo nuskriaustuosius, nežiūrint kokios tautybės bebūtų. Rėmė įvairias šalpos ir globos organizacijas. Kur tik galėjo, malšino ir taikė įsiliepsnojusius tikybinius ar tautinius ginčus, kad nebūtų kraujo praliejimo. Skirstydamas kunigus savo vyskupijos parapijoms, stengėsi, kiek tik buvo įmanoma, lietuviams duoti lietuvius ganytojus, lenkams lenkus, gudams gudus. Dėl to dažnai buvo puolamas, šmeižiamas, kaltinamas. Vos išbuvęs dvi savaites Vilniuje, tuojau pamatė, kad jam teks nukentėti ne tik nuo svetimųjų, bet ir nuo savųjų.
Savo Užrašuose1918 m. gruodžio 16 d. jis rašo:
“Mano padėtis be galo sunki: kas vieniems tiko, tai kitiems nepatiko. Nežinia buvo, kaip įtikti. Viskas virte virė. Laikiaus Kristaus ir Bažnyčios. Mačiau, kad kiekvieni — ir lietuviai, ir lenkai — į savo pusę traukia, nelabai paisydami Bažnyčios reikalų”.
Nežiūrint didelio spaudimo ir nemaža asmeninės kančios, Matulaitis visur laikėsi teisingumo principų. 1921 m. vasario mėnesį į Vilnių iš Varšuvos atvyko senukas arkiv. Hryniewieckis, prieš 40 metų trumpai buvęs Vilniaus vyskupu. Jis drauge su tuometiniu lenkų Laikinosios Valdančios Komisijos pirmininku generolu Stefan Mokrzeckiu puldinėjo gudus ir lietuvius kunigus, kam šie užsiima tautine veikla.
— Seniau čia nebuvę jokių gudų nė lietuvių reikalų... — karščiavosi senukas.
— Tamsta, Gerbiamasis Ganytojau, — ramiai atsakė vyskupas Matulaitis, — imi šias šalis, kaip jos yra buvusios prieš 40 metų, ir į viską žiūri akimis žmogaus, čia buvusio prieš 40 metų. Dabar jau ne tie lieuviai, nebe tie ir gudai. Jie atgijo, atbudo, reikalauja savo teisių ir prie jųeina. Ir prieis, mes nieko nepadarysime, istorijos rato nesustabdysime...”(Užrašai, 1921.II.19)
Pas vyskupą Matulaitį dažnai užeidavo ir įvairių tautybių diplomatai, ypač Tautų Sąjungos Kontrolės Komisijos nariai, kurie Vilniuje buvojo 1920-21 metais. Jis ta proga dažnai apgindavo lietuvius ir jų siekius nuo neteisingų apkalbų ir puolimų, atstatydamas Lietuvos gerą vardą tarptautinėje opinijoje.
Galop Popiežiaus Pijaus XI paskirtas apaštaliniu vizitatoriumi Lietuvai, arkiv. Jurgis atliko du nepaprastai didelius patarnavimus Lietuvos Bažnyčiai — atkurdamas Lietuvos bažnytinę provinciją ir atnaujindamas Lietuvos diplomatinius santykius su Šv. Sostu. 1925 metais Lietuvos santykiai su Vatikanu tiek pablogėjo, kad baigėsi visišku ryšių nutraukimu. 1925 m. pabaigoje grižęs iš Romos į Kauną, jis ėmėsi labai sunkaus ir būtino darbo. Vėliau taip rašė vienam artimam savo bičiuliui:
“Padėtis buvo baisi. Gal pats Liuciferis su blogųjų dvasių legionu darbavosi tam, kad pasiknistų ir išverstų Bažnyčios pamatus... Santykius su Šv. Sostu radau blogiausioje padėty. Jei būtų tai pasitęsę toliau, galėjo pasibaigti skilimu — schizma.
Dirbau dieną ir naktį; pasninkavau ir meldžiausi. Dievas palaimino mano darbą, pajutau atmainą į gerą pusę. Pirmąjį mėnesį tik vieną naktį gavau pailsėti 6 valandas, o paprastai tik 3-6. Antras mėnuo buvo geresnis. Visi beveik svarbiausieji reikalai yra laimingai išspręsti, arba bent paruošti Šv. Sostui spręsti”.(Laiškai1926. III. 11 ir 25 d.)
Jeigu šiandien mes didžiuojamės Lietuvos Katalikų Bažnyčios atsparumu, Lietuvos tikinčiųjų religinės rezistencijos ištvermingumu, jų sugebėjimu didele asmeninės aukos kaina leisti ir platinti pogrindžio leidinius, nurodančius tikrą padėtį Lietuvoje, jei šiandien mes su pagarba ir nuostaba minime daugelį tikėjimo didvyrių, kurių vardai jau yra nuskambėję ir po platų pasaulį — žinokime, kad visai šiai veiklai kelią paruošė mūsų tautos šventojo kančia ir auka.
Lietuvoje palaimintojo Jurgio dvasia tebėra gyva. Štai 1986 m., besiruošiant krikščionybės sukakčiai, kun. Bulika parašė žodžius, kuriuose nesunku įžiūrėti Matulaičio išreikštas ir gyventas mintis: kilnią, krikščionišką Tėvynės meilę, kurios jokia jėga negali sunaikinti:
“Stiebias medžio šakos, aukštyn ir platyn, bet ryšį su kamienu tik nudžiūvusios ar nukirstos praranda. Suka paukščiai lizdus, kasasi žvėrys olas, ir naminiai gyvuliai vakare namo grįžta. Tik žmonės žvalgosi pro langus, iš namų bėga ir kelią tėviškėn, pas tėvus pamiršta...
Prastas žmogus, kuris savo tėviškę teršia, o dar prastesnis toks, kuris tėvynės išsižada! Ne pamestinukai mes — tėvus turėjom, ne benamiai — tėviškę turėjom, ne ateiviai — tėvynę, jos istoriją ir kalbą turim!
Tebus mumyse pagarba kiekvienai tautai, kiekvienam žmogui, bet lenkiamės pirmiausia tėvų žemei, savai sodybai, tėvų kapams ir savo kultūros paminklams. Mokame ir svetimų kalbų — kad susikalbėti galėtume, bet pirmiausia — savąją, savas dainas ir giesmes.
Pasaulis — platus, ir kiekvienas kampelis kam nors brangus, bet sava tėvynė — visada brangiausia. Sutiksim daug naujų žmonių, turėsim gerų draugų, bet širdis tepriklausys kamienui, iš kurio išaugom”.
• Jonas Paulius II pagyrė JAV vyskupus už pastangas pakeisti įstatymus, kurie leidžia negimusių kūdikių žudymą, ir pasisakė prieš gimimų kontrolės priemonių vartojimą.
• Kolumbo Vyčiai popiežiui Jonui Pauliui II Bažnyčios reikalams įteikė 1,1 mil. dolerių.