VYTAUTAS KASNIŪNAS

     Lietuvos Nepriklausomybės 70 metų minėjimui praėjus, kada ūkanotą dienos džiaugsmą puošė nepalaužiama viltis, tikėjimas ir meilė, mūsų tauta, kupina ryžto, buvo sujungta trokštamos laisvės siekiais. Ten — pavergtame krašte, čia — laisvajame pasaulyje kovėsi drąsa, baimė ir meilė. Baimingieji Lietuvoje buvo prisitaikę prie sovietų valdžios. Bet jie, prof. A. Štromo žodžiais, “yra tie žmonės, kurių dėka tautos kūnas išlaikomas gyvas ir sveikas tiek, kiek leidžia sunkios okupacinės sąlygos, ir netgi daug daugiau, negu tos sąlygos paprastai leistų”. Iš tų žmonių daugumos ir kilo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Drąsa nugalėjo baimę ir pasipuošė gražiais meilės žiedais, ruošianti į laisvą ir nepriklausomą gyvenimą. Į tų žmonių skaičių neįeina absoliutūs karjeristai, parsidavę dėl gardesnio duonos kąsnio. Tai tautos sąšlavynas — be sąžinės, be tėvynės meilės. Jų vienintelis troškimas — bet kuria kaina asmeniškos gerovės siekimas. Su jais ir su esama valdžia į kovą išeina drąsieji, kurie aukojo save, savo mylimas šeimas, jungėsi į slaptas organizacijas, leido pogrindžio spaudą. Jie, tautos didvyriai, ėjo per kalėjimų celes, koncentracijos stovyklas, siekdami tautos laisvės.

     Ir mes, laisvėje gyvendami, grūmėmės su baime ir drąsa. Tauškėme vieni kitiems per kepurę, žodžiais kardus aštrinome. Pykosi šeimos, pykosi organizacijos, neatsiliko nė kai kurie laikraščiai. Ir dėl ko? Tik dėl to, kad mylėjome savo tėvynę, savo tautą. Tėvynės meilės jausmas nenusakomas, nepažabojamas, jis — gražiausia vidinio gyvenimo išraiška. Kiekvienas

Vilniaus Gedimino pilis  Antano Sutkaus nuotr.


kitaip išreiškia savo meilės jausmus. Vienam gal atrodo keista, gal net kvaila kito meilės išraiška savo tėvynei, bet jeigu ji nepažeidžia bendro laisvės ir nepriklausomybės tikslo, niekas iš šalies jo nepamokys, neįspraus į savo rėmus. Tik išdavikai gali klastingai rodyti nesąžiningą meilę, tik išsigimėliai, neturintys dorovės ja piktnaudžiauja. Mūsų tarpe bailieji tolo nuo visuomeninio gyvenimo, tautiškai merdėjo, nesigiminiavo su savąja spauda. Jiems tėvynės meilė — tik tolimi prisiminimai, pasilikę jų kartoje, neperduoti jaunajai kartai.

     Tai tik mažuma. Didžioji dalis — tai drąsieji, kurie tėvynės meilės jausmus, savo įgimtą patriotiškumą gyvastingai tęsia, lyg gaivindamies iš gimtosios žemės trykštančio šaltinio. Jie savo patriotiškumą puošia ne garsiais gražbylystės žodžiais, bet didžiais darbais, pasiaukojimu, našlės skatiko parama spaudai, labdarybei, visuomeninei, politinei ir kultūrinei veiklai. Jie pagal savo pajamas aukoja daug daugiau negu turtingieji. Jie, prezidento Kennedy žodžiais, nelaukia, ką gaus iš savo gimtojo krašto, bet rūpinasi, ką gali savo tėvynei duoti.

     Ir kai po 70-osios Nepriklausomybės dienos minėjimo artinomės į šių metų 71-ąją šventę, laisvės žvaigždė, tamsių debesų apsupta, ėmė ryškinti savo spalvotus spindulius.

     Ir taip po praėjusių metų birželio tragiškų dienų minėjimo, po prisiminimo tautos genocido, sovietų įvykdyto, norint išnaikinti lietuvių tautą, kurį ilgą laiką rėmė ir krašto spauda, staiga pasirodė neįtikėtini stebuklingi reiškiniai. Lyg po baisios audros, po smarkaus griaustinio ir deginančių žaibų staiga prašvito Lietuvos padangė - okupuoto krašto spauda atidengė dokumentuotą Stalino nusikaltimą. Nustebimo jausmams nėra išraiškos žodžių. Raudonoji spauda, kraujo dažais spausdinti žodžiai staiga išbalo, prabilo lyg angeliškos išpažinties raidės.

     1988 metų liepos mėnesį pakvipo tėviškės liepų žiedų kvapas — kvepėjo visa Lietuva naujais atsidūsėjimais. Iš visų Lietuvos vietovių, iš visų sodybų, lyg upės srovė, plaukė įvairiaspalvės gražiausios gėlės į sostinę Vilnių, kad ten būtų pinamas pats gražiausias rugpjūčio mėnesio vainikas, kuriuo bus puošiamas Vasario Šešioliktosios paskelbimo aktas. Šis Nepriklausomybės aktas yra amžinas Lietuvos paminklas; istoriko V. Trumpos žodžiais, “pats svarbiausias aktas visoje mūsų naujųjų laikų, o gal ir aplamai visoje Lietuvos istorijoje”. Jis mums yra gyvenimo kelio palaima, tautinis tikslas, šviesa, meilės išraiška, spalvingas vieningumo paveikslas. Buvęs Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis sakė: “Jis ir šiandien tebelaikomas ir bus laikomas, kol bus gyva lietuvių tauta, didžiausia tautos šventenybe, testamentu, tautos vieningumo simboliu”.

     Ir atėjo ta lauktoji 1988 metų rugpjūčio 23 diena, kad tartum prabiltų Vasario 16 dienos akto kūrėjų ir įteisintojų žodžiai, kad pasmerktų Ribentropo-Molotovo 1939 metų sutartį, kuria buvo okupuota Lietuva. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio surengta rugpjūčio 23-ioji diena buvo Lietuvos laisvo žodžio triumfo šventė. Dangaus ašaromis verkė Lietuva. Tose ašarose, tartum vaivorykštės spalvomis, spindėjo trispalvė. Šimtatūkstantinė žmonių minia Vingio parke vienu balsu giedojo tautos himną, o susikibusių rankų pulsuose jautėsi vienos širdies plakimas, visa Lietuva kvėpavo laisvės oru. “Kiekviena tauta laisvės turi tiek, kiek ji pati išsikovoja, — kartojo visas kraštas rašytojo V. Petkevičiaus žodžius. — Niekas neturi teisės savintis Sąjūdžio — jis priklauso visai tautai, visai liaudžiai”. Kun. Atkočiūnas sakė: “Tegyvuoja atgimimas, kurį pagimdė motinų ašaros! Visi grįžkime prie Dievo, atgaivinkime vienuolynus, spausdinkime religinę literatūrą”. Filosofas Arvydas Juozaitis sakė, kad “šiandien yra dvasinio apsivalymo diena”. Prof. Vytautas Landsbergis kvietė susikaupti visoje Lietuvoje, kad suvoktume tos dienos svarbą. “Jei mokėčiau piešti, — kalbėjo rašytojas Justinas Marcinkevičius, — tai tos sutarties pasirašymą pavaizduočiau tokia karikatūra: Hitleris ir Stalinas, vienas iš vienos pusės, kitas iš kitos, ryja Europos žemėlapį, užsigerdami iš bokalų, kuriuose tautų kraujas, ašaros, neviltis; o greta stovi kitos didžiosios Europos valstybės ir pritariančiai linkčioja: ‘Į sveikatą, į sveikatą!’ ”

     Kai 1988 m. spalio 7 d. buvo pakelta tautinė vėliava Gedimino pilyje, kai buvo sugiedotas Lietuvos himnas, vėl grįžo mūsų Rūpintojėlis į Vilniaus katedrą, rašytojas Kazys Saja rašė: “Atstatysime kryžius, sugrąžinsime šimtasiūlėm tebedėvinčius savuosius kalinius, praskaidrinsim savo tėviškės vandenis ir žmonių širdis, tik būk, pasilik su mumis, Eglele, Lietuva, sese brangioji!”

     Šių metų Nepriklausomybės šventę išskirtinai minime su visa tauta. Mes visi degame tėvynės meilės, patriotizmo ugnimi, negęstančio Lietuvos aukuro liepsnomis, tesugrįžta visi klydę tautos kelyje, tebūna atleista visiems paklydusiesiems.

     Tebūna gyvi poeto Gintauto Iešmanto žodžiai:

     Ko vertas gyvenimas, laisvės neturint?
     Dabar arba niekad! Mūs ginklas — tiesa
     Liepsnotom krūtinėm sustokim į būrį.
     Kova — žygio takas, o meilė — šviesa.

     Ir seną, ir silpną palaimins jaunystė,
     Ir vėtroj vien protas, vien siekis patars.
     Ant vėliavų, šlamančių drąsą ir ryžtą,
     Težėri: Dabar arba niekad!
     Dabar!

Arkivyskupas J. Matulaitis stebi futbolo rungtynes Amerikoje 1926 m.

• Jonas Paulius II savo 40-je po išrinkimo kelionėje aplankė keturis Prancūzijos miestus: Strasburgą, Metzą, Nancy ir Nulhausą. Jį sutiko Prancūzijos, prezidentas Mitterandas. Strasburge, Europos parlamento posėdyje popiežius pasakė 35 min. užtrukusią kalbą, kurioje pasisakė už Jungtinę Europą. Buvo specialūs popiežiaus susitikimai su protestantais ir žydais. Popiežiui pradėjus kalbėti Europos parlamente, protestantų kunigas iškėlė plakatą prieš popiežių ir suriko: “Antikristas!” Tas protestantų kunigas tvarkdarių buvo išmestas, kitiems parlamento nariams plojimu pritariant jo išvedimui. Popiežius baigė savo kalbą, iškeldamas santaikos reikalą tarp krikščionių. Popiežius pagyrė parlamentą už gynimą žmogaus teisių, pareiškė susirūpinimą šeimų pastovumu.