Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1989m. 3 Kovas


religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1989 / KOVAS - MARCH / VOLUME XL, NO. 3

MŪSŲ TAUTOS RELIGINĖ ATEITIS

73

 Juozas Vaišnys, S.J.

IR PRAGARO VARTAI JO NENUGALĖS

77

 Aldona Zailskaitė

KRIKŠČIONIS GYVENIMO KELYJE

83

 Vytautas Kasniūnas

KRISTAUS KARALIAUS TVIRTOVĖS
MARIJOS ŽEMĖJE

85

 Romualdas Kriaučiūnas

PASKOLINTAS VAKARAS

90

 Julija Švabaitė

SIEKITE TO, KAS AUKŠTYBĖSE

92

 Chiara Lubich

PASAKA APIE KETVIRTĄJĮ IŠMINČIŲ

92

 Henry Van Dyke

PAVYDULIAVIMAS ŠEIMOJE

94

 Alfonsas Grauslys

JURGIO JANKAUS ŽODINGUMAS, PSICHOLOGIJA

99

 Alė Rūta

TĖVYNĖJE

100

 Gediminas Vakaris

KALBA

103

 Juozas Vaišnys, S.J.

ĮVAIRYBĖS

105

 Red.

TRUMPAI IŠ VISUR

106

 Juoz. Pr.

TYTUVĖNŲ BAŽNYČIA

108

 Red.

Atgyjant gamtai, keliantis Lietuvai,
švenčiant Kristaus Prisikėlimą,
visiems linkime atgimti ir keltis
gražesniam, prasmingesniam gyvenimui !

Redakcija, administracija, leidėjai

Šis numeris iliustruotas fotografijomis iš Tytuvėnų bažnyčios.

Viršelio apipavidalinimas — Petro Aleksos. Viršelio nuotrauka — Kazio Daugėlos. Grafika pusl. 82 ir 89 — Jono Bogutos.

Laiškai Lietuviams — Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July/ August, when bimonthly, for $10.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Il 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636.

MUSŲ TAUTOS RELIGINĖ ATEITIS

JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

     Dažnai mes kalbame ir mėginame pranašauti, kokia bus mūsų tėvynės Lietuvos politinė ir kultūrinė ateitis, bet būtų labai įdomu ir naudinga “papranašauti” apie jos religinę ateitį. Čia kalbėsime ne tik apie mūsų tėvynės Lietuvos, bet apie visos Lietuvių tautos religinę ateitį. Mūsų tautą sudaro ne tik Lietuvoje gyvenantieji tautiečiai, bet ir toji nuo Lietuvos atplyšusi šaka išeivijoje.

     Manytume, kad religiniu atžvilgiu didelio skirtumo tarp to kamieno ir nuo jo atplyšusios šakos nėra. Lietuvoje per paskutiniuosius 40 metų religija buvo persekiojama ir norima visiškai išnaikinti. Kai kurie drąsiai priešinosi, bet kiti pasidavė. Buvo tikrai heroiškos drąsos žmonių, ir kunigų, ir pasauliečių, kurie, nebijodami visokiausių represijų, gąsdinimų ir kankinimų, kovojo už savo teises ir idealus. Be jų ryžto, drąsos ir kovos nebūtų buvę Lietuvoje tokių pasikeitimų ir po Gorbačiovo paskelbto persitvarkymo. Juk ir dabar dar yra tokių, kurie viešai pasisako prieš Sąjūdžio veiklą, kuriems nereikia nei bažnyčių, nei religijos, nei lietuvių kalbos. Vos tik atėjus į Lietuvą rusams komunistams, jie savo iniciatyva griovė bažnyčias, laužė kryžius, žudė kunigus, norėdami prisilaižyti valdžiai.

Tytuvėnų bažnyčios didysis altorius

     Savo religinius bei tautinius įsitikinimus išlaikiusiųjų mūsų tautiečių dėka Lietuvoje dabar vyksta tokie dalykai, apie kuriuos dar tik prieš metus niekas nė nesvajojo. Daug kam atrodo, kad tai tikras stebuklas. Mums švelniai padvelkė laisvėjimo vėjai. Tačiau su tuo laisvėjimu atsirado ir naujų problemų. Štai ką rašo vienas kunigas iš Lietuvos:

     “Šie metai mūsų krašte — tikra revoliucija. Bet tikriau — dar tik šūksniai. Prasideda antras etapas — veiklos, darbo, o tai yra nė kiek ne lengviau. Pirmajame etape reikėjo drąsos, o dabar — išminties ir gyvumo. Pasijutome (mes, kunigai) nepasiruošę veiklai, kuri atsiveria — katekizacija, spauda, organizacijos; be to, mūsų ir maža. Panašiai jaučiasi visi, kas ieško naujų kelių — ekonomistai, mokytojai. Atsirado ir kliūčių — skirtingų požiūrių, ėmė trūkinėti tiltas tarp valdžios ir Sąjūdžio. Bet visi jaučia, kad valanda rimta. Vieni ieško naujo kelio, kiti laikosi vakarykštės dienos, bet tikimės, kad viltys nėra tuščios... Bet mūsų galvos yra tuščios — visą laiką gyvenome stagnacijoje, smegenų rateliai išrūdiję... Užgriuvo rūpesčių kalnas. Kunigams dabar tenka pasisakyti visokiuose susirinkimuose etikos, dvasingumo klausimais; tik spėk lakstyti į visokius klubus, kurie dygsta, kaip grybai po lietaus...”

Skaityti daugiau:

“IR PRAGARO VARTAI JOS NENUGALĖS”

 (Kaip pirmykštės Bažnyčios bendruomenės sprendė konfliktus, apaštalams mirus)

ALDONA ZAILSKAITĖ

     Pasižvalgius po Bažnyčią, daug kam tų, kuriems rūpi Bažnyčios gerovė pasaulyje, pasidaro nejauku ir kyla klausimas: Quo vadis? Amerikoje vis garsėja moterų balsai, reikalaujantys moterims tikrai vadovaujančių rolių bažnytiniame gyvenime — ir bent dėl pedagoginių priežasčių — bent leisti mergaitėms tarnauti mišioms, jei nėra vilčių moterims teikti kunigiškus šventimus. Tačiau toje pačioje Amerikoje kiti, lygiai karštai susirūpinę Bažnyčios gerove, skundžiasi, kad kaip tik tokie “lygybės, demokratijos Bažnyčioje” spaudimai žaloja Bažnyčią, yra visiškai priešingi Kristaus — Bažnyčios galvos, sąvokai. Gi Bažnyčia nėra jokia demokratija, o Dievo karalystės įkūnijimas žemėje — lygybė ir demokratija neturinti vietos Dievo per apaštalų įpėdinius valdomoje karalystėje. Ir jie prisimins Kristaus žodžius Petrui: “Tu esi Petras — Uola: ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią...” (Mt 16, 18).

Stebuklingas altorius Tytuvėnų bažnyčioje

     Bet nereikia net į visuotinę Bažnyčią žvalgytis, kad užeitų nostalgija pirminės Bažnyčios laikų. Tie, kurie aktyviau dalyvauja savo parapijų gyvenime, ypač ten, kur daugiau ar mažiau veikia parapiečių taryba ir kur tenka dalyvauti įvairių parapijos grupių derybose dėl patalpų, pamaldų ar kitų bendrų parapijos gėrybių — t.y. parapijinė politika — ir net tie, kurie susirūpinę lietuviškų parapijų ateitimi, taip pat gali pasiilgti pirmųjų krikščionybės dešimtmečių, prisiminę citatą iš Apaštalų Darbų knygos: “Jie kasdien sutartinai buvodavo šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, su džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi, garbindami Dievą, ir buvo visos liaudies mylimi. O Viešpats kasdien gausino jų būrį tais, kurie ėjo į išganymą” (Apd 2, 46-47). Atrodytų, kad tada klestėjo sutarimas, visiems buvo aiški apaštalų rolė ir tikinčiųjų rolė. Šventoji Dvasia dažnai su jais buvojo maldoje, taip kad net sienos supdavosi visiems bendrai meldžiantis. Ir aiškiai Petrui ir Pauliui nurodinėdavo, ką daryti, ką sakyti, kur eiti.

Skaityti daugiau:

KRIKŠČIONIS GYVENIMO KELYJE

VYTAUTAS KASNIŪNAS

     1988    metai praeityje. Gruodžio 31 d. 12 valandą, apaštalo Jono žodžiais: “Vaikeliai, atėjo valanda paskutinė...” buvo baigtas rašyti pasaulio dienoraštis. Vieni po juo pasirašė aukso plunksna, kiti savo kraujo lašais, treti nuo bado mirusio kūdikio kaulais. Kiniečiai džiaugėsi, kad praėjusieji metai buvo atžymėti jiems laimingais skaičių numeriais: 1988-8-8, keturis kartus iš eilės po aštuonis, ir dėl to jie susilaukė daugiau laisvės. Prie tų laimingų skaičių jungiasi ir mūsų tauta, nes po ilgų okupacijos metų geležimi nukaltas ir supančiotas spausdintas žodis prasiveržė vulkanu. Pro tamsius apgaule ir melu apsiniaukusius debesis prasiveržė tiesos žodis.

     1989    metų varpų garsai atkėlė ateinančių dienų kelio vartus. Pro šią angą įeinant į naujus rūmus, pasitinka Angelas Sargas, ir mes kaire ranka nedrąsiai paduodame jam praėjusių metų dienoraštį, o dešine — Naujų Metų rezoliucijas. Kai kas dienoraštyje savo gerus darbus aiškiomis ir didelėmis raidėmis buvom parašę, blogesnius — mažesnėmis, o kartais neaiškiai atžymėję, arba vidutinio dydžio ženklais save teisindami, ant kitų visas negeroves suversdami, iš jų akių ir mažiausius šipuliukus išrankiodami.

Tytuvėnų bažnyčios šoninis altorius

     Naujų Metų rezoliucijos — kuo puikiausios. Lyg ne sau prisiminti ir vykdyti, bet šv. Petrui pasiskaityti. Čia netrūksta gražiai kūrybingos poezijos, netrūksta ir pasididžiavimo: imsiu ir nuversiu kalnus, būsiu šventesnis ir už popiežių. Pirmyn!..

Skaityti daugiau:

KRISTAUS KARALIAUS TVIRTOVĖS MARIJOS ŽEMĖJE

ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS

     Kristų mes vadiname Karaliumi. Sunku įsivaizduoti karalių be tvirtovių ir pavaldinių. Čia noriu pakalbėti apie Kristaus Karaliaus tvirtoves ir tų tvirtovių įgulas Marijos žemėje, iš kurios neseniai grįžau. Tose tvirtovėse yra kovojama už Dievo karalystę žemėje, už tikinčiųjų teises, už krikščioniškųjų tradicijų išsaugojimą. Tų tvirtovių, tų dvasinių pilių yra begalės. Paminėsiu bent keletą, su kuriomis teko kiek arčiau susipažinti.

VILNIAUS KATEDRA

     Prieš krikščionybės įvedimą šioje vietoje buvo pagonių šventykla. Vėliau čia buvo pastatyta Vilniaus katedra. Lietuviams katalikams ji buvo dvasinė tvirtovė, apie kurią spietėsi religinis gyvenimas. Per paskutiniuosius keturis dešimtmečius Vilniaus katedra buvo komunistų valdžios paversta meno muziejumi. Šventųjų skulptūros, religiniai paveikslai bei įvairios liturginės priemonės buvo pašalintos, o kai kurios ir visai sunaikintos.

Tytuvėnų bažnyčios šoninis altorius

     Lankantis meno muziejuje, nuotaika ir aplinka buvo kiek niūri. Už sienų būrėsi šimtai žmonių, tylia malda paremdami jau mėnesį badaujančiojo reikalavimą paleisti sąžinės kalinius. Muziejuje vos keletas lankytojų. Prastas apšvietimas, net ir paveikslai neįdomūs. Jautėsi dvasinė tuštuma. Šios tvirtovės kovotojai buvo už sienų. Prieš keletą dienų jų šimtai tūkstančių Gedimino pilies bokšte iškėlė trispalvę. Tie tūkstančiai kaip tik buvo susirinkę Gedimino aikštėje, kurios šone yra Vilniaus katedra. Visai neseniai prie tos pačios katedros buvo saugumo užpulti ir sumušti keli tuzinai susirinkusiųjų susikaupimui ir rimties valandėlei. Mums išvykus, po poros dienų Vilniaus katedra buvo grąžinta tikintiesiems. Tas grąžinimas sutapo su Persitvarkymo sąjūdžio suvažiavimu tą patį savaitgalį. Kaip žinome, tikintieji daug kovojo už katedros grąžinimą. Buvo renkami parašai peticijai ne tik Amerikoje, bet ir kitur. Spalio 23 dieną kard. Vincentas Sladkevičius, asistuojamas vyskupo Julijono Steponavičiaus ir kitų trijų vyskupų bei keliasdešimt kunigų, laikė šv. mišias Vilniaus katedros prieangyje, lauke ant laiptų. Kaip žinome, vysk. Steponavičius dvidešimt septynerius metus negalėjo eiti savo, Vilniaus vyskupo, pareigų. Jis yra vienas iš tų, kurie gynė Kristaus Karaliaus tvirtovę, nesileidęs į jokius kompromisus su sovietine valdžia. Jis yra vienas iš tų, kurie grąžino Kristaus meilės vėliavą ant katedros altoriaus. Taip pat prižadėta grąžinti Šv. Kazimiero ir Klaipėdos bažnyčias. Su pasiryžimu, meile, kantrybe ir malda Kristaus tvirtovės bus atkovotos. Nestokojame dvasinių karžygių, o laikas ir teisybė yra jų pusėje.

Skaityti daugiau:

PASKOLINTAS VAKARAS

JULIJA ŠVABAITĖ

PASKOLINTAS VAKARAS

Žodžius išgirsti per sapną,
yra sunku, kai negali pakelti
nakties,
kai diena kaip tamsa tarp storų
užuolaidų;

bijai tamsos,
neišsigink, bijai šešėlių,
bijai mirties,
prisipažink,

o kaip bus ten? Ką sutiksi?
O gal nieko, o gal
nieko tenai nėra?
Užmigo,
išėjo,
baigta...
Tu nori tikėti,
ir nenori tikėti,
o tiki,
kai dreba siela ir kūnas,
kartojant pirmąją motinos
maldą...

Pažadėta užuovėja, lengvas
lietus,
nedidelė audra nuplaukia,
nuplauja
nešvarias kojas ir rankas,
aukštus langus į saulę,
į paskolintą ramų vakarą,
ant žalios žolės,
kur gali paguldyti galvą
ir gyvą širdį...

Skaityti daugiau:

SIEKITE TO, KAS AUKŠTYBĖSE

CHIARA LUBICH

    “Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje” (Kol 3, 1).

    Šie šv. Pauliaus žodžiai kalba kolosiečių bendruomenei apie tokį pasaulį, kuriame tikroji meilė viešpatauja kartu su darniu sugyvenimu, teisingumu, taika, šventumu, džiaugsmu. Ten nuodėmė ir pasileidimas įeiti negali. Tai pasaulis, kuriame Tėvo valia tobulai vykdoma. Tame pasaulyje Jėzus gyvena. Jis jį mums atidarė savo kančia ir prisikėlimu.

    Šv. Paulius sako, kad į Kristaus pasaulį mes ne tik esame pašaukti, bet jau jam ir priklausome. Tikėjimas mums sako, kad krikštu mes esame įskiepyti į Kristų, kaip šakelės į medį, ir tuo būdu dalyvaujame jo gyvenime, su jo dovanomis, su jo palikimu, su jo nuodėmės ir blogio pergale. Iš tikrųjų mes esame su juo prisikėlę.

    Tačiau, kol mes dar esame čia, žemėje, mūsų priklausymas Kristaus pasauliui nėra visiškai tikras, nes dar neapspręstas. Kol mes čia dar gyvename, būsime išstatyti daugybei pavojų, sunkenybių ir gundymų, kurie vers mus svyruoti ir kreips mus į klaidingą tikslą.

    Tuo būdu mes galime suprasti apaštalo raginimą: “Siekite to, kas aukštybėse”. Kai kūnu esame šioje žemėje, savo dvasia galime jai nepriklausyti, atsisakydami pasaulio normų ir įtakos ir vadovaudamiesi tuo, kas yra Jėzaus mintyje ir širdyje kiekvienoje situacijoje.

Skaityti daugiau:

PASAKA APIE KETVIRTĄJĮ IŠMINČIŲ

HENRY VAN DYKE

    Cezario Augusto laikais, kai Erodas valdė Jeruzalę, Persijos kalnuose gyveno turtuolis, vardu Artabanas. Vieną vakarą susirinko pas jį kiti devyni turtuoliai drauge pagarbinti savo Dievo. Artabanas jiems pasakojo, kad jis ir trys kiti — Kasparas, Melchioras ir Baltazaras — matė naują žvaigždę, kuri, pagal pranašystes, reiškia naujo žydų karaliaus gimimą. Jis, drauge su anais trimis, žadąs vykti pagarbinti naujo žydų karaliaus. Jis pasisakė pardavęs savo namus ir visą savo turtą ir už tuos pinigus nupirkęs tris brangakmenius: safyrą, rubiną ir perlą, kuriuos padovanosiąs Naujagimiui. Artabanas kvietė savo devynis draugus keliauti drauge.

    Nuostabos, netikrumo ir abejonių šešėliai perbėgo per jų veidus, ir jie vienas po kito atsisakė.

    —    Tu per daug tiki sapnais ir svajonėmis, — sakė vienas. — Iš Izraelio negali kilti karalius.

Tytuvėvų bažnyčia


    —    Aš per daug užsiėmęs — ši kelionė ne man, — kalbėjo kitas.

    —    Aš neseniai vedžiau, tad negaliu žmonos palikti, — teisinosi trečiasis.

    —    Aš per daug ligotas keliauti, — apgailestavo ketvirtasis.

Skaityti daugiau:

Pavyduliavimas šeimoje

Alfonsas Grauslys

     Labai retai erotinė meilė yra bandoma vertinti krikščioniškosios dorovės šviesoje. Ne vienam net gali atrodyti, kad meilė yra tokia gyvenimo sritis, kur dorovės principai neturi ko veikti. Bet jeigu giliau į tą sritį įžvelgsime, būtinai pastebėsime, kad retai kuriame nors kitame gyvenimo bare tiek daug nusikalstama artimo meilei, kaip minėtosios meilės srityje. Jau pradedant nuo besimylinčiųjų vienas kitam siunčiamų priekaištingų žvilgsnių, einant prie įvairių nedraugiškų jausmų pareiškimo balso tonu, baigiant nuodinga neapykanta pritvinkusiomis tylėjimo dienomis ar savaitėmis, kartkartėmis prasiveržiančiomis meilės dramų scenomis, kiek daug čia nusižengiama meilei! Visą tų nusižengimų rafinuotą subtilumą ir aštrumą gerai žino tik tie du meilės dalyviai, ir tik dideli psichologai iš šalies gali nujausti, kokioje sunkioje atmosferoje toji pora gyvena. Nors tai paradoksiškai skamba, tačiau yra didelė gyvenimo tiesa: kiek maža meilės daugelio meilėje!

     Vienas tokių meilės aspektų, kur artimo meilei sunkiausiai nusikalstama, yra meilės pavyduliavimas. Atsakant į klausimą, kas jis yra ir kaip pasireiškia, reikia pirmiausia tuoj skirti ir svarstyti du meilės pavyduliavimo pasireiškimus: normalų, sveiką, ramiai pasireiškiantį mylimo asmens pavydėjimą kitiems ir nenormalų, liguistą, įvairiomis skaudžiomis scenomis prasiveržiantį pavyduliavimą.

Kun. Alflonsas Grauslys kalba savo knygos “Šviesa tamsoje” sutiktuvėse Jaunimo centro kavinėje 1975 m. gegužės 9 d. Kun. A. Grauslys buvo “Laiškų lietuviams” bendradarbis nuo 1955 m. Jis mirė Toronte praėjusių metų rugsėjo 14 d. Palaidotas Anapilio kapinėse Toronte.

     Normalus meilės pavydas yra beveik kiekvienos tikros meilės palydovas. Kaip yra visai natūralu, kad viskas, kas brangu, yra branginama, saugoma ir bijoma prarasti, taip ir saikingas pavydas yra mylimo asmens branginimo išraiška, tai yra noras meilę bei jos įtampą visam laikui išlaikyti ir išsaugoti nuo trečiųjų įsikišimo, nes šios rūšies meilė yra galima tik tarp dviejų. Žinant, kad žmogaus prigimtis yra trapi ir nepastovi, toks saikingo pavydo ar tam tikros baimės jausmas, kad meilė nebūtų sugriauta, nėra nesveikas reiškinys. Šitokio pavydo užkulisiuose yra ir to išmintingo bei aktyvaus susirūpinimo, kurs ne kartą savęs klausia: ar mūsų meilės bendravimas yra taip savitarpy derinamas, kad kiekvienam meilės dalyviui būtų kuo mažiausia skausmo ir kuo daugiausia galimo džiaugsmo, kad tuo būdu liktų mažiausia priežasties tiesti rankas į trečiąjį, ieškant supratimo ir paguodos?

Skaityti daugiau:

Jurgio Jankaus žodingumas, psichologija

Alė Rūta

“Tėvas Venancijus ir jo Matilda”. Pasakojimai. Išleido Lietuviškos knygos klubas 1988 m. Čikagoje. Dail. Giedrė Čepaitytė. Kaina10 dol. Gaunama “Drauge” ir pas knygų platintojus.

     “Argi nežinai, kad Viešpats savo išmintį gali parodyti ne tik per katę, bet ir per visų minamą akmenį” (269 pusi.).

     Tokiu knygos pabaigoje sakiniu autorius lyg ir pabrėžia, kad jo pasakojimuose gali rasti psichologinių momentų bei išminties net paprasčiausiuose charakteriuose ir kasdieniuose daiktuose bei gyvulėliuose. Nes ir knygos tituline antrašte pasakojimas yra apie vienuolį Venancijų ir jo įnamę bei draugę katytę — Matildą. Rodos, nieko ypatingo apie tą valgų, aptukusį “tėvelį”, bet Jurgis Jankus gali daug pasakyti ir kalbėdamas-rašydamas “nieko ypatingo”... Čia ir apie šykštumą, gyvulių globą, vienuolio paklusnumą, mokslą, Dievo išmintį... Ir skaityti traukte traukia autoriaus žodingumas, jo lyg žaismas mintimis ir žodžiais, pradedant apie vieną, trukteliant prie kito ir vedžiojant skaitytoją po kasdienybę, tačiau vis užkliudant neįtikimus, nuostabius dalykus. Toks ir apsakymas “Barborytė”, nors visiškai kita tema; tai apie seną kaimietę, kuri miršta ir nenumiršta, beveik visą šeimą ir kaimynes moterėles prikankindama, net pokštą iškrėsdama.

     “Užmiršta nuodėmė” (apie Juozą Keliuotį) ir “Žemaičių laikrodis” (dailininko Alfonso Dargio pasakojimas) yra apie pažįstamus žmones, gražiai brūkšteliant jų charakterį ir išvystant savo paties pasakojimą. Jurgis Jankus taip šiltai, intymiai savo sukurtus charakterius aprašo, kad skaitydamas imi galvoti juos visus pažįstąs, kažkur lyg jau susitikęs... Tokie jo charakteriai gyvi ir plačiai aplink apipasakoti: Jankus yra vienas žodingiausių ir vaizdingiausių beletristų. Kiek toliau nuo realybės, sufantastinta — “Labiausiai palaimintas” (apie Adomą ir Ievą) ir “Senių Kūčios” — nors apie realius parapijiečius, bet vos beįtikinamos išgėrusio pensininko istorijos su policininku... Primena J. Jankaus romaną “Anapus rytojaus”. Panaši - lyg “twilight zone” — istorija yra ir “Sukalkėjusi percepcija, ar...?”

Skaityti daugiau:

Tėvynėje

Paruošė GEDIMINAS VAKARIS

LIETUVIŲ KALBOS DRAUGIJOS ATGAIVINIMAS

    Rugsėjo 27 dieną Vilniaus universiteto lituanistikos centro K. Būgos auditorijoje susirinkę žymūs respublikos rašytojai, kalbininkai, pedagogai, leidyklų redaktoriai pritarė minčiai atgaivinti Lietuvių kalbos draugiją, įkurtą dar prieškarinėje Lietuvoje ir nutraukusią savo veiklą pokario laikotarpiu. Susirinkime buvo išrinkta Lietuvių kalbos draugijos atgaivinimo 20 asmenų iniciatyvinė grupė, kurios tikslas — parengti draugijos programos ir įstatų projektą, be to, organizuoti steigiamąjį suvažiavimą. (Tiesa)

ATMINTIES TAKAS

    Ant stataus Nemuno kranto parimo vienuolika ąžuolo stogiastulpių. Tai naujas respublikos liaudies meistrų ansamblis — Atminties takas. Jo sukūrimo iniciatoriai — Birštono turistinė bazė ir LTSR liaudies meno draugija.

Kun. Antanas Šeškevičius su savo Pirmajai Komunijai paruoštais vaikučiais 1988 m, Gargžduose (Klaipėdos rajone).

    — Šiandien mes atidarome pirmąjį memorialą, skirtą visiems doriems darbininkams, ūkininkams, mokytojams, inteligentams, kurie mylėjo gimtą žemę, kalbą, papročius ir už tai tapo stalinizmo represijų aukomis, — taip kalbėjo atidarant ansamblį rašytojas V. Petkevičius.

    — Aš Stalino “skalsią duoną” valgiau Vorkutoje, — susirinkusiems pasakojo “Lietuviško midaus” eksperimentinės gamyklos direktorius A. Sinkevičius, — o buvau išvežtas už tai, kad vokiečių okupacijos metais gelbėjau žmones nuo geštapo.

    Girininko A. Vilkaičio ištrėmimo vieta — Leptevų salos. Ir vėl pasakoja žmogus apie tuos sunkius tremties metus, apie kančias, pažeminimą, kurį patyrė kalėjimų kamerose...

    Žmonės spiečiasi prie stogastulpių. Skulptoriai pasakojo apie savo sukurtus kūrinius, apie nukentėjusius nuo represijų kaimynus, Seimų draugus, gimines. Jaudina liaudies meistrų ant stogastulpių iškalti tekstai — G. Dūdaičio “Nusimesk, tėvyne, rūbą seną”, V. Rakuckio “Motinų skausmui ir kūdikių klyksmui, sustingusiems Sibiro speige”, P. Kaziūno “Lietuvai, už visas tavo kančias”, L. Tvardausko “Kiekvienam doram žmogui, padėjusiam galvą už Lietuvą”, M. Misevič “Žmonės, neleiskime mūsų žemėje gimti drakonams”, P. Puškoriaus “Lietuva, tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme”... O iš stogastulpių sopulingais veidais žvelgia rūpintojėliai, pietos, susikaupę karžygiai... Savitai interpretavę temą, įdomių kūrinių sukūrė A. Seibutis, R. Venskus, R. Zinkevičius. Memoriale derinasi ir V. Žilinsko kūrinys, skirtas ekologijos problemoms. Iškalti žodžiai beldžiasi kiekvienam į širdį: “Pažvelk į Nemuną — į savo sielos gelmę ir žydra siela — į savo gyvybės versmę”. Ąžuolo monumentalūs stogastulpiai papuošti brolių A. ir V. Kuzinų nukaltomis tradicinėmis saulutėmis.

    Ąžuolo smulkiosios architektūros ansamblis, kurio architektas F. Jackevičius, liaudies meistrų konsultantas, skulptorius J. Meškelevičius, dar nebaigtas. Kitąmet liaudies meistrus į kūrybinę stovyklą vėl pakvietė Birštono turistinės bazės direktorius K. Stankevičius, o tą dieną ėjo ir ėjo prie stogastulpių žmonės, šluostėsi drėkstančias nuo ašarų akis. Rimtis ir susikaupimas. Šimtamečių eglių apsuptyje iš pradžių dar nedrąsiai, bet netrukus darniu choru nusklendė Tautiška giesmė.(Tiesa)

TRYS VIETOS LIETUVIUI ŠVENTOS

    Pirmoji,
    brangiausioji —
    pati Lietuva,
    reta vieta,
    kur tūkstančius metų     
    mūsų sena tauta
    gyvena tame pačiame Europos kampelyje.

    Antroji vieta,
    liūdnoji — Sibiras,
    Igarkosa amžinas įšalas,
    kur amžinam atilsiui
    broliškame tautų kape
    atgulė šitiek lietuvių.
    Ramybė baltiems kankinių kaulams!

    Trečioji vieta —
    Amerika,
    Čikaga, kur susibūrę
    tiek mūsų brolių ir seserų,
    neradusių laimės
    gimtajam krašte
    arba išsigandusių
    amžino įšalo...

    Tai ir yra
    trys vietos
    lietuviui šventos.

Algimantas Baltakis
(Literatūra ir menas)

Skaityti daugiau:

Kalba

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

KILMININKO VARTOJIMAS

    Kilmininkas lietuvių kalboje vartojamas labai dažnai ir įvairiomis reikšmėmis. Yra daug veiksmažodžių, kurie reikalauja kilmininko, pvz.: laukti, ilgėtis, norėti, bijotiir kt. Vartojant kilmininką, neretai padaroma klaidų: kartais jis pavartojamas ten, kur jo nereikia, o kartais nepavartojamas ten, kur reikia.

    Mūsų kalboje yra tokių veiksmažodžių, su kuriais galima vartoti arba kilmininką, arba kurį kitą linksnį, pvz.: klausti ko, klausti ką; prašyti ko, prašyti ką; atsikratyti ko, atsikratyti kuoir t.t.

    Kai kalbama apie objektą, kurio ieškoma ar teiraujamasi, tai veiksmažodžiai klaustiir prašytivisada vartojami tik su kilmininku, pvz.: Atėjo kaimynas ir klausė tėvo(t.y. klausė, kur yra tėvas). Ligonis prašė daktaro (t.y., kad pakviestų daktarą).

    Kalbant apie asmenį, į kurį kreipiamasi, klaustiir prašytigalima vartoti ir su galininku, ir su kilmininku. Nors daugumas tarmių Čia vartoja kilmininką, bet bendrinėje kalboje labiau linkstama vartoti galininką. Po veiksmažodžių klaustiir prašytikilmininkas nevartotinas ypač tada, kai šalia yra dar kitas kilmininkas. Šiuo atveju vartojant kilmininką, gali susidaryti dviprasmiškumas. Pavyzdžiui, jeigu pasakysime, kad “mokytojas prašė direktoriaus algos”, tai galima suprasti, kad mokytojas prašė tokios algos, kurią gauna direktorius. Jeigu pasakysime, kad “vaikas prašė tėvo pinigų”, tai galima manyti, kad jis prašė visų pinigų, kuriuos turi tėvas. Tad šiais atvejais geriau sakyti: Mokytojas prašė direktorių algos. Vaikas prašė tėvą pinigų.Vadinas, reikia prašyti ką ko.

Skaityti daugiau:

Įvairybės

AR TIKĖTINA ?

    Anglų žurnalas “New Scientist” rašo, jog rusų spaudoje buvo pranešta apie įdomų įvykį. Viena moteris po stipraus elektros smūgio dvi paras buvo laikoma mirusia. Paskui ji atsigavo, bet pusę metų negalėjo užmigti. Vėliau jai pavyko užmigti. Ji viską matė kaip per rentgeno aparatą. Ji galėjo nustatyti diagnozę pačioms sudėtingiausioms ligoms. Kartą, pažvelgusi į laikraščio korespondento pilvą, pasakė, ką jis neseniai buvo valgęs.

KŪDIKIS SU DVIEM GALVOM

    28 metų Teherano gyventoja pagimdė kūdikį su dviem galvom. Jis turi dvi širdis, porą plaučių ir du stuburus, tačiau kūnas vienas. Kai viena galva verkia, kita gali ramiai miegoti.

KUO VAŽIUOTI PAVOJINGIAUSIA?

    Visi turbūti sutiks, kad pats pavojingiausias važiavimas yra automobiliu. Tai aiškiai įrodo statistikos. Pvz., pernai Austrijoje automobilių nelaimėse žuvo 1.335 žmonės, o traukinių avarijose — tik 49. Kelionės lėktuvais taip pat palyginti saugios. Kartą lėktuvui nusileidus aerouoste, pilotas per garsiakalbį pranešė: “Jūsų saugiausia kelionės dalis jau pasibaigė, dabar atsargiai vairuokite namo”.

Skaityti daugiau:

TRUMPAI IŠ VISUR

•    Kardinolą Vincentą Sladkevičių popiežius paskyrė trijų Vatikano įstaigų nariu: Katalikiškojo auklėjimo kongregacijos, Sekretoriato su netikinčiaisias ir Popiežiškos teisingumo bei taikos komisijos nariu. Tų kongregacijų nariai yra lyg atitinkamos srities popiežiaus vykdomoji taryba.

•    Utenos apylinkėse, Kirdeikiuose, pastatytas paminklas kunigui švietėjui Silvestrui Gimžauskui. Paminklą sukūrė uteniškis liaudies meistras J. Karanauskas.

•    Europoje gyvenantis ir prie spaudos informacijų dirbantis Algirdas Klimaitis spalio 23 d. aplankė kardinolą V. Sladkevičių ir Katalikų Bažnyčios administracijos reikalams įteikė kompiuterį.

•    Kard. V. Sladkevičius 1988 m. Lapkričio 29 d. kalbėjo per WABC Talk radiją, girdimą ir JAV-se. Kardinolas pranešė, kad paskelbtas trijų savaitgalio dienų maldos laikas už Lietuvą. Apie vysk. Julijoną Steponavičių pažymėjo, kad jam vyriausybė siūlė sugrįžti į Vilnių gyventi, bet kliudė eiti teisėtas Vilniaus vyskupijos valdytojo pareigas.

•    Kanada išleido pašto ženklus paminėti Ukrainos krikšto 1000 metų sukaktį.

•    Vilniuje prie katedros lapkričio 12 d. buvo šventos mišios, minint Vilniaus vyskupijos 600 m. sukaktį, vysk. Valančiaus blaivybės akcijos 130 m. sukakčiai ir palaimintojo arkiv. J. Matulaičio įžengimo į sostą 70 m. sukakčiai paminėti.

Skaityti daugiau:

TYTUVĖNŲ BAŽNYČIA

    Šį “Laiškų lietuviams” numerį iliustruojame nuotraukomis iš įdomios, meniškos Tytuvėnų bažnyčios. Nuotraukos yra gautos iš Lietuvos, bet jų autorių nežinome, tad juos atsiprašome.

    Tytuvėnų bažnyčia galbūt yra viena iš puošniausių bažnyčių visoje Lietuvoje. Čia yra ne tik bažnyčia, bet visas įdomus ir įvairus ansamblis: vadinamoji “Laiptų” koplyčia, vienuolynas, įvairūs ūkio pastatai ir kt. Ansamblio iniciatorius ir fundatorius buvo grafas Andrius Valavičius. 1613 m. jis pakvietė į Tytuvėnus bernardinus vienuolius ir prižadėjo juos aprūpinti žemėmis bei kitokiomis dovanomis ir privilegijomis. Bažnyčios ir vienuolyno statybai jis paskyrė 10.000 auksinų, bet architektu pasirūpinti pavedė patiems vienuoliams, pabrėždamas, kad kuo geresnį pasirinks, tuo bus jam maloniau. 1618 m. jau buvo galutinai parengtas ansamblio projektas, ir vadovauti statybos darbams pakviestas meistras Tomas Kasparas (Caspar). Bažnyčios statyba truko apie 16 metų — ji buvo baigta 1633 m., o 1635 m. ji buvo konsekruota Žemaičių vyskupo Jurgio Tiškevičiaus.

    Bažnyčios išorė yra gana paprasta, bet vidus labai puošnus ir meniškas, ypač didingai atrodo didysis altorius. Viso ansamblio statinių išorės formos turi gotikos, renesanso ir baroko stilių specifinių bruožų, o bažnyčios interjero pagrindiniai meniniai įrengimai (altoriai, vargonai, sakykla, krikštykla) yra vieningų rokoko formų.

    Prie bažnyčios yra ir minėtoji “Laiptų” koplyčia, kurioje yra altorius su Nukryžiuotuoju, žmonių laikomu stebuklingu. Koplyčioje įrengti dveji laiptai: vieni maldininkams keliais lipti prie altoriaus su Nukryžiuotuoju, o kiti — nulipti žemyn.

Skaityti daugiau:

Paskutinis lapas

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” KONKURSAS IR METINĖ ŠVENTĖ

    Kovo men. 1 dieną baigiasi konkursas. Po kovo 1 d. atsiųstus konkursui rašinius pradės skaityti vertinimo komisija, kurią sudaro: Sės. Margarita Bareikaitė, Stasys Džiugas, Česlovas Grincevičius, Rita Likanderytė ir Ritonė Rudaitienė. Laimėtojams premijos bus įteiktos “Laiškų lietuviams” metinėje šventėje balandžio mėn. 9 dieną Jaunimo centre. Šventės programa:

    3:00 val. — mišios koplyčioje
    4:00 val. — konkurso premijų įteikimas
    4:30 val. — meninė programa
    5:00 val. — vakarienė

    Auka asmeniui— 20 dol.

    Šių metų premijų mecenatai: Ona Siliūnienė (350 dol.), dr. A. Prunskienė (300 dol.), Vanda ir Jonas Prunskiai (200 dol.), K. Valiuškienė (200 dol.), prel. J. Prunskis (150 dol.), J. ir B. Jankauskai (100 dol.), V. ir M. Momkai (100 dol.), dr. V. Kerelytė (100 dol.), S. Rudokienė (100 dol.). Mecenatams nuoširdi padėka.

Skaityti daugiau: