Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
KILMININKO VARTOJIMAS
Kilmininkas lietuvių kalboje vartojamas labai dažnai ir įvairiomis reikšmėmis. Yra daug veiksmažodžių, kurie reikalauja kilmininko, pvz.: laukti, ilgėtis, norėti, bijotiir kt. Vartojant kilmininką, neretai padaroma klaidų: kartais jis pavartojamas ten, kur jo nereikia, o kartais nepavartojamas ten, kur reikia.
Mūsų kalboje yra tokių veiksmažodžių, su kuriais galima vartoti arba kilmininką, arba kurį kitą linksnį, pvz.: klausti ko, klausti ką; prašyti ko, prašyti ką; atsikratyti ko, atsikratyti kuoir t.t.
Kai kalbama apie objektą, kurio ieškoma ar teiraujamasi, tai veiksmažodžiai klaustiir prašytivisada vartojami tik su kilmininku, pvz.: Atėjo kaimynas ir klausė tėvo(t.y. klausė, kur yra tėvas). Ligonis prašė daktaro (t.y., kad pakviestų daktarą).
Kalbant apie asmenį, į kurį kreipiamasi, klaustiir prašytigalima vartoti ir su galininku, ir su kilmininku. Nors daugumas tarmių Čia vartoja kilmininką, bet bendrinėje kalboje labiau linkstama vartoti galininką. Po veiksmažodžių klaustiir prašytikilmininkas nevartotinas ypač tada, kai šalia yra dar kitas kilmininkas. Šiuo atveju vartojant kilmininką, gali susidaryti dviprasmiškumas. Pavyzdžiui, jeigu pasakysime, kad “mokytojas prašė direktoriaus algos”, tai galima suprasti, kad mokytojas prašė tokios algos, kurią gauna direktorius. Jeigu pasakysime, kad “vaikas prašė tėvo pinigų”, tai galima manyti, kad jis prašė visų pinigų, kuriuos turi tėvas. Tad šiais atvejais geriau sakyti: Mokytojas prašė direktorių algos. Vaikas prašė tėvą pinigų.Vadinas, reikia prašyti ką ko.
Reikia įsidėmėti, kad klausti, prašyti, teirautis ir kiti panašūs veiksmažodžiai visiškai nevartotini su prielinksniu pas, pvz.: Klausk pas ji (= jį, jo). Prašyk pas seserį (= seserį, sesers). Pasiteirauk pas viršininką (= viršininką, viršininko).
Veiksmažodis kratytis, atsikratyti gali būti vartojamas su kilmininku arba įnagininku, pvz.: Aš negaliu jo (arba: juo) atsikratyti. Jis kratosi tų kaimynų (arba: tais kaimynais). Kartais šiais atvejais vartojama konstrukcija su prielinksniu nuo: Aš negaliu nuo jo atsikratyti. Jis kratosi nuo tų kaimynų. Tokios vartosenos negalima laikyti klaida, bet vis dėlto bendrinėje kalboje patartina geriau šios konstrukcijos nevartoti. Tarmėse su veiksmažodžiu kratytis, atsikratyti vartojamas galininkas, bet bendrinei kalbai jis neteiktinas.
Kartais kilmininkas vartojamas su žodžiais, kurie reikalauja kito linksnio. Pvz., veiksmažodis siekti paprastai vartojamas su kilmininku (siekti mokslo, siekti pergales), bet, kalbant apie kiekį, vartojamas galininkas, pvz.: To akmens svoris siekia keleto (= keletą tonų).
Veiksmažodis pasiekti reikalauja ne kilmininko, bet galininko, pvz.: Uoliai dirbdami, galėsime lengvai pasiekti savo tikslo (= tikslą). Paskaitininkas aiškino, kaip pasiekti didžiausio darbo našumo (= didžiausią darbo našumą).
Su veiksmažodžiais bjaurėtis, šlykštėtis geriau vartoti ne kilmininką, bet įnagininką, pvz.: Aš jo (geriau: juo) bjauriuosi. Jis šlykštėjosi tokių darbų (geriau: tokiais darbais).
Su veiksmažodžiu prieiti nevartotinas kilmininkas. Juk nesakome: priėjo miško, kelio, bet: priėjo mišką, kelią arba: prie miško, prie kelio. Todėl taisytini pasakymai: priėjo išvados, priėjo vieningos nuomonės (= priėjo išvadą, priėjo vieningą nuomonę arba: priėjo prie išvados, priėjo prie vieningos nuomonės).
Lietuvių kalbai yra charakteringas vadinamasis neiginio kilmininkas. Pirmiausia kilmininko reikalauja visi neiginį gavę galininkiniai veiksmažodžiai: turėti ką — neturėti ko; imti ką — neimti ko; dirbti ką — nedirbti ko; mesti ką — nemesti ko ir t.t. Bet yra ir in-tranzityvinių (t.y. linksnio nereikalaujančių) veiksmažodžių, kurie, gavę neiginį, pradeda reikalauti kilmininko, pvz.: yra kas — nėra ko; liko kas — neliko ko; matyti kas — nematyti ko ir kt.
Visiems kitiems veiksmažodžiams (kilmininkiniams, naudininkiniams, įnagininkiniams ar reikalaujantiems prielinksninės konstrukcijos) neiginys jokios įtakos nedaro, pvz.: laukti ko — nelaukti ko; atstovauti kam — neatstovauti kam; didžiuotis kuo — nesididžiuoti kuo; draugauti su kuo — nedraugauti su kuo; peršokti per ką — neperšokti per ką ir pan.
Pietvakarių Lietuvos tarmėse (Suvalkijoje) po neigiamų galininkinių veiksmažodžių paprastai vartojamas ne kilmininkas, o galininkas, bet bendrinėje kalboje tai laikoma klaida, pvz.: Neskriausk tą vargšą (= to vargšo). Nedraskyk tą knygą (= tos knygos). Netrukdyk mane (= manęs).
Neiginio kilmininkas vartojamas ir su neiginio neturinčia galininkinio veiksmažodžio bendratimi, jeigu su ja yra susijęs koks nors kitas neigiamas veiksmažodis, pvz., negalėti, nenorėti, nereikėti ir pan. Čia susidaro vadinamoji tarpinė pozicija: neigiamas veiksmažodis paveikia galininkinę bendratį, kuri pradeda reikalauti kilmininko, pvz.: Niekas neįstengė jos nuraminti. Jei negali pasakyti tiesos, tai verčiau tylėk. Ten neleidžia ganyti gyvulių. Jau jam nebereikia mokyklos lankyti.
Kai kurios tarmės ir net kai kurie rašytojai po galininkinės bendraties, sutapusios su neigiamu veiksmažodžiu, dažniau vartoja galininką, pvz.: Nereikia barti tą vaiką. Negalima užgesinti tą gaisrą. Aš nenoriu jį lydėti namo. Tokia vartosena yra priimtina ir bendrinėje lietuvių kalboje, jos negalima laikyti klaida, bet vis dėlto ir čia būtų geriau vartoti neiginio kilmininką. Vartojant galininką, kartais gali atrodyti tam tikras nenuoseklumas, lyginant su kitais panašiais sakiniais, pvz.: Negalima barti tą vaiką ir: Nebark to vaiko.
• Lietuvoje lapkričio 16 d. atkurti skautai. Jų centras Vilniuje. Skautais susidomėjimas didelis įvairiose vietovėse. Vadovaujamasi prieškarine literatūra ir labai laukiama skautiškos spaudos iš vakarų.