Spausdinti

Alė Rūta

“Tėvas Venancijus ir jo Matilda”. Pasakojimai. Išleido Lietuviškos knygos klubas 1988 m. Čikagoje. Dail. Giedrė Čepaitytė. Kaina10 dol. Gaunama “Drauge” ir pas knygų platintojus.

     “Argi nežinai, kad Viešpats savo išmintį gali parodyti ne tik per katę, bet ir per visų minamą akmenį” (269 pusi.).

     Tokiu knygos pabaigoje sakiniu autorius lyg ir pabrėžia, kad jo pasakojimuose gali rasti psichologinių momentų bei išminties net paprasčiausiuose charakteriuose ir kasdieniuose daiktuose bei gyvulėliuose. Nes ir knygos tituline antrašte pasakojimas yra apie vienuolį Venancijų ir jo įnamę bei draugę katytę — Matildą. Rodos, nieko ypatingo apie tą valgų, aptukusį “tėvelį”, bet Jurgis Jankus gali daug pasakyti ir kalbėdamas-rašydamas “nieko ypatingo”... Čia ir apie šykštumą, gyvulių globą, vienuolio paklusnumą, mokslą, Dievo išmintį... Ir skaityti traukte traukia autoriaus žodingumas, jo lyg žaismas mintimis ir žodžiais, pradedant apie vieną, trukteliant prie kito ir vedžiojant skaitytoją po kasdienybę, tačiau vis užkliudant neįtikimus, nuostabius dalykus. Toks ir apsakymas “Barborytė”, nors visiškai kita tema; tai apie seną kaimietę, kuri miršta ir nenumiršta, beveik visą šeimą ir kaimynes moterėles prikankindama, net pokštą iškrėsdama.

     “Užmiršta nuodėmė” (apie Juozą Keliuotį) ir “Žemaičių laikrodis” (dailininko Alfonso Dargio pasakojimas) yra apie pažįstamus žmones, gražiai brūkšteliant jų charakterį ir išvystant savo paties pasakojimą. Jurgis Jankus taip šiltai, intymiai savo sukurtus charakterius aprašo, kad skaitydamas imi galvoti juos visus pažįstąs, kažkur lyg jau susitikęs... Tokie jo charakteriai gyvi ir plačiai aplink apipasakoti: Jankus yra vienas žodingiausių ir vaizdingiausių beletristų. Kiek toliau nuo realybės, sufantastinta — “Labiausiai palaimintas” (apie Adomą ir Ievą) ir “Senių Kūčios” — nors apie realius parapijiečius, bet vos beįtikinamos išgėrusio pensininko istorijos su policininku... Primena J. Jankaus romaną “Anapus rytojaus”. Panaši - lyg “twilight zone” — istorija yra ir “Sukalkėjusi percepcija, ar...?”

     Ilgokas pasakojimas “Tu, mirtie, ne tokia stipri...” — apie našliukę, kuriai sunku apsispręsti ištekėti už kito...

     Bet patraukliausi realistiniai pasakojimai: “Juanita” — apie stipraus charakterio negriukę ir baltąjį — apgaviką; “Antakiai, kaip senelio” — apie mergaitės draugą, stambų šunį, kuris ją išgelbėjo nuo prievartautojo; ir “Melskis, kad numirtum pirmas”, kuris iš viso rinkinio man labiausiai patiko gera intriga ir labai ryškiais, įtikinamais charakteriais.

     Pastarasis pasakojimas yra ilgiausias (40 pusi.), bet čia žodingumas pavartotas išryškinti net ir šalutinius charakterius. Psichologiškas yra ir su klaustuku pažymėtas pasakojimas — tačiau ten kiek į galą sufantastinta (vyras lyg įžengia į paslaptingą “twilight” sritį). O “Melskis, kad numirtum pirmas” — net ir tariamų “vaiduoklių” atsiradimas bei jų atvaizdavimas toks liaudiškai realus, kad ir stebiesi, ir viskuo patiki, ir net gūdžiai juokinga... Jį jau pavadinčiau ne pasakojimu, o gerai sukirpta ir išvystyta novele.

     Čia aprašomas kaimas, kurį autorius gerai pažįsta. Du kaimynai. Jie gerai sugyvena, vienas kitam nepavydi, padeda, net į kūmus kviečiasi. Ir tie kaimynai, ir jų žmonos, ir jų vaikai ryškiai apibrėžti darbymečių ir subuvimų fonuose. Rodos, jokio šešėlio jų gyvenimuose, jokio — jų draugystėje. Ir štai vienas tų kaimynų išprievartauja, aplinkybėms patogiai susidėjus, antrojo visiškai jaunutę dukterį, netgi savo krikšto dukterį... Tas jo nenormalus veiksmas — lyg perkūno trenksmas į patį altorių... Ir toliau skleidžiasi gero beletristo, psichologo, net dramaturgo talentas... Tik Jurgis Jankus (panašiai kaip Jurgis Gliauda romane “Namai ant smėlio”, kaip prancūzas belaisvis nužudo vokietį) taip gali sukurt psichologinius sūkurius, rodos, paprastame kaimo žmoguje. Šlykščiausia, kad išprievartautojas savo veiksmo išsigina, apkaltindamas jauną mergaitę, neva ji glausčiusis su bernu... apšmeižia ją, išsigina vaiko, paverčia pasileidėle ir mirtinai ginasi, neprisipažįsta savo gašlumo ir iškrypimo. Autorius palaipsniui atskleidžia jo praeitį, linkimą į moteris, neištikimybę... Mergaitės tėvas, pradžioje draugu-kaimynu patikėjęs ir dukterį kone prakeikęs, su žmonos pagalba įsitikina ir prieš mirtį dukters skriaudiką prakeikia tokiu būdu, kad tas, baimės kankinamas, pamažu net išprotėja; taigi už skriaudą jei ne atlyginama, tai bent atkeršijama... Nė viena aprašomo kaimo detale, nė vienu chrakteriu nei dialogu negalėčiau suabejoti, o vien tik gėrėtis.

     Lengvas, vaizdus Jankaus stilius įgalina ir jaunimą nesunkiai perskaityti ir suprasti. Jankaus pasakojimuose yra jaunatviškumo.

ATSIŲSTA PAMINĖTI

     PIRMIEJI ŽINGSNIAI. Kr. Donelaičio lituanistinių mokyklų mokinių laikraštėlis. Nr. 1(117). Redagavo Vida Brazaitytė ir Rima Polikaitytė.

     Pagaliau ši laikraštėlį pradėjo redaguoti dvi jaunos studentės, dar tik pernai baigusios Pedagoginį lituanistikos institutą. Matyt, kad įdėta daug darbo, stengtasi pritaikyti visa tai, kas buvo išmokta Institute, ir už šias pastangas jas reikia pasveikinti. Nežiūrint vienos kitos menkos klaidelės, vieno kito pražiūrėto kablelio, egzaminas išlaikytas. Jei atsiras ir daugiau tokių jaunuolių, tai mūsų laikraščių bei žurnalų ateitis užtikrinta — redaktorių nepritrūks.

     1989 m. KALENDORIUS. Toronto Prisikėlimo parapijos Ekonominės sekcijos leidinys. Paruošė Stasys Prakapas. Eina XV metai. Iliustruotas, daug įdomios medžiagos, 208 puslapiai.

    MŪSŲ VAIKAS. Laikraštėlis skiriamas mažamečių vaikų šeimoms. Nr. 12. Paruošia A. L. Montessori d-jos auklėtojų sekcija. Finansuoja Lietuvių Fondas per L.B. Švietimo tarybą ir A. L. Montessori draugija. Redaktorė ir administratorė — Stasė Vaišvilienė, 3704 W. 68th St., Chicago, IL 60629.