Spausdinti

Alfonsas Grauslys

     Labai retai erotinė meilė yra bandoma vertinti krikščioniškosios dorovės šviesoje. Ne vienam net gali atrodyti, kad meilė yra tokia gyvenimo sritis, kur dorovės principai neturi ko veikti. Bet jeigu giliau į tą sritį įžvelgsime, būtinai pastebėsime, kad retai kuriame nors kitame gyvenimo bare tiek daug nusikalstama artimo meilei, kaip minėtosios meilės srityje. Jau pradedant nuo besimylinčiųjų vienas kitam siunčiamų priekaištingų žvilgsnių, einant prie įvairių nedraugiškų jausmų pareiškimo balso tonu, baigiant nuodinga neapykanta pritvinkusiomis tylėjimo dienomis ar savaitėmis, kartkartėmis prasiveržiančiomis meilės dramų scenomis, kiek daug čia nusižengiama meilei! Visą tų nusižengimų rafinuotą subtilumą ir aštrumą gerai žino tik tie du meilės dalyviai, ir tik dideli psichologai iš šalies gali nujausti, kokioje sunkioje atmosferoje toji pora gyvena. Nors tai paradoksiškai skamba, tačiau yra didelė gyvenimo tiesa: kiek maža meilės daugelio meilėje!

     Vienas tokių meilės aspektų, kur artimo meilei sunkiausiai nusikalstama, yra meilės pavyduliavimas. Atsakant į klausimą, kas jis yra ir kaip pasireiškia, reikia pirmiausia tuoj skirti ir svarstyti du meilės pavyduliavimo pasireiškimus: normalų, sveiką, ramiai pasireiškiantį mylimo asmens pavydėjimą kitiems ir nenormalų, liguistą, įvairiomis skaudžiomis scenomis prasiveržiantį pavyduliavimą.

Kun. Alflonsas Grauslys kalba savo knygos “Šviesa tamsoje” sutiktuvėse Jaunimo centro kavinėje 1975 m. gegužės 9 d. Kun. A. Grauslys buvo “Laiškų lietuviams” bendradarbis nuo 1955 m. Jis mirė Toronte praėjusių metų rugsėjo 14 d. Palaidotas Anapilio kapinėse Toronte.

     Normalus meilės pavydas yra beveik kiekvienos tikros meilės palydovas. Kaip yra visai natūralu, kad viskas, kas brangu, yra branginama, saugoma ir bijoma prarasti, taip ir saikingas pavydas yra mylimo asmens branginimo išraiška, tai yra noras meilę bei jos įtampą visam laikui išlaikyti ir išsaugoti nuo trečiųjų įsikišimo, nes šios rūšies meilė yra galima tik tarp dviejų. Žinant, kad žmogaus prigimtis yra trapi ir nepastovi, toks saikingo pavydo ar tam tikros baimės jausmas, kad meilė nebūtų sugriauta, nėra nesveikas reiškinys. Šitokio pavydo užkulisiuose yra ir to išmintingo bei aktyvaus susirūpinimo, kurs ne kartą savęs klausia: ar mūsų meilės bendravimas yra taip savitarpy derinamas, kad kiekvienam meilės dalyviui būtų kuo mažiausia skausmo ir kuo daugiausia galimo džiaugsmo, kad tuo būdu liktų mažiausia priežasties tiesti rankas į trečiąjį, ieškant supratimo ir paguodos?

     Tiesa, gali būti retų atvejų, kai ne vienos poros gyvenime net ir saikingo meilės pavydo nepastebima. Tai poros, kurių meilė yra atremta į jau ne kartą vienas kitam išbandytą visiško pasitikėjimo pilnumą. Tačiau toks elgesys gali būti ir ypatingo temperamento pasekmė. Kartais jis gali parodyti per didelio protinio prado vyravimą, o kartais net tam tikrą dvasios nepajėgumą liepsnoti stipresniu jausmu. Kartais nelabai dvasingi žmonės, turėdami artimo asmens kūną, jo dvasios laimėti visai nebando ir dėl to visai nesisieloja.

     Nesveikas pavyduliavimas — tai nepagrįstas arba per menkai pagrįstas nepasitikėjimas kito asmens meilės ištikimybe. Tas nepasitikėjimas pasireiškia dažnom scenom, daromom kitam meilės partneriui. Liguistas pavyduliavimas — tai kankinimasis ir kito kankinimas. Jeigu kai kurie meilę vadina kančia, tai kaip tik dažniausiai dėl to nesveiko pavydo, kuris tokią meilę lydi ir temdo. Tokio pavyduolio vaizduotė tiesiog siaučia, kurdama mylimo asmens artumo vaizdus su kitu. įtarinėjimai, tardymai, užgauliojimai — tai vis metodai, kuriais toks ligonis stengiasi savo partnerio meilę išsaugoti sau. Jis virsta žvalgybininku, sekiojančiu ir persekiojančiu kiekvieną mylimo asmens žvilgsnį bei šypsnį ir pasveriančiu jo vertę. Jis klausosi kiekvieno sakinio ir žodžio tono bei kirčiavimo, visur bandydamas sugauti, jo manymu, neištartus žodžius ir pajusti, kas slepiasi už ištartų. Jis seka mylimo asmens nuotaikas ir jų bangavimus, seka telefoninius pasikalbėjimus ir besikalbančio reagavimą, seka laiškus ir išėjimus iš namų, skaičiuodamas jų dažnumą ir ilgumą. Jo idealas būtų, kad kitas asmuo visai niekur neitų, nutrauktų su visais santykius, kad tokiu būdu būtų galima išvengti jų meilei galimų pavojų. Jis norėtų mylimą asmenį izoliuoti, atimti jam laisvę ir šeimos židinį paversti kalėjimu, kurio sargu būtų jis pats ir kurio durų raktai saugiai skambėtų jo kišenėje.

     Šitaip pavydo liguistumui vystantis ir augant, pradedama pavydėti ne tik atitinkamos lyties trečiųjų asmenų, bet visko, kuo tik mylimas asmuo susidomi, ką pastebi, ko pageidauja. Dėl visa to pavyduliaujantis nervinasi, nes galvoja, kad tokiu būdu kitas asmuo nukreipia nuo jo dėmesį, o juk tik jis vienas teturėtų jį užpildyti. Jis vienas norėtų užpildyti kito asmens vaizduotę, laiką ir energiją. Jeigu tik jis galėtų, savo beprotiškumu norėtų tapti mylimo asmens dievu. Nenuostabu, kad liguisto pavydo priepuoliai ne kartą primena beprotybę. Tokio pavydo apimti asmenys, anot J. Conrado, yra kankiniai, kurių sielos blaškosi jų kūnuose, tartum ant kabliukų užmauti sliekai. Tokio pavyduliavimo metu “kraujas virsta ugnimi”, sako P. Buck.

     Nesveiką pavyduliavimą doroviškai vertinant, pirmiausia reikia pasakyti, kad jis yra neišmintingas. Jis yra neišmintingas dėl to, kad, jeigu ir būtų pavydui pagrindo, meilė tokiomis priemonėmis, scenomis ir prievarta nebus išsaugota ir išlaikyta. Prievarta nebūsi mylimas, nes meilė tarpsta tik visiškos laisvės atmosferoje. “Meilė negali būti išmaldaujama ar kankinimo būdu išgaunama. Ji ateina neišreikalauta ir neieškota — iš dangaus” (P. Buck). Dar būtų galima pridėti, kad ateina iš dangaus pas tą, kuris jos užsitarnauja.

     Garsiame R. Tagorės veikale “Namai ir pasaulis” vienas to veikalo personažas bando analizuoti pavyduliavimą. Jis prieina prie tokių išvadų, kad “jeigu bandysiu laikyti tave supančiotą, tada visą gyvenimą suvesiu į geležinių grandinių vaidmenį. Argi toks gyvenimas bus malonus?.. Priėjau prie to supratimo, kad niekada nebūsiu laisvas, kol negalėsiu išlaisvinti”. Taip, dar kartą reikia pabrėžti, kad meilė gyvena tik laisvėje ir, bandant jai uždėti grandines, ji greitai miršta. Tad nesveikas pavyduliavimas griauna meilę, kurios išlaikymui ir išsaugojimui daro tiek žygių. Todėl šiuo atžvilgiu jis yra neišmintingas.

     Meilės pavyduliavimas yra paties pavyduliaujančiojo susiniekinimas, nes tai yra nepasitikėjimas savimi. Kad ir nesakydamas, jis taip elgiasi, tartum prileistų, kad visi yra jam pavojingi dėl to, kad visi už jį kokiu nors atžvilgiu yra pranašesni, visi gali kitai pusei užimponuoti ir jį nugalėti. Savimi nepasitikįs kitai pusei atrodo tikras vargšelis, o vargšai nėra erotine meile mylimi, nes toji meilė nėra labdarybės įstaiga. Jeigu ir būtų rimtas pagrindas pavyduliauti, tai ar save gerbiąs rimtas asmuo neturėtų sau atsargiai kelti klausimo, ar tasai pavydimas asmuo yra pavydo vertas. Ko verta tokia meilė, kurią nuolat reikia sekti ir saugoti? Tokie klausimai ypač turėtų būti keliami, ruošiantis moterystei.

     Pavyduolis turėtų būti išmintingesnis ir atsargesnis tada, kai kitai pusei reiškia nepasitikėjimą, nes nepasitikėjimas kitą demoralizuoja. Ne kartą nepasitikėjimas kitą silpnesnės dvasios pusę pastumia eiti ta nepasitikėjimo kryptimi, nes galvojama, kad vis tiek manimi nepasitikės, koks aš bebūčiau.

     Išmintingiau į gyvenimą žiūrėdamas, toks pavyduolis neturėtų pamiršti, kad visiško totalizmo negali būti nė moterystėje, nes kitoji pusė pirmiausia priklauso Dievui, turi klausyti savo sąžinės, turi eiti savo profesines pareigas ir, jeigu yra vaikų, tai ypač moteris, gamtos instinkto vedama, visada labiau priklausys vaikams negu vyrui. Ji labiau mylės vaikus negu vyrą, arba bent jau jos širdis negalės totaliai priklausyti vyrui, nes tos širdies duona ji turės maitinti ir vaikus. Su visa tuo reikia skaitytis, kai norima užkirsti kelią nesveiko, pavyduliavimo siautėjimui.

     Nesveikas pavydas yra nedoras ir nekrikščioniškas. Jis yra nedoras dėl to, kad jo metodai yra žemi ir negarbingi. Tų metodų negarbingumą Dostojevskis vadina moraliniu puolimu. Jei kartais negarbingumas ir nėra tikra prasme moralinis nusikaltimas, tai vis tiek jis paruošia bent kelią gausiems nusikaltimams. Jis yra nedoras, nes liguistai pavydinčio jausmo pagrinde glūdi puikybė, kuri savo elgesiu tartum sako: manyje yra viskas, visa tobulybė, todėl šalia manęs nėra nieko, kas bet kuriuo atžvilgiu galėtų tau daryti įspūdį. To jausmo pagrinde yra ir maskuota savimeilė, kuri tik savimi rūpinasi ir kuri nė kiek sau nepriekaištauja, kad kitam padaro gyvenimą nepakeliamą. Liguistai pavydintis myli save, o ne tą tariamai mylimąjį, ir jeigu jis galėtų į save įžvelgti, tai pamatytų, kad jo scenomis kalba užgauto “savininko” savimeilė, į kurio “nuosavybę”, jo įsitikinimu, kitas kėsinasi.

     Toks pavyduliavimas yra nedoras ir dėl to, kad kiekvienas jo pasireiškimas yra artimo meilės pažeidimas ir širdies užgavimas. Jeigu aplamai kiekvienas krikščionis turi mylėti kitą žmogų, tai besimylintieji moterystėje turėtų vienas kitą mylėti dviguba artimo meile, nes prie paprastos artimo meilės čia prisideda ir moterystės meilės pareiga, nes moterystėje gyveną žmonės yra ne tik artimi, bet patys artimiausieji. Čia ypač pabrėžiu žodžius dviguba artimo meile,nes erotinė meilė moterystėje neišvengiamai išgaruoja. Kaip atkimštas kvepalų butelis negali neišgaruoti, taip ir moterystėje vienas kitam su visomis savo ydomis ir silpnybėmis atsivėrę ir virtę vienas kitam lyg atviras butelis negali nenustoti buvusios meilės kvapo.

     Liguistas pavyduliavimas yra nedoras ir dėl to, kad, kaip gyvenimas rodo, jis yra daugelio nusikaltimų šaltinis. Be to, jis yra tragiškas, nes susilaukia visai priešingų pasekmių, negu buvo siekta. Siekė išsaugoti meilę, o ją prarado. Troško meilės, o išsiugdė kitoje pusėje tik neapykantą. Norėjo šeimą sucementuoti, bet sugriovė. Savo meilės partnerį saugojo nuo kitų, o savo elgesiu ne kartą jį pastūmė į kito glėbį. Norėjo mylimąjį priartinti prie savęs, bet kiekviena tam tikslui keliama scena tik gilina bedugnę ir vieną nuo kito tolina. Nėra abejonės, kad liguistas pavyduliavimas yra dažnesnė šeimų suirimo priežastis negu tikros neištikimybės.

     Bet koks pavyduliavimas (normalus ar liguistas) užgauna, nes yra nepasitikėjimo pareiškimas. Tačiau kai pavyduliavimas yra normalus ir ramiai pasireiškia, toks nepasitikėjimas negali skaudžiau užgauti, nes, giliau įžvelgus, tai yra ne tiek nepasitikėjimas tuo asmeniu konkrečiai, kiek nepasitikėjimas apskritai žmogaus prigimties silpnumu. O liguistas pavyduliavimas skaudžiai užgauna, nes viena pusė, nuolat nepasitikėdama kita puse, prileidžia, kad tas asmuo, kuriuo nepasitikima, yra tokia menkybė, toks becharakteriškumas, kad jis gali suklupti kiekviena proga ir kiekvienu metu.

     Baigiant šiuo klausimu pareikštas mintis, norėtųsi dar iškelti saikingo pavyduliavimo vaidmenį moterystėje ir priminti to jausmo apvaldymo reikalą bei svarbą, kad jis nevirstų nesveiku gyvenimą ardančiu pradu. Dar prieš sueinant moterystėn, reikėtų atkreipti rimtą dėmesį į nesveiko pavyduliavimo reiškinius kitame asmenyje. Atrodo, kad į liguistą pavyduliavimą linkę asmenys neturėtų vesti, nes jie neskirti vedyboms. Apskritai reikėtų labiau susimąstyti, kad neturėtum tos klaidingos nuomonės, jog kiekvienas fiziškai sveikas asmuo tinka moterystei. Juk sugyvenimas moterystėje yra nepalyginamai gilesnių dvasinių reiškinių padarinys negu vien kūniškas gyvenimas.

     Jau gyvenantieji moterystėje, kurie yra linkę pavyduliauti, turėtų suprasti, ir tas supratimas turėtų juos gydomai veikti, kad kita pusė negali būti visiškai sukontroliuojama ir peršviesta, nes žmogus dažnai pats sau yra mįslė, tad ką bekalbėti apie kitus! Gyvenantieji moterystėje negali būti vienas kito tardytojai, nes tai pažeistų žmogaus asmenybės savarankiškumą ir garbingumą. Be to, visur kiaurai permatoma pusė taptų labai neįdomi, neintriguojanti ir nuolatinio meilės atsinaujinimo reikalui nereikšminga. Tad reikia, kad ir moterystėje pasiliktų šiek tiek tam tikro vienas kitą intriguojančio mįslingumo, kuris pajėgtų naujo aliejaus įpylimu gęstančios meilės liepsną iš naujo atgaivinti. Šiuo klausimu vienas anglų rašytojas iškelia labai gilių minčių. Kalbėdamas apie vieną savo romano personažą ir charakterizuodamas jos meilės nuotaiką, jis taip rašo: “Ji padarė klaidą, per daug iš savo meilės ir iš Tomo meilės reikalaudama: jos ir jo meilė turėjo paglemžti visą jų gyvenimą, kiekvieną sekundę, kiekvieną jų mintį, kiekvieną veiksmą ir atoveiksmį. Ji turėjo visiškai jį pažinti, kiaurai suprasti. Bet tai buvo neįmanoma ir pavojinga, nes jeigu jis ir ji būtų vienas kitą gerai pažinę ir supratę, tada jau nieko naujo ir reikšmingo jie vienas kitame nebūtų galėję surasti, t.y. to, kuo būtų galima jų meilę išlaikyti ir vis atnaujinti. Tada jų gyvenimas būtų jų meilės uždusintas — tai būtų visa ko pabaiga”.

     Jei kartais tikrai atrodo, kad pavyduliavimui yra rimtas pagrindas ir meilei gresia pavojus, tai ar nebūtų pats išmintingiausias dalykas pirmiausia paklausti save, ar nėra mano paties kaltės, jei kita pusė ieško kitur supratimo ir nuoširdumo, kurio gal iš manęs nejaučia. Čia reikėtų dažnesnės bendro moterystės gyvenimo sąžinės sąskaitos, kad būtų galima pamatyti, ar nėra ko nors manyje, kas kitai pusei sunkina gyvenimą. Gal aš noriu kitą pusę visai pavergti, pamiršdamas R. Tagorės žodžius, kad “tuo, kuo grąžinau jai gyvenimą, ją padariau žymiai daugiau sava”. Ar nevertėtų po tokios sąžinės sąskaitos, visą savo meilę sutelkus ir ją žodžiais išreiškus, nuoširdžiai pasikalbėti, išsiaiškinti, o ne scenomis reaguoti?

     Svarstant tuos klausimus, reikia dar nepamiršti ir tai, kad neretai, truputį dėl saikingo pavydo kentėdama, ypač moteris yra laiminga, nes toks pavydas vis dėlto apčiuopiamiausiai įrodo meilę. Daugelis liūdėtų, jei kitoje pusėje nepastebėtų jokių tokio pavydo ženklų. Be to, sukelti pavydą kartais yra geriausia priemonė įkaitinti vėstančią meilę ir prie savęs kitą pusę labiau pririšti. Dažnai juk žmogus pradeda kitą pusę labiau branginti, kai junta, kad kas nors kitas ją brangina ir ja domisi. Tada pradedama labiau vertinti tai, ko yra pavojus nustoti. Todėl taip į sveiką pavydą žiūrėdamas, vienas rašytojas sakė: “Sakoma, kad pavydas yra mylimo asmens užgavimas... Švelni meilė, gryna ir šventa meilė, kuriai mažiausias iš šalies atėjęs pūstelėjimas yra jos profanavimas ir šventvagystė, visada bus pavydi. Aš labai gailiuosi tų, kurie to nesupranta”.

     Tačiau ir saikingą pavydą reikia kuo mažiausia rodyti. Ypač ši pastaba tinka vyrui, nes jis moters akyse niekad nėra taip nevyriškas, kaip tada, kai nuolat verkšlena ir dreba dėl kitos pusės meilės. Čia būtų naudinga įsidėmėti ir pasvarstyti Rilkės žodžius: “Kadangi aš tavęs niekad nelaikiau, aš tave tvirtai laikau”. Kaip, anot patarlės, “siūloma prekė yra pigi”, taip ir per didelis, nors ir moterystėje, nuolatinis vienas kitam užsimetimas sukuria vienas kito nebranginimo nuotaiką.

     Šitie ir kiti subtilūs dalykai, dviejų žmonių sugyvenimą kuriant, yra dažnai svarstytini ir keltini. Kaip orkestras tik tada tegali darniai groti, kai jo instrumentai yra suderinti, taip ir bendras sugyvenimas tegali būti pakeliamas kasdieninių susiderinimų kaina į tai, ką Šv. Raštas vadina“vienas kito naštų nešiojimu” (Gal 6, 2).

•    Jungtinių Tautų patalpose rugsėjo 13 d. buvo seminaras apie naująją popiežiaus encikliką “Sollicitudo rei socialis”. Kalbėjo popiežiaus Teisingumo ir taikos komisijos pirmininkas prancūzas kardinolas Etchegzray. Diskusijų moderatorius buvo ankstyvesnis Venecuelos prezidentas Rafael Caldera ir Senegalo užsienių reikalų ministras Ibrahim Fall.

•    Naujai išrinkto prezidento George Bush šeima gyvena Kennebunkporte. Bush kartkartėmis aplanko lietuvius pranciškonus.