Spausdinti

HENRY VAN DYKE

    Cezario Augusto laikais, kai Erodas valdė Jeruzalę, Persijos kalnuose gyveno turtuolis, vardu Artabanas. Vieną vakarą susirinko pas jį kiti devyni turtuoliai drauge pagarbinti savo Dievo. Artabanas jiems pasakojo, kad jis ir trys kiti — Kasparas, Melchioras ir Baltazaras — matė naują žvaigždę, kuri, pagal pranašystes, reiškia naujo žydų karaliaus gimimą. Jis, drauge su anais trimis, žadąs vykti pagarbinti naujo žydų karaliaus. Jis pasisakė pardavęs savo namus ir visą savo turtą ir už tuos pinigus nupirkęs tris brangakmenius: safyrą, rubiną ir perlą, kuriuos padovanosiąs Naujagimiui. Artabanas kvietė savo devynis draugus keliauti drauge.

    Nuostabos, netikrumo ir abejonių šešėliai perbėgo per jų veidus, ir jie vienas po kito atsisakė.

    —    Tu per daug tiki sapnais ir svajonėmis, — sakė vienas. — Iš Izraelio negali kilti karalius.

Tytuvėvų bažnyčia


    —    Aš per daug užsiėmęs — ši kelionė ne man, — kalbėjo kitas.

    —    Aš neseniai vedžiau, tad negaliu žmonos palikti, — teisinosi trečiasis.

    —    Aš per daug ligotas keliauti, — apgailestavo ketvirtasis.

    O seniausias iš jų sakė:

    Aš per senas, bet tu ramiai keliauk. Juk ko nors siekti yra geriau, negu pasitenkinti nieko neveikiant. Žmonės, kurie nori pasiekti nuostabių dalykų, dažnai turi keliauti vieni...

    Artabanas prispaudė savo dovanas prie širdies ir sušnabždėjo:

    —    Aš keliausiu surasti Karaliaus.

    Kelias iki trijų išminčių, su kuriais jis turėjo keliauti, buvo tolimas, bet Artabano žirgas buvo greitas ir patikimas. Tačiau dešimtą savo sunkios kelionės dieną jis pamatė prie kelio paliegusį, mirštantį žmogų. Gailestis suspaudė jam širdį. Jis žinojo: jei sustos šiam vargšui padėti, nebespės prisijungti prie draugų ir gal niekada nepamatys gimusio Karaliaus. “Viešpatie, ką man daryti?” —jis meldėsi. Tada jis nulipo nuo žirgo, atnešė ligoniui vandens, davė vaistų ir pasiliko su juo, kol nepažįstamajam sugrįžo stiprybė.

    — Aš nieko neturiu, kuo galėčiau tau atsilyginti, — kalbėjo nepažįstamasis žydas, — bet aš galiu tau pasakyti apie Mesiją, kurio tu ieškai. Mūsų pranašai sako, kad jis gims ne Jeruzalėje, o Betliejuje. Dieve, tau padėk, nes tu manęs pasigailėjai.

    Kai Artabanas atvyko į sutartą vietą, karavanas su jo draugais jau buvo išvykęs. Tada jis nusiminęs grįžo atgal į Babiloną, pardavė safyrą, nusipirko kupranugarį bei kitus reikmenis ir iškeliavo vienas per dykumas...

    Pagaliau pasiekęs Betliejų, Artabanas sutiko jauną motiną ir sužinojo, kad Marija ir Juozapas su Kūdikiu prieš tris dienas išskubėjo į Egiptą, bėgdami nuo Romos kareivių. Jiems bekalbant, pasigirdo šauksmas, kad kareiviai žudo naujagimius. Artabanas paslėpė jauną motiną ir jos kūdikį, o atėjusiems prie durų kareiviams atidavė rubiną ir pasakė: “Čia nėra vaikų, keliaukit toliau!”

    “Šviesos Viešpatie, atleisk man už šiuos žodžius, ištartus išgelbėti vaikelio gyvybę! Ar dabar aš būsiu vertas Tave pamatyti” — šnabždėjo jis, o motina verkdama jam dėkojo ir laimino jį tolimesnei kelionei.

    Dar 33 metus Artabanas keliavo, ieškodamas Karaliaus. Daug kartų jis buvo išvaikščiojęs Jeruzalės gatves ir gatveles. Pagaliau jis dar vieną kartą nutarė ten sugrįžti. Miestas buvo pilnas nepažįstamų — dėjosi kažkas nepaprasto. Tada jis sužinojo, kad visi skuba į Golgotą, kur bus nukryžiuoti du plėšikai ir Jėzus Nazarėnas, kuris sakėsi esąs Dievo Sūnus...

    “Kokie keisti Dievo keliai”, — mąstė Artabanas, spausdamas rankoje perlą, vienintelį likusį brangakmenį, kuriuo dabar jis tikėjosi išpirkti Jėzaus gyvybę... Bet pakely į Golgotą jis sutiko mergaitę, kuri buvo vedama parduoti į vergiją.

    —    Pasigailėk manęs, — maldavo ji.

    Jis išsitraukė didįjį perlą ir atidavė jai:

    —    Štai šitas išgelbės tave. Aš jį taupiau savo Karaliui.

    Tuo metu sudrebėjo žemė, griuvo namai, o Romos kareiviai pradėjo bėgti iš siaubo... Bet Artabanas jau nieko nebijojo, nes žinojo, kad surado Tą, kurio visą gyvenimą ieškojo. Sunki namo plyta krisdama sužeidė jam galvą, ir jis gulėjo, atsirėmęs į išgelbėtos mergaitės petį. Ji girdėjo mirštančio Kristaus žodžius Artabanui. O Artabanas tyliai atsakė: “Viešpatie, kada gi aš Tave pagirdžiau, kada Tau padėjau? Aš 33 metus Tavęs ieškojau ir niekad nemačiau Tavo veido...” Ir vėl pasigirdo tylus Viešpaties balsas: “Ką padarei vienam iš mano mažutėlių, man padarei...”

     Ramybė ir džiaugsmas užliejo Artabano veidą. Jo kelionė baigėsi. Jo dovanos buvo priimtos. Ketvirtasis išminčius surado savo Karalių.

Laisvai išvertė Dalia Staniškienė