JULIJA ŠVABAITĖ
PASKOLINTAS VAKARAS
Žodžius išgirsti per sapną,—
yra sunku, kai negali pakelti
nakties,
kai diena kaip tamsa tarp storų
užuolaidų;—
bijai tamsos,
neišsigink, bijai šešėlių,
bijai mirties,
prisipažink,—
o kaip bus ten? Ką sutiksi?
O gal nieko, o gal
nieko tenai nėra?
Užmigo,
išėjo,
baigta...
Tu nori tikėti,
ir nenori tikėti,
o tiki,
kai dreba siela ir kūnas,
kartojant pirmąją motinos
maldą...
Pažadėta užuovėja, lengvas
lietus,
nedidelė audra nuplaukia,
nuplauja
nešvarias kojas ir rankas,
aukštus langus į saulę,
į paskolintą ramų vakarą,
ant žalios žolės,
kur gali paguldyti galvą
ir gyvą širdį...
NEGALĖČIAU PALIKTI NAMŲ
Baltas sienos laikrodis,
indėnės galva,
graikų briedžiai,
du paukščiai į
besileidžiančią
saulę,
vijoklio rankose
nepakeliamas akmuo...
Negalėčiau palikti namų,
kur sniego audra
išdrasko krūmus,
trūksta virvėmis surištas
medis,—
aš rišu jį dienomis
naktimis,
skalbdama velėdama
geltonas drobes,
gėlių, vyno ir kavos
nuospaudas,
kur dar neišdilo
pirštų ir delnų
prakaitas...
NE TAVO VALIOJE
Jau dabar galiu paimti tą
knygą,
kur puslapiai sužymėti
raudonu rašalu:
ne tavo valioje gyvenimas,
žmogau,
ne tavo valioje kaimyno
daržas,
ne tavo valioje
būsimas tavo vardas
antkapio marmure...
Stogas su dviem kaminais,
tokio niekas neturi,—
tavo valioje ištartas žodis
pasmerkti,
meluoti,
žeminti,
garsiai kramtant šventą
Komunijos duoną
su pykčiu atverta burna,—
bet tu negali susičiaupti,
kaip tas fabriko dūmas,
paleistas nuodyti
mėlyną dangų...