Spausdinti

ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS

     Kristų mes vadiname Karaliumi. Sunku įsivaizduoti karalių be tvirtovių ir pavaldinių. Čia noriu pakalbėti apie Kristaus Karaliaus tvirtoves ir tų tvirtovių įgulas Marijos žemėje, iš kurios neseniai grįžau. Tose tvirtovėse yra kovojama už Dievo karalystę žemėje, už tikinčiųjų teises, už krikščioniškųjų tradicijų išsaugojimą. Tų tvirtovių, tų dvasinių pilių yra begalės. Paminėsiu bent keletą, su kuriomis teko kiek arčiau susipažinti.

VILNIAUS KATEDRA

     Prieš krikščionybės įvedimą šioje vietoje buvo pagonių šventykla. Vėliau čia buvo pastatyta Vilniaus katedra. Lietuviams katalikams ji buvo dvasinė tvirtovė, apie kurią spietėsi religinis gyvenimas. Per paskutiniuosius keturis dešimtmečius Vilniaus katedra buvo komunistų valdžios paversta meno muziejumi. Šventųjų skulptūros, religiniai paveikslai bei įvairios liturginės priemonės buvo pašalintos, o kai kurios ir visai sunaikintos.

Tytuvėnų bažnyčios šoninis altorius

     Lankantis meno muziejuje, nuotaika ir aplinka buvo kiek niūri. Už sienų būrėsi šimtai žmonių, tylia malda paremdami jau mėnesį badaujančiojo reikalavimą paleisti sąžinės kalinius. Muziejuje vos keletas lankytojų. Prastas apšvietimas, net ir paveikslai neįdomūs. Jautėsi dvasinė tuštuma. Šios tvirtovės kovotojai buvo už sienų. Prieš keletą dienų jų šimtai tūkstančių Gedimino pilies bokšte iškėlė trispalvę. Tie tūkstančiai kaip tik buvo susirinkę Gedimino aikštėje, kurios šone yra Vilniaus katedra. Visai neseniai prie tos pačios katedros buvo saugumo užpulti ir sumušti keli tuzinai susirinkusiųjų susikaupimui ir rimties valandėlei. Mums išvykus, po poros dienų Vilniaus katedra buvo grąžinta tikintiesiems. Tas grąžinimas sutapo su Persitvarkymo sąjūdžio suvažiavimu tą patį savaitgalį. Kaip žinome, tikintieji daug kovojo už katedros grąžinimą. Buvo renkami parašai peticijai ne tik Amerikoje, bet ir kitur. Spalio 23 dieną kard. Vincentas Sladkevičius, asistuojamas vyskupo Julijono Steponavičiaus ir kitų trijų vyskupų bei keliasdešimt kunigų, laikė šv. mišias Vilniaus katedros prieangyje, lauke ant laiptų. Kaip žinome, vysk. Steponavičius dvidešimt septynerius metus negalėjo eiti savo, Vilniaus vyskupo, pareigų. Jis yra vienas iš tų, kurie gynė Kristaus Karaliaus tvirtovę, nesileidęs į jokius kompromisus su sovietine valdžia. Jis yra vienas iš tų, kurie grąžino Kristaus meilės vėliavą ant katedros altoriaus. Taip pat prižadėta grąžinti Šv. Kazimiero ir Klaipėdos bažnyčias. Su pasiryžimu, meile, kantrybe ir malda Kristaus tvirtovės bus atkovotos. Nestokojame dvasinių karžygių, o laikas ir teisybė yra jų pusėje.

ŠV. MIKALOJAUS BAŽNYČIA

     Tai yra viena iš seniausių ir vis dar atdarų bažnyčių Vilniuje. Žmonės pasakoja, kad ši bažnyčia yra lietuviškiausia Vilniuje ir kad tas lietuviškumas siekia caro laikus, lenkmetį ir sovietinius pokario metus. Teko dalyvauti sekmadienio 2 val. po pietų mišiose. Bažnyčia nedidelė. Daugiausia vietos stovintiems, nors yra ir keliolika suolų. Dešinėje pusėje, sienos nišoje, yra didingas Vytauto Didžiojo biustas, pašventintas bene 1930 metais. Bažnyčia pilnutėlė žmonių — daugiausia moterų, bet su gražia priemaiša vyrų, vaikučių, studentiško jaunimo. Ji yra netoli nuo Vilniaus universiteto. Neatsitiktinai šios bažnyčios šventoriuje tikinčiųjų aukomis yra pastatytas pirmasis pokarinis paminklas, vaizduojąs šv. Kristoforą su kūdikėliu and pečių. Tas pats Kristoforas yra ir Vilniaus miesto herbe. Ta skulptūra yra bronzinė, apie keturių metrų aukščio, realistiškai atbaigta, nes tuo metu dar jokių laisvėjimo žymių nebuvo. Ši skulptūra — tai vaizdus Kristaus ištikimųjų sekėjų, kovotojų už savo tikėjimą liudijimas. Tokiu būdu nenoriu sudaryti įspūdžio, kad Lietuvoje yra visiška tikėjimo laisvė, bet noriu tik pabrėžti, kad tikintieji randa būdus ir priemones savo tikėjimą išpažinti ne vien tik privačiai, bet ir viešai.

AUŠROS VARTAI

     Senovės Vilnius buvo apsuptas aukšta mūrine siena, norint apsisaugoti nuo priešų. Joje buvo keletas vartų — bene septyneri. Išliko tik vieni, vadinami Aušros Vartais. Virš vartų yra koplytėlė, kurioje laikomas stebuklingas Marijos paveikslas. Akmeniniai laiptai į koplytėlę yra nusinešioję nuo tūkstančių lankytojų. Ne vienas tais laiptais keliais ėjo, kalbėdamas rožinį ar kitas maldas. Atrodo, kad prie Marijos paveikslo visada kas nors meldžiasi. Meldžiasi tyliai, nuoširdžiai, ilgai ir pakartotinai. Mums ten esant, buvo tuo pačiu metu apie penkiolika žmonių — visos buvo moterys. Lietuva yra Marijos žemė. Aušros vartai yra viena iš jos šventovių. Malda yra galingas ginklas. Tas ginklas yra plačiai naudojamas visame krašte. Akivaizdžiai tai matyti Aušros vartų koplytėlėje. Įdomu pridėti, kad Aušros vartų išorinės pusės pačiame viršuje yra lietuviškasis Vytis. Tai tas pats Vytis, už kurį žmonės kentėjo ir buvo persekiojami. Tas pats Vytis dabar puošia jaunuolių krūtines, automobilių langus, kioskų sienas. Tai tarsi stebuklas, kuris buvo paspartintas tikinčiųjų maldomis. To niekas moksliškai neįrodys, bet tuo tikima ir maldomis už tai dėkojama.

     Malda lietuvių tautoje yra giliai įsišaknijusi. Štai ką apie ją sako šių dienų tikinčioji lietuvė pačios suburtomis eilėmis:

     Kryžiaus ženklu peržegnota
     Mano motinos skara,
     Šešis šimtmečius apglėbus,
     Gydė sopulį malda.

     Jos rauda ten išsakyta,
     Kryžiaus medy įrašyta,
     Kad nedingtų niekada
     Skausmo ašara tyra.

     Ir skambi tėvų giesmė,
     Lyg gaivinanti versmė,
     Ir baltų beržų daina,
     Lyg seselių aimana.

     Kryžius teikėjai vilties
     Nepalūžt nuo nevilties
     Ir ilgėtis vis dangaus,
     Švento atilsio žmogaus.

RASŲ KAPINĖS

     Tai amžinojo poilsio vieta tikinčiųjų palaikams. Pokario metais čia laidojami ir netikintieji, ir nekatalikai. Rasų kapinės yra daugiau negu kapinės. Ir čia tikintieji kovojo už savo tradicijas, už savo apeigas. Prieš keletą metų vieną Vėlinių vakarą susirinkusieji buvo milicijos išvaikyti, kai milicija pabūgo bepasireiškiančio tautinio sentimento. Pagal seną paprotį, Vėlinių vakarą gyvieji atneša uždegtas žvakutes ir padeda ant artimųjų kapų. Tai vilties ir prisiminimo simbolis. Neatsitiktinai ta žvakių tradicija persimetė ir į jau įvykusio Persitvarkymo sąjūdžio suvažiavimą spalio 22-23 d. Vilniuje. Tūkstančiai lietuvių su žvakėmis šeštadienio vakarą rinkosi prie Vilniaus katedros. Tuo jie išreiškė norą, kad ši šviesa simboliškai pasklistų kiekviename Lietuvos kampelyje ir sujungtų tautą laisvės žygiui. Sąjūdžio delegacija taip pat padėjo vainiką ir gėles ant Lietuvos atgimimo patriarcho dr. Jono Basanavičiaus kapo Rasų kapinėse. Šis pavyzdys parodo, kaip artimai yra susiję lietuvių religiniai bei tautiniai papročiai ir praktika. Tose kapinėse tūkstančiai kapų. Vieni pažymėti jau surūdijusiu metaliniu kryželiu; mediniai jau supuvę ir išnykę. Granito ir marmuro paminklai amžiams pastatyti, nors ilgainiui ir jie trūnija bei samanoja. Vienas iš iškilesniųjų mauzoliejų buvo pasipuošęs Vyčiu, kuris, kaip ir kiti ženklai bei raidės, buvo nublukęs, apsamanojęs, vos pastebimas. Tačiau akylus praeivis ar praeivė pasirūpino, kad tas Vytis būtų apvalytas ir praeiviui šviestų nublizgintu granitu, ryžtingu raiteliu. Rasų kapinėse palaidota daug iškilių asmenybių, tautos žadintojų, kovotojų, Kristaus karių. Jie mirę, bet jų atminimas skatina gyvuosius, įkvepia tikinčiuosius.

LIETUVIŲ KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA

     Tai tvirtovė be sienų ir be senos istorijos. Kronika yra slaptai leidžiama nuo 1972 metų. Joje kruopščiai dokumentuojama Katalikų Bažnyčios Lietuvoje patirti persekiojimai. Kronika pasiekia laisvuosius vakarus, yra verčiama į kitas kalbas ir skleidžiama po visą pasaulį. Joje atsispindi kenčiančioji, persekiojamoji bei kovojanti Bažnyčia, kuri siekia dvasinės pergalės be jokių kompromisų, be jokių derybų, be jokių nuolaidų. Kronikos redaktoriai ir bendradarbiai ilgainiui buvo iššifruoti ir ateistinės valdžios bausti kalėjimu ar ištrėmimu. Tačiau Kronikos leidimas nesustojo. Tai reiškia, kad Kronika nėra tik keleto asmenų darbas. Ji turi platų ir stiprų užnugarį tikinčiųjų tarpe. Kronika — tai plunksnos karių tvirtovė, tai idealistų kovos laukas.

SIBIRAS

     Ten, aišku, neteko būti, bet, būnant Lietuvoje, teko patirti apie Lietuvos studentijos pastangas atrasti Sibiro tremtinius — gyvuosius ir jau mirusius. Šią vasarą buvo suorganizuota ekspedicija į tolimąjį Sibirą, ten ieškant lietuvių. Surastieji buvo apklausinėjami, filmuojami. Vėliau tų atrastųjų tremtinių atsiminimai buvo reportažuose aprašyti, rodomi televizijoje. Patiems to neteko nei skaityti, nei matyti, bet gyvenantieji Lietuvoje apie tai mums pasakojo. Ten lankantis, teko susitikti su daugeliu žmonių. Anksčiau ar vėliau kalba, kad ir trumpam, nukrypdavo į išvežtuosius. Atrodo, kad Lietuvoje beveik nėra nė vienos šeimos, kuri tiesiogiai ar netiesiogiai nebūtų buvus paliesta tų išvežimų į Sibirą. Sibire, o ne kur kitur, gimė vadinamoji Sibiro maldaknygė, tikinčiųjų drąsos, ištvermės ir artimo meilės paminklas, taip plačiai pasklidęs įvairiomis kalbomis po pasaulį. Sibiro tikinčiųjų tvirtovės nebuvo katedros, paminklai ar šimtamečiai pastatai. Jų tvirtovės buvo lūšnelės, iš atliekamų lentų suremti barakėliai, slaptai susirinkusiųjų maldos bei giesmės. Jie taip pat buvo ir yra Kristaus Karaliaus įgula, jo kovotojai. Iš čia ištrykš kada nors dvasinio ryžtingumo ir tikėjimo įkvėpimo šaltinis ateinančioms mūsų tautos kartoms. Prieš išvažiuojant iš Lietuvos, vienas Sąjūdžio aktyvistas įdavė savo kūrybos eilėraštį, rašytą vos prieš porą mėnesių. Iš jo pacituosime keletą posmelių:

     Tundra — sniegynai bekraščiai
     Susilieja su Laptevų jūra.
     Poliarinę naktį bemiegę
     Ką tu galvoji, lietuvi?

     Jėgos žinau, kad išsekę,
     Mirtis jau aplankė ne vieną.
     Širdim girdžiu, mano broli,
     Kaip tyliai šaukiesi tu Dievą.

     Tempi rąstą iš jūros,
     Žaizdos nuo virvių ir votys.
     Jana, Lena laukine —
     Beširdės jūsų žiotys...


     Poliarinę naktį vasario
     Suspindo saulės kamputis!
     Saujelė išlikus gyvųjų
     Tėvynėn nuneš gal žinutę?..

KRYŽIŲ KALNAS

     Septintoji tvirtovė, kurią trumpai paminėsiu, yra istorinis kryžių kalnas. “Yra pasaulyje kraštų, kur katalikybė įleidusi žymiai gilesnes šaknis negu pas mus, tačiau tokios tradicijos, tokios materialios dvasiškumo išraiškos niekur nesutiksi. Šiuo požiūriu kalnas unikalus, vienintelis pasaulyje. Šimtai įvairaus dydžio ir formų kryžių kryželių, kuriuos įvairiais sumetimais sunešė žmonės, sudaro dvasingą, kilnų ir tuo pačiu gyvą ansamblį”. Taip apie Kryžių kalną rašė Šiaulių miesto vyriausias dailininkas “Šiaulių naujienose”, kur buvo jo straipsnis, spausdintas per keturis numerius (1988, Nr. 150"-154). Kryžių kalnas yra į vakarus nuo Šiaulių, prie Meškuičių. Čia atvažiavome šeštadienio popietę, kur jau radome gal arti šimto lankytojų, maldininkų.

     Po 1863 m. sukilimo kryžių statymas ant kalno tapo socialinio ir tautinio protesto forma. Paprotys statyti svetur žuvusiam šeimos nariui kryžių prie sodybos pasidarė pavojingas dėl galimų represijų. Po sukilimo ant kalno pradėjo masiškai augti artimųjų kryžiai sukilėliams. Toliau formavosi tyli ir skaudžiai dvasinga aplinka. Nepriklausomybės metais ant kalno būdavo organizuojamos bažnytinės procesijos. Pvz., 1928 m. liepos 15 d. kalnas sutraukė net 10.000 žmonių minią. Reta Lietuvos šventvietė galėjo pasigirti tokiu populiarumu. “Pokario metais kalnas buvo tabu, persona non grata savo tėvynėje”, — taip rašė “Šiaulių naujienose” minėtas autorius. “Kryžių statytojai būdavo persekiojami. Neišvengė kalnas ir buldozerinio ateizmo. 1961 m. pavasarį Meškuičių kolūkio technika nuskuto kalną. Daugiau kaip 5.000 kryžių buvo sustumta į krūvas ir sudeginta”. Panaši dvikova tarp ateistų ir tikinčiųjų tęsėsi iki 1980 metų. Tais metais bene Meksikoje vykusiame pasaulio religinių atstovų suvažiavime buvo priimta rezoliucija — “Šalin rankas nuo Kryžių kalno!” Artėjo tų pačių metų olimpiada Maskvoje. “Svarus skambutis nutraukė vietinių ideologų pastangas”. Dabar kryžių vėl tūkstančiai: mediniai, metaliniai, megzti, iš akmens, gintaro. 1986 metų pradžioje atsirado kryžius su dedikacija: “Padėk, Viešpatie, Gorbačiovui, gelbstinčiam šalį iš girtybės tvano!” Savo akimis mačiau paminklą paminėti 600 metų krikščionybės įvedimo Lietuvoje sukaktį. Visi kryžiai yra nukreipti į vakarus. Pagrindinis takas veda prie betoninės Kristaus statulos, nuo kurios atsiveria tolimesnė kalno panorama. Priešingoje pusėje centrinis takas atsiremia į kitą improvizuotą altorių. Jis papuoštas gyvomis gėlėmis, žvakėmis ir kryžiais. Stovi Marijos betoninė statula. Takas prieš altorių išklotas kilimais. Marijos altorius yra populiari jaunavedžių ir palydos apsilankymo vieta tuoj po civilinės metrikacijos apeigų Šiauliuose ar kur kitur. Mums ten bebūnant, maždaug per valandą laiko atvažiavo bent septynios jaunavedžių poros su palyda. Visi pamaldžiai ir pagarbiai ėjo prie Marijos, kur mintyse, be abejo, meldė palaimos ir užtarimo pas Viešpatį. Jaunavedžių porų su palyda taip pat teko matyti ir Vilniaus bažnyčiose.

     Atsimintini Šiaulių miesto vyriausio dailininko V. Purono žodžiai: “Kaip dažnai mes, kūrybinis tautos elitas, šnekame, sprendžiame už visą tautą, o kalnas rodo savo — ko nežinome. Net nesuvokiame, koks dvasinis gyvenimas pulsavo ir pulsuoja tarp paprastų Lietuvos miestų, miestelių gyventojų. Nesu tikintis... O kalnas kaip tas lakmuso popierėlis neklysdamas rodo, kad dvasiniu intymumu esu savo tautos nuošalyje, nors tiek teoriškai, tiek praktiškai nuoširdžiai dirbu jos dvasinės kūrybos baruose. Tai sakau neabejodamas, puikiai pažindamas mūsų, keturiasdešimtmečių, kartą. Tauta, jos neklystantis instinktas dar kartą duoda mums tylią, bet vaizdžią pamoką”.

     Baigsiu dar vienu ką tik Lietuvoje gautu giliai tikinčios moters eilėraščiu:

     Žvaigždžių ir saulės Valdove,
     Nedrįsčiau pakviesti Tavęs,
     Jei Tu savo kūno šventove
     Nebūtum numatęs manęs.

     Juk tam švento vakaro stalą
     Su duona ir vyno taure
     Palaiminai Tu tartum salą,
     Kuri visad kviestų mane.

     Juk ten tiktai trykšta versmė
     Karališko kryžiaus aukos,
     Atodūsio žemės prasmė
     Neblėstančių amžių tiesos.

     Pakviesti einu, o Tu jau esi,
          Ne žmogui skaičiuoti Tavo pėdas.
          Tylėsiu tik aš, kalbėsi tik Tu,
          Gerosios Naujienos Sėjėjas...

     Paminėjau septynias Kristaus karaliaus tvirtoves Marijos žemėje Lietuvoje. Prabėgomis užsiminiau ir apie tų tvirtovių įgulas: tikinčiuosius, jaunavedžius, badaujančius, išvežtuosius, kalinamuosius, kovojančius. Jų yra daug.