Spausdinti

VYTAUTAS KASNIŪNAS

     1988    metai praeityje. Gruodžio 31 d. 12 valandą, apaštalo Jono žodžiais: “Vaikeliai, atėjo valanda paskutinė...” buvo baigtas rašyti pasaulio dienoraštis. Vieni po juo pasirašė aukso plunksna, kiti savo kraujo lašais, treti nuo bado mirusio kūdikio kaulais. Kiniečiai džiaugėsi, kad praėjusieji metai buvo atžymėti jiems laimingais skaičių numeriais: 1988-8-8, keturis kartus iš eilės po aštuonis, ir dėl to jie susilaukė daugiau laisvės. Prie tų laimingų skaičių jungiasi ir mūsų tauta, nes po ilgų okupacijos metų geležimi nukaltas ir supančiotas spausdintas žodis prasiveržė vulkanu. Pro tamsius apgaule ir melu apsiniaukusius debesis prasiveržė tiesos žodis.

     1989    metų varpų garsai atkėlė ateinančių dienų kelio vartus. Pro šią angą įeinant į naujus rūmus, pasitinka Angelas Sargas, ir mes kaire ranka nedrąsiai paduodame jam praėjusių metų dienoraštį, o dešine — Naujų Metų rezoliucijas. Kai kas dienoraštyje savo gerus darbus aiškiomis ir didelėmis raidėmis buvom parašę, blogesnius — mažesnėmis, o kartais neaiškiai atžymėję, arba vidutinio dydžio ženklais save teisindami, ant kitų visas negeroves suversdami, iš jų akių ir mažiausius šipuliukus išrankiodami.

Tytuvėnų bažnyčios šoninis altorius

     Naujų Metų rezoliucijos — kuo puikiausios. Lyg ne sau prisiminti ir vykdyti, bet šv. Petrui pasiskaityti. Čia netrūksta gražiai kūrybingos poezijos, netrūksta ir pasididžiavimo: imsiu ir nuversiu kalnus, būsiu šventesnis ir už popiežių. Pirmyn!..

     Naujų Metų proga vienas kitam linkime laimės. Vienkart linkėjimai tuščiažodžiavimais išplaukia, kitkart širdingais, išgyventais žodžiais. Kaip ir su kryžiaus ženklu ant kaktos ir krūtinės — kartais tik ranka sumakaluojam, kartais rankų judesiai minutėmis užtrunka su įsigyventu jausmu bei išpažinimu. Mes užvertėme pašto tarnybą sveikinimais Kalėdų ir Naujų Metų proga. Kiek tikrųjų, iš širdies išplaukiančių linkėjimų išsakėme, kiek paskubomis atlikome tik draugišką ar tarnybinę pareigą, ar atsakėme tik dėl to, kad buvome gavę sveikinimą. Jei po atviruko tekstu tik skubiai pavardę pasirašei, atrodo, kad tada suskaičiavai, kiek be reikalo pinigų išleidai.

     Praėjusių metų Kūčių vakare, 9 valandą, Lietuvoje ir visame pasaulyje, kur tik gyveno geros valios lietuvis, namuose užgesino šviesas, kad būtų tamsu, primintų tuos juodus debesis, kurie, iš rytų atplaukę, tamsa apgaubia mūsų kraštą. Tyloje susikaupę, rankomis susikabinę, jautėme savo širdies plakimo, visos šeimos širdžių vieną ritmą, visų lietuvių širdžių vieną dūžį. Ir kai žvakės šviesą padėjome languose, ji simbolizavo mūsų viltį ir ryžtą siekti laisvės, savarankiško nepriklausomo gyvenimo. Mus skyrė žemės ir jūrų plotai, vakaro valandos ir gamtos laikas, bet visus jungė ta pati Vakarė šviesioji žvaigždė. Prie Kūčių stalo ėjo iš rankų į rankas, iš lūpų į lūpas paplotėlis, lietaus lašais išlytas, sniego žvaigždėm išsnigtas, šalčius ištvėręs, lankęs kalėjimus, koncentracijos stovyklas. Jis mus visus sujungė ne vienai akimirkai, ne minutėlei, bet dabarčiai, ilgiems metams, laisvo lietuvio amžiams.

     1989 metus pasitinkame džiaugsmingai, nes mūsų tėvynėje ir tėvų žemėje pasirodė pirmieji šviesos spinduliai, kad liudytų šv. Jono Evangelijos žodžius: “Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį”. Ji švietė nuo amžių mūsų žemės kraujo broliui, šimtmečiais švietė mūsų tautos kelią.

     Kai Lietuvos nepriklausomybės metais besikarščiuodami šiek tiek suirome belaukdami 1926 metų, Vaižgantas Naujų Metų linkėjimuos rašė: “Mes sergame, mes karščiuojamės”. Ir mes, pasitikdami 1989 metus, galime pasakyti — mes sergame, mes karščiuojamės. Tik šį kartą mes sergame kitokia liga. Sergame nepagydoma tėvynės meilės liga, ir ko ji labiau plėsis, tuo bus geriau — džiaugsis laisvės laukianti tauta ir atkuriama valstybė. Bet kad mes karščiuojamės — negerai. Pasikarščiavimai atnešė Lietuvos laisvės lygai ir Sąjūdžiui įvairių mažų ligelių, negalavimų. Ir mes besikarščiuodami susirgome — netašytais žodžiais kitus užgauliodami, visuomeniniame gyvenime į kitų daržus įšokdami, nerealius sumanymus paskelbdami. Mums nevalia į Lietuvos veikėjus per savo akinius žiūrėti, gerai nepažįstant žmonių, daryti įvairius užmetimus. O čia gyvenantieji, karštį sumažinę tėviškę primenančiais rūtų lašais, savo veikloje turėtume užsukti į tikrąjį vienybės rūmą — bendros veiklos gairėms nustatyti Lietuvą liečiančiais klausimais dar daug kartų rašysime šiame skyrelyje.

     Į Naujų Metų kelią įžengia Lietuva, įžengia ir Išeivija — Mažoji Lietuva. Su mumis ir visas Pasaulis. Vieni išeis Taikos ir Ramybės angeliškais kardais švytruodami, kiti — melo, apgaulės ginklais apsiginklavę, antžmogiais pasivadinę, į rinktines tautas rikiuodami, žiauriai kovos prieš laisvės siekiančius žmones, tautas. Nekaltus žmones žudydami, jie garsiai šaukia iešką taikos.

     Į Naujų Metų gyvenimo kelią, į minios žmonių gatvę su rūtos taikos šakele išeina tylusis krikščionis lietuvis. Nematei spaudoje jo nuotraukos, niekas apie jį nerašė. Kiek daug kartų jie kukliai beldėsi į duris, bet besibeldžiantiems nebuvo atsakyta. Jie ieškojo, bet nerado, jie prašė, bet negayo. O kiek daug jie turi klausimų, kiek daug sumanymų, kurie paskęsta tyloje. Tyliesiems, užmirštiems, pulsuojančio gyvenimo nepasiekiantiems mes visi rašysime šiame skyrelyje: “Krikščionis gyvenimo kelyje”. Visų sutartiniu darbu, nuomonių pasikeitimais, atvirais pasisakymais, vieni kitų pamokymais, klausimais ir atsakymais mes naujais akmenimis išgrįsime savo gyvenimo kelią. Tik, Dieve, mums padėk!

     Iki kito karto!