(Kaip pirmykštės Bažnyčios bendruomenės sprendė konfliktus, apaštalams mirus)
ALDONA ZAILSKAITĖ
Pasižvalgius po Bažnyčią, daug kam tų, kuriems rūpi Bažnyčios gerovė pasaulyje, pasidaro nejauku ir kyla klausimas: Quo vadis? Amerikoje vis garsėja moterų balsai, reikalaujantys moterims tikrai vadovaujančių rolių bažnytiniame gyvenime — ir bent dėl pedagoginių priežasčių — bent leisti mergaitėms tarnauti mišioms, jei nėra vilčių moterims teikti kunigiškus šventimus. Tačiau toje pačioje Amerikoje kiti, lygiai karštai susirūpinę Bažnyčios gerove, skundžiasi, kad kaip tik tokie “lygybės, demokratijos Bažnyčioje” spaudimai žaloja Bažnyčią, yra visiškai priešingi Kristaus — Bažnyčios galvos, sąvokai. Gi Bažnyčia nėra jokia demokratija, o Dievo karalystės įkūnijimas žemėje — lygybė ir demokratija neturinti vietos Dievo per apaštalų įpėdinius valdomoje karalystėje. Ir jie prisimins Kristaus žodžius Petrui: “Tu esi Petras — Uola: ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią...” (Mt 16, 18).
Stebuklingas altorius Tytuvėnų bažnyčioje
Bet nereikia net į visuotinę Bažnyčią žvalgytis, kad užeitų nostalgija pirminės Bažnyčios laikų. Tie, kurie aktyviau dalyvauja savo parapijų gyvenime, ypač ten, kur daugiau ar mažiau veikia parapiečių taryba ir kur tenka dalyvauti įvairių parapijos grupių derybose dėl patalpų, pamaldų ar kitų bendrų parapijos gėrybių — t.y. parapijinė politika — ir net tie, kurie susirūpinę lietuviškų parapijų ateitimi, taip pat gali pasiilgti pirmųjų krikščionybės dešimtmečių, prisiminę citatą iš Apaštalų Darbų knygos: “Jie kasdien sutartinai buvodavo šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, su džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi, garbindami Dievą, ir buvo visos liaudies mylimi. O Viešpats kasdien gausino jų būrį tais, kurie ėjo į išganymą” (Apd 2, 46-47). Atrodytų, kad tada klestėjo sutarimas, visiems buvo aiški apaštalų rolė ir tikinčiųjų rolė. Šventoji Dvasia dažnai su jais buvojo maldoje, taip kad net sienos supdavosi visiems bendrai meldžiantis. Ir aiškiai Petrui ir Pauliui nurodinėdavo, ką daryti, ką sakyti, kur eiti.
Koplyčia, esanti prie Tytuvėnų bažnyčios. Šioje koplyčioje yra stebuklingas Kryžiaus altorius.
O šiandien — laisvesnių pažiūrų teologai pradėjo net Popiežiui nurodinėti, ką sakyti, kaip mokyti; o iš konservatyviosios pusės toks vyskupas kaip Lefebvre Romą nurašė kaip išdavusią pirmykštę Bažnyčią ir įsteigė savo seminariją mokyti, šventinti savus kunigus, net ir vyskupus. Tačiau žvelgiant per Bažnyčios istoriją, visuose laikuose buvo didelių problemų, tikrų nukrypimų nuo Kristaus mokslo. Tad galėtų atrodyti, kad vienintelis sprendimas — ne tik visuotinei Bažnyčiai, bet ir parapijoms — būtų pasimokyti iš pirmojo šimtmečio Bažnyčios. Tada pasibaigtų visos problemos.
Iš tikrųjų tai ne nauja mintis. To sprendimo jau ėmėsi daugelis grupių nuo pat pirmųjų Bažnyčios gyvavimo šimtmečių. Ir iš to (gal ir šiek tiek per daug suprastinant labai komplikuotas istorines bei teologines aplinkybes) kilo daugybės krikščioniškų sektų. Kaip tai? Iš to paties Naujojo Testamento? Taip. Nes Naujajame Testamente nėra tik vienas Bažnyčios susiorganizavimo modelis, o daugelis, kaip tai nurodė kun. Raymond Brown savo knygoje The Churches The Apostles Left Behind (New York, Paulist, 1984). Jeigu atidžiai skaitysime įvairius Naujojo Testamento dokumentus, pamatysime, kad konfliktų sprendimas buvo bažnytinio gyvenimo dalis nuo pat pirmų dienų ir kad jų sprendimo būdai įvairiais laikais ir skirtingose aplinkybėse plačiai įvairavo.
Savo knygoje Brown parodo, kad ankstyvoje Bažnyčioje figūravo vienokios problemos ir buvo vienaip sprendžiamos, ir tai atsispindi to laikotarpio tai bendruomenei taikomuose laiškuose. O vėlesniais laikais, Bažnyčiai jau esant kitaip susiorganizavus, turint platesnę apimtį, kilo kitokios problemos, Bažnyčia turėjo kitokią savimonę ir kitaip jas sprendė. Ir tai, Bažnyčiai paplitus, vienoje vietovėje buvo vienos problemos, kitoje — kitos. O kiekvienas mūsų turimas dokumentas Naujajame Testamente sprendžia ne visas problemas o tik vienas kurias, neapimdamas kitų.
Kadangi iškylančių konfliktų sprendimas buvo Bažnyčios rūpestis nuo pat pirmų dienų, ir tai atsispindi Šv. Rašte, jis gali mums būti laidas ne tik maldai ar dorovinėm gairėm, bet ir bažnytinių problemų sprendimui. Tik reikia žinoti, į kokius klausimus skaitome atsakymus. Leiskite paaiškinti. Kas skaitome Šv. Raštą, tuoj pat pamatome, kad ypač šv. Pauliaus laiškai buvo rašomi, norint padėti kuriai nors bendruomenei spręsti iškilusią problemą. Tad nestebėtina, kad ir mes atsisėdame prie jo laiškų su savų problemų ar klausimų sąrašais, ieškodami jiems sprendimų jo laiškuose. Tačiau čia galime labai suklysti.
Pavyzdžiui, daug kas rodo į Pauliaus pirmą laišką Korintiečiams (1 Kor 14, 26-40) pateisinti moterų išjungimą iš bažnytinio gyvenimo. Tačiau kas taip daro, panaudoja Pauliaus “atsakymą” į klausimą, kurio korintiečių Bažnyčia-bendruomenė tuo laiku nė neįsivaizdavo. Pauliaus laikais moters socialinė rolė nebuvo keliama kaip klausimas. Moters vieta visuomenėje buvo aiški. Nurodydamas moters rolę, Paulius tik kartojo visiems savaime aiškius gamtos dėsnius, norėdamas išaiškinti, pademonstruoti Bažnyčios rolę, kaip remiančią so-cialinę tvarką, o ne ją ardančią. Pauliui rūpėjo ne moters rolę išaiškinti, o apginti Bažnyčią, kuriai grėsė valdžios persekiojimas. Pauliui rūpėjo parodyti, kad Bažnyčia stiprina, ne ardo visuomeninį audeklą. O šiandien krikščioniško feminizmo klausimai keliami kaip tik dėl to, kad sustabarėjusi laikysena apie moterų galimą intelektualinį-kultūrinį įnašą visuomenei pagal šiandieninį gamtos dėsnių supratimą ardo, o ne stiprina socialinį, bendruomeninį audeklą. Todėl, ieškant atsakymų į mūsų laikų problemas Pauliaus laiškuose, svarbu teisingai suvokti, kokius klausimus, kokias problemas, Paulius savo laiškuose rišo. Šv. Rašte aiškiai turime antrąją lygties dalį, bet jos pirmoji dalis dažnai yra tik neaiškiai užsimenama, nes juk tiems, kuriems laiškas buvo rašytas, jų problemos buvo aiškios. Nė nemanydamas, kad mes dabar ir čia jo laiškus skaitysime, Paulius toms bendruomenėms jų problemų nedėstė, o jas užsiminęs, jas sprendė. Tad teisingai šiandien suvokti, ką Paulius užsimena, turime pasitelkti mokslininkų pagalbos. Laiškuose daug kur turime “atsakymą” — sakysime, 4. Bet šiandien ne visada mums aišku, ar klausimas buvo 2 + 2 ar 3 + 4. O kartais per klaidą prie to atsakymo “4” prijungiame klausimą “3x4 = ?” ir tada jau gauname labai klaidingą lygtį.
Čia minėtoje knygoje kun. Brown parodo įvairiuose NT dokumentuose iškeliamus bažnytinės savimonės įvaizdžius ir kokias bažnytines tvarkos problemas jie padėjo spręsti. Tos įžvalgos gal padės ir mums pamąstyti, kokias problemas matome savose parapijose ir kuri Bažnyčios samprata geriau padėtų sugrįžti į pusiausvyrą ir taip pat kurios sampratos iškilusią problemą dar labiau komplikuoja. Gal tai duotų medžiagos ir maldai, ir mąstymui, stengiantis suprasti kai kurias ir mūsų lietuviškas parapijas slegiančias problemas.
PIRMYKŠTĖS BENDRUOMENĖS IR JŲ RAŠTAI
Toje knygoje Brown žvelgia į šešias pirmykštes krikščionių bendruomenes ir kaip jos dorojosi su jas ištikusiomis krizėmis po jas įsteigusių apaštalų mirties. Jis sudalina pirmuosius du Bažnyčios gyvavimo šimtmečius į tris epochas: (1) Apaštaliniai laikai (30-60 m., t.y. pirmas trisdešimtmetis po Kristaus mirties), kai patys apaštalai dar buvo gyvi, patys vadovaudami jaunutei Bažnyčiai, (2) Subapaštaliniai laikai (60-100 m., sekantis keturiasdešimtmetis), kai patys apaštalai jau buvo mirę, bet jų mokiniai jų vardu dar rašė autentiškus jų mokymo laiškus, ir (3) Poapaštaliniai laikai (jau prasidėjus antram šimtmečiui), kai Bažnyčios autoritetingo mokymo rolę perėmė Bažnyčios Tėvai, vyskupai; jie jau rašė savo, ne apaštalų vardu, pvz., Ignaco antijochiečio laiškai, ar pirmasis Klemenso laiškas.
Brown nurodo, kad apaštaliniai laikai, tas pirmasis trisdešimtmetis po Kristaus, nepaliko daug rašytinės medžiagos, išskyrus tikruosius Pauliaus laiškus. Sekantysis keturiasdešimtmetis — subapaštaliniai laikai — paliko nemaža literatūros, apaštalų vardu jų mokinių rašyti laiškai. Šie laiškai buvo pripažinti turį lygų autoritetą su pačių apaštalų laiškais, nes jie ištikimai perdavė pačių apaštalų duotąjį mokymą, krikščionybės supratimą. Čia susipažinsime su šešiomis šio antrojo keturiasdešimtmečio bendruomenėmis ir kaip jos sprendė jas kamavusias problemas apaštalams jau mirus, bet jų autoritetu rašant jų mokiniams.
Štai tos šešios bendruomenės: (1) Pauliaus įkurtos bendruomenės, kaip jos pasirodo 1-ame ir 2-ame laiške Titui ir laiške Timotiejui (Ganytojiškuose laiškuose), (2) Pauliaus įkurta bendruomenė, atsispindinti laiškuose Kolosiečiams ir Efeziečiams, (3) Pauliaus įkurta bendruomenė, atsispindinti
Luko-Apaštalų Darbų veikale, (4) Petro įkurta bendruomenė, atsispindinti pirmame Petro laiške, (5) Jono įkurta bendruomenė, atsispindinti Jono evangelijoje ir laiškuose, (6) Subrendusi jungtinė žydų ir nežydų krikščioniška bendruomenė, atsispindinti Mato evangelijoje.
Kiekviena šių bendruomenių turėjo savo būdingus bruožus ir bažnytinę savimonę, kuri nulėmė, kaip ji tvarkėsi su iškilusiomis problemomis. Kiekvienos šių bendruomenių raštiškame palikime iškyla jai būdingas savęs, kaip Bažnyčios, įvaizdis, kuris padeda atsispirti vienokiam jai gresiančiam nukrypimui nuo tikrojo Kristaus mokslo. Tačiau kiekvienas įvaizdis, kadangi jis nėra pats Kristus, o tik vieno jo bruožo įvaizdis, gali būti ir žalingas, jeigu pritaikomas ne tai ydai spręsti. Kaip ir vaistai — tas pats vaistas vieną ligą turintį žmogų išgydo, o kitą, kita liga sergantį, gali nužudyti. Tad kiekvienai bendruomenei iškelsime jos įvaizdį, iškeliant jo pliusus, bet taip pat ir jo pavojus.
BAŽNYČIA STIPRIOJE APAŠTALŲ GLOBOJE — PAULIAUS PAVELDAS GANYTOJIŠKUOSE LAIŠKUOSE
Šiuos laiškus (1-as ir 2-as laiškas Timotiejui ir laiškas Titui) galima būtų suprasti kaip patarimus bendruomenėms (mes gal galėtumėm sakyti “parapijoms”), kurios pradeda prarasti savo narius kitoms sektoms. Juos skaitydami, pamatysime, kad Paulius šitaip patartų: 1. Pasirūpinti, kad visose naujose bendruomenėse, kurios dar neturi oficialiai Pauliaus įgaliotinio (šiuo atveju Tito) paskirto vadovo (vyskupo, ar gal mums būtų suprantamiau — “klebono”), kuo greičiau būtų vadovas — vyskupas paskirtas. 2. Šis vadovas turėtų pasižymėti tokia charakteristika: jis turi būti “nepeiktinas, tik kartą vedęs (ne mergišius — a.z.), blaivus, protingas, padorus, svetingas, sugebantis mokyti; ne girtuoklis, ne kivirčius, bet švelnus, nemėgstantis vaidytis, ne godus, geras savo namų šeimininkas, turintis klusnius ir tikrai dorus vaikus (t.y. pademonstravęs sugebėjimą auklėti — a.z.) ” (1 Tim 3, 2-5 ).
Norint sustabdyti žmonių perėjimą iš savo bendruomenės (parapijos) į kitas sektas (mums, lietuviams, gal aktualiau lietuvių pasitraukimas iš mūsų tautinių parapijų į amerikietiškas), Paulius pabrėžtų, jog yra labai svarbu, kad ir bažnyčiai tarnaujantys pasauliečiai — tiek vyrai, tiek ir moterys, būtų moraliai be priekaištų, išbandyti ir pasirodę sugebą krikščioniška dorove gyventi (1 Tim 3, 8-13).
Anas krikščionių bendruomenes ardantys gnostikų mokslai aiškino, jog tikrasis Dievo pažinimas yra dvasinis, tad žmoniškus dalykus, įsipareigojimus, rūpesčius galima ignoruoti ir kad kelias į šį naują dvasinį supratimą-žinojimą (gnosis) yra per įvairią ypatingą asketiką — nesituokiant, pasninkaujant. Tuos krikščioniško dvasingumo iškraipymus Pauliaus įpėdinis šitaip atremia: “Jeigu kas nesirūpina savaisiais, ypač namiškiais, tas yra paneigęs tikėjimą ir yra blogesnis už netikintį” (1 Tim 5, 8).
Mokydamas, kaip išvengti nubyrėjimo į sektas, Pauliaus įpėdinis ragino stiprų pavaldumą teisėtai valdžiai, priimtos socialinės tvarkos saugojimą, norėdamas atsverti gnostikų klaidinantį mokslą, kuris ardė socialinę struktūrą savo teigimu, tartum, kad turint “dvasinę išmintį”, galima nebesilaikyti nei civilinės, nei socialinė tvarkos. Pauliaus įpėdinis mokė, kad civilinė bei socialinė tvarka yra būtina, “kad galėtume tyliai, ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą” (1 Tim 2,2).
Šioms bendruomenėms gnostikų klaidingi mokymai grėsė ir iš “parapiečių” tarpo. Gnostikai skleidė mintį, kad mokyti apie “dvasinius dalykus” — tą specialią išmintį, gali moterys dar net geriau už vyrus. Pauliaus įpėdinis nurodo, kad moterys turi “tyliai ir nuolankiai mokytis” ir pasižymėti pamaldumu, gerais darbais (1 Tim 2, 10-12). Tačiau čia nereikia įskaityti antifeminizmo, nes tais laikais feminizmo iš viso nebuvo. Čia pabrėžiama, kad bendruomenė išvengs daug klaidinančio mokslo, jei moterys (kurios nebuvo paruoštos bažnytinio mokymo rolei, o tais laikais tik reta moteris buvo) nesiims uždavinių, kuriems jos neturi pasiruošimo. Bažnyčios vadovui Titui kalbant apie gnostikų “išmintį”, patariama: “Venk nerimtų, bobiškų pasakų, o lavinkis maldingume” (1 Tim 4, 7). O tas “bobiškas pasakas” skleisti moka ir vyrai, todėl jis moko ir juos “viešai barti”, kai jie pradeda “mokyti” savo svetur prisiklausytos “išminties” ar kitaip prieš bendruomenę nusikalsta.
Bažnytinei bendruomenei, patiriančiai nubyrėjimą į sektas, Pauliaus įpėdinis pataria užtikrinti, kad būtų aiškiai įgaliota ir savo bažnytinės vyresnybės patikrinta vadovybė, kad ne tik vadovybė, bet ir visi bažnytinės bendruomenės nariai įtikinančiai įgyvendintų krikščionišką mokslą, kad jų skirtumas nuo laikų palaidos dvasios būtų aiškiai matomas. Bendruomenei, kuriai gresia sektų pavojus, būtina griežtai išsaugoti tikrąjį, iš apaštalų gautąjį mokymą.
Pliusai.Šios stiprios, griežtos, apaštališkos savimonės pliusai yra tai, kad aiškiai išsaugomas ir perduodamas originalusis mokymas. Tokiai bendruomenei priklausantys krikščionys aiškiai žino, kokiu mokymu tikėti, kokiu ne — jei jis neatėjo iš oficialiai įgalioto mokytojo — netikėk. Ir priedo, žinok, kad krikščionis visuomet ima artimo meilę pirmoje vietoje — dvasiniai dalykai niekuomet nėra svarbesni už artimo meilės darbus. Tai kitas, bendras kelrodis.
Minusai.Šioje savimonėje glūdi ir pavojus. Apaštalinio mokymo kraičio pavienių elementų esmę pritaikyti besikeičiantiems laikams net ir tikriesiems apaštalų įgaliotiniams yra kur kas sunkiau negu tik viską kartoti, kas anksčiau buvo sakoma. Kultūriniais sumetimais sąmoningai ar nesąmoningai daroma atranka sudaro rimtą pavojų, kai kuri nors dalis “originalaus mokymo” tampa suvisuotinama visiems laikams, o kita užmirštama. Tokia “amžinai nesikeičianti” pozicija, žmonių poreikiams ir sąlygoms pasikeitus, gresia bendruomenės išnykimui lygiai taip, kaip pasidavimas klaidingiems naujiems mokymams.
Atsispiriant įvairybei klaidingų mokymų, Ganytojiškuose laiškuose iškeliamas tik mokomasis Ganytojo momentas. Tačiau efektingas Ganytojas-vadovas moka ne tik mokyti, bet ir pats būti mokomas, tuo patirdamas naujus laiko iššūkius ir pagal juos iš tikrojo mokymo aruodo parinkdamas atitinkamus elementus ir juos pabrėždamas. Suvisuotinus Ganytojiškuose laiškuose iškeliamus bažnytinės vadovybės bruožus, gali iškilti pavojus sustabarėti, nebepaisant laikmečio ženklų.
(Bus daugiau)
Skaityta per Lietuviškos pastoracijos simpoziumą 1988 m. liepos 1 d. Toronte. A. Zailskaitė yra Lietuvių Sielovados Tarybos Šv. Raito sekcijos ryšininkė ir “Draugo” dienraščio redaktorė.
