JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

     Dažnai mes kalbame ir mėginame pranašauti, kokia bus mūsų tėvynės Lietuvos politinė ir kultūrinė ateitis, bet būtų labai įdomu ir naudinga “papranašauti” apie jos religinę ateitį. Čia kalbėsime ne tik apie mūsų tėvynės Lietuvos, bet apie visos Lietuvių tautos religinę ateitį. Mūsų tautą sudaro ne tik Lietuvoje gyvenantieji tautiečiai, bet ir toji nuo Lietuvos atplyšusi šaka išeivijoje.

     Manytume, kad religiniu atžvilgiu didelio skirtumo tarp to kamieno ir nuo jo atplyšusios šakos nėra. Lietuvoje per paskutiniuosius 40 metų religija buvo persekiojama ir norima visiškai išnaikinti. Kai kurie drąsiai priešinosi, bet kiti pasidavė. Buvo tikrai heroiškos drąsos žmonių, ir kunigų, ir pasauliečių, kurie, nebijodami visokiausių represijų, gąsdinimų ir kankinimų, kovojo už savo teises ir idealus. Be jų ryžto, drąsos ir kovos nebūtų buvę Lietuvoje tokių pasikeitimų ir po Gorbačiovo paskelbto persitvarkymo. Juk ir dabar dar yra tokių, kurie viešai pasisako prieš Sąjūdžio veiklą, kuriems nereikia nei bažnyčių, nei religijos, nei lietuvių kalbos. Vos tik atėjus į Lietuvą rusams komunistams, jie savo iniciatyva griovė bažnyčias, laužė kryžius, žudė kunigus, norėdami prisilaižyti valdžiai.

Tytuvėnų bažnyčios didysis altorius

     Savo religinius bei tautinius įsitikinimus išlaikiusiųjų mūsų tautiečių dėka Lietuvoje dabar vyksta tokie dalykai, apie kuriuos dar tik prieš metus niekas nė nesvajojo. Daug kam atrodo, kad tai tikras stebuklas. Mums švelniai padvelkė laisvėjimo vėjai. Tačiau su tuo laisvėjimu atsirado ir naujų problemų. Štai ką rašo vienas kunigas iš Lietuvos:

     “Šie metai mūsų krašte — tikra revoliucija. Bet tikriau — dar tik šūksniai. Prasideda antras etapas — veiklos, darbo, o tai yra nė kiek ne lengviau. Pirmajame etape reikėjo drąsos, o dabar — išminties ir gyvumo. Pasijutome (mes, kunigai) nepasiruošę veiklai, kuri atsiveria — katekizacija, spauda, organizacijos; be to, mūsų ir maža. Panašiai jaučiasi visi, kas ieško naujų kelių — ekonomistai, mokytojai. Atsirado ir kliūčių — skirtingų požiūrių, ėmė trūkinėti tiltas tarp valdžios ir Sąjūdžio. Bet visi jaučia, kad valanda rimta. Vieni ieško naujo kelio, kiti laikosi vakarykštės dienos, bet tikimės, kad viltys nėra tuščios... Bet mūsų galvos yra tuščios — visą laiką gyvenome stagnacijoje, smegenų rateliai išrūdiję... Užgriuvo rūpesčių kalnas. Kunigams dabar tenka pasisakyti visokiuose susirinkimuose etikos, dvasingumo klausimais; tik spėk lakstyti į visokius klubus, kurie dygsta, kaip grybai po lietaus...”

     Savaime aišku, kad per tą ilgą religijos persekiojimo ir stagnacijos periodą daugelis kunigų atprato nuo kunigiško darbo, nes viskas buvo uždrausta; nei katekizacijos, nei ligonių lankymo, net mirusį į kapus palydėti buvo laikoma nusikaltimu. Tuo periodu išaugusi karta taip pat daugiausia labai nutolusi nuo religijos. Juk mokyklose tikėjimas buvo visokiais būdais pajuokiamas, kunigams ir tėvams vaikus mokyti religijos buvo draudžiama. Jokios religinės literatūros. O ateistinė literatūra buvo visiems prievarta kišama.

     Vis dėlto atsirasdavo prošvaisčių. Pvz., Ceikinių klebonas a.a. kun. Karolis Garuckas buvo tikras jaunimo apaštalas, nežiūrint visokių grasinimų ir bausmių. Štai kun. Antanas Šeškevičius, kuris už vaikų katekizavimą buvo nuteistas ir kankinamas kalėjime, kuris buvo pakartotinai baudžiamas ir persekiojamas, visa to nepabūgo ir savo kunigišką darbą tęsia iki šiol. (Žiūrėk šiame numeryje jo nuotrauką kartu su dideliu būriu jo Pirmajai Komunijai paruoštų vaikučių). Tokių kunigų, žinoma, buvo ir daugiau. Buvo ir tėvų, kurie nebijojo nei persekiojimų, nei bausmių, bet stengėsi atlikti savo pareigą, mokydami vaikus poterių, stengdamiesi jiems įkvėpti Dievo ir tėvynės meilę, panašiai kaip tos senų laikų močiutės, mokydamos prie ratelio savo vaikus iš maldaknygės ar elementoriaus. Iš jų darbo, iš jų pastangų ir dabartinis persitvarkymas įgijo nemaža šviesos.

     Deja, tokių šviesių žiburių nebuvo tiek daug, užtat dabar didelė jaunimo ir viduriniosios kartos dalis mažai tenusimano apie mišias, sakramentus, religinę praktiką. Kai juos sutinki čia atvykusius arba nuvažiavęs į Lietuvą, tuo labai lengvai įsitikini.

     Gražu ir miela, kad dabar ryžtamasi iš tos stagnacijos, iš to per ilgai užsitęsusio miego pabusti. Kaip jau minėta, dabar Lietuvoje dygsta įvairios organizacijos ir klubai, kaip grybai po lietaus. Girdėjome, kad ten atsikuria skautai, ateitininkai, steigiasi kudirkiečiai, maironiečiai, gediminaičiai, žalieji ir t.t. Daugiausia pasisekimo, atrodo, turi skautai. Praėjusių metų gruodžio mėn. “Drauge” (Nr. 248) buvo plačiau apie skautus rašyta. Ten buvo cituota Nijolės Stankevičiūtės mintys. Teisingai ji rašo, kad skautybės steigėjas lordas Baden Powell teigė, jog “Skautas visų pirma yra tikintysis, atmetu bet kurį skautizmą, kuris neturi savo pagrinde religijos”. Bet toliau ji pamini, kad Prancūzijoje buvo laisvamanių skautų... Tai lyg užuomina, kad nebus nieko blogo, jeigu ir dabar Lietuvoje bus priimami į skautus ateistai. Tai patvirtina ir toliau ten pat cituojamos kun. Vaclovo Aliulio pastabos, kad skautų atkūrėjai Lietuvoje nutarė priimti į savo eiles ir netikinčiuosius jaunuolius. Tokios žinios mus, senus skautininkus, pritrenkė. Jei bus iš tikrųjų taip daroma, tai nebus atkurti tikrieji skautai, bet sukurtas tik kažkoks hibridas iš pionierių ir skautų, kaip teisingai ten pat rašo vienas senas skautininkas iš Lietuvos. Tai nebus skautų organizacija, o kažkokia skautų organizacijos karikatūra. Perskaitęs tas nemalonias ir keistas žinias, tuoj rašiau kun. V. Aliuliui, kad neitų į jokius kompromisus su skautų ideologija, nes klaidą padaryti bus lengva, bet ją atitaisyti gal bus visiškai neįmanoma.

     Ta minėta nugirsta žinutė apie prancūzų “liberalus skautus” yra paprastas nesusipratimas. Tiek Prancūzijoje, tiek Italijoje yra katalikų skautų sąjungos: Prancūzų katalikų skautų sąjunga ir Italų katalikų skautų sąjunga. Bet kadangi skautais gali būti ne tik katalikai, bet ir visų kitų tikybų nariai, tik svarbu, kad jie būtų tikintys, tai minėtose šalyse buvo įsteigtos ir kitos skautų sąjungos, neminint katalikų vardo. Joms gali priklausyti ir katalikai, ir kitų tikybų jaunuoliai. Bet kartojame: jie turi būti tikintys. Prieš keletą metų JAV buvo toks įvykis. Į skautus nebuvo priimtas vienas jaunuolis, nes jis sakėsi esąs netikintis. Tada jis iškėlė bylą teisme ir pralaimėjo.

     Skautų steigėjas Baden Powell savo knygoje “Skautų vadovui” (Aids to Scoutmastership) rašo: “Pirmasis įžodžio pasižadėjimas yra: ‘Aš pasižadu tarnauti Dievui’. Įsidėmėkite, kad čia nepasakyta: ‘Pasižadu būti ištikimas Dievui’, nes tai būtų tiktai nusistatymas, dvasios laikysena. Bet skautas pasižada daryti kažką, kuo reiškiama pozityvi, veikli laikysena”. Kitais žodžiais tariant, steigėjas reikalauja, kad skautas ne tik pripažintų Dievą, bet praktikuotų kurią nors religiją.

     Labai gražiai skautus apibūdino popiežius Pijus XI, kartą audiencijoje prabilęs į skautų vadovus: “Ką reiškia žodis ‘scout’? Tai reiškia ‘žvalgas’. O kas yra žvalgai kariuomenėje? Tai ne tik tie, kurie yra pirmose linijose — jie turi eiti dar labiau į priekį. Tad jūs, skautai, turite būti pirmieji iš pirmųjų”. Vadinas, skautai turi būti pirmieji iš pirmųjų ir Dievo, ir tėvynės, ir artimo tarnyboje!

     Kai kurie galbūt pradės aiškintis, kad būtų žiauru atstumti jaunuolį, kuris sakosi esąs bedievis, bet prašosi priimti į skautus. Jokio žiaurumo čia negali būti. Pirmiausia pats jaunuolis neturėtų brautis į tokią organizaciją, kurios nariai turi būti tikintys. O jeigu jis tos organizacijos gerai nepažįsta, tai jam reikia ramiai paaiškinti ir patarti rinktis kitą organizaciją, kur nereikalaujama būti tikinčiu. O tokių organizacijų jau dabar Lietuvoje yra nemaža.

     Minėto seno skautininko iš Lietuvos laiške buvo užsiminta, kad kai kurie senieji skautininkai jau yra pasinešę į ateizmą. Tai gal tokių skautininkų patarimu ir nutarta priimti netikinčius jaunuolius? O kai kurie gal mano, kad atėję į skautus netikintieji pamažu prisitaikys prie kitų ir taps tikintys? Tai naivokas galvojimas. Gali įvykti priešingai. Kad tokie jaunuoliai skautų organizacijoje “atsiverstų”, tai reikia turėti prityrusių, kompetentingų vadovų, o tokių dabar Lietuvoje, be abejo, daug nėra.

     Jeigu manoma, kad tikintieji skautai galės duoti įprastinį skautų įžodį, o netikintiesiems bus sugalvotas kitoks, tai čia prisimenu girdėtą senų skautininkų pasakojimą, kad dar nepriklausomybės laikais Palangoje skautų draugininku buvo Gedvilas, kuris vėliau komunistų vyriausybėje buvo ministeriu. Jis, būdamas komunistas, negalėjo priimti skautų įžodžio, kur minimas Dievas, todėl sugalvojo kitą įžodį, kur vietoje “pasižadu tarnauti Dievui”, jis įvedė “pasižadu tarnauti liaudžiai”. Dabar tas įvykis pasakojamas, kaip juokingas ir kartu liūdnas anekdotas. Ar dabartiniai skautų steigėjai Lietuvoje taip pat mano steigti kažkokią juokingai liūdną anekdotinę organizaciją? Tokia organizacija tikrai neprisidės prie Lietuvos religinio veido praskaidrinimo.

     Pradžioje šio straipsnio minėjome, kad tarp Lietuvos ir išeivijos lietuvių religiniu atžvilgiu didelio skirtumo nėra. Lietuvoje religijai daug pakenkė persekiojimas ir stagnacija. Išeivijoje religijos persekiojimo nėra, bet yra didelė stagnacija. Čia visur pasitaiko asmenų, kurie sielojasi religiniais klausimais, patys uoliai praktikuoja savo tikėjimą ir stengiasi mokyti vaikus, bet nemaža yra ir tokių, kuriems dėl religijos nei šilta, nei šalta. O mes juk galėtume ir turėtume padėti savo broliams bei sesėms tėvynėje. Mes turėtume tapti tam tikra prasme misijonieriais — žadinti ir ugdyti jų religinį gyvenimą ir darbu, ir žodžiu, ir pavyzdžiu. Atvažiavę iš Lietuvos, ypač jaunesnieji, labai domisi, ar išeivijos lietuviai, kur nėra persekiojimo, domisi religija, ar yra tikintys, praktikuojantys. Vienoks ar kitoks mūsų pavyzdys jiems gali padėti arba pakenkti. Tenka matyti, kad kai kurios šeimos kartu su savo svečiais iš Lietuvos sekmadieniais ateina į bažnyčią, bet yra ir tokių iš ten atvykusių, kurie čia gyvena du ar tris mėnesius ir per visą tą laiką nėra kojos įkėlę į jokią bažnyčią, nes ir juos atsikvietusieji šeimininkai to nedaro. Turėtume atsiminti ir įsitikinti, kad mes turime didelę atsakomybę: savo pavyzdžiu juos galime priartinti prie religijos, bet galime ir atstumti.

     Tad norėdami, kad mūsų tautos religinė ateitis būtų šviesesnė, turime rimtai apsigalvoti, persitvarkyti ir paimti tiesų, tikslų kelią.