P. DAUGINTIS, S J.
Anksčiau iš kitų teko girdėti, o vėliau ir skaityti Vinco Trumpos straipsnį “Žmogus be Dievo. Autobiografiški susimąstymai” (“Metmenys”, 1987 m., Nr. 53, p. 124-143). Jį skaitant, kilo įvairių minčių bei atsiliepimų į straipsnyje skelbiamas idėjas ir teigimus. Žinoma, tai V. Trumpos asmeniški įsitikinimai, užtat kaip ir nesinorėtų į juos skverbtis bei reaguoti. Tačiau jie viešai paskelbti ir išspausdinti Šviesos-Santaros sąjūdžiui artimame “Metmenų” žurnale. Ir V. Trumpa laikomas vienu iš Šviesos-Santaros ideologų. Jo teiginiai ir mintys, be abejo, turi įtakos į to sąjūdžio narius ir į daugelį kitų. Todėl šis straipsnis, manome, nebus kišimasis tik į kieno nors asmeninį pasaulį. Jame bus mėginama panagrinėti tik pagrindinius teiginius bei svarstymus: kas juose gera — pripažinti ir pasidžiaugti, o kur įsimaišiusi klaida ar netiesa — pataisyti, o kitiems skaitytojams — praplėsti savo dvasinę, religinę kultūrą ir galbūt padėti geriau susiorientuoti kitiems.
Kauno bazilikos vidus
I. KAS SUTEIKS ŽMOGUI LAIMĖS IR KITU SIEKIU IŠSIPILDYMĄ?
Žmogaus protas vis klausia: iš kur aš ateinu ir kur einu? Kas bus po mano mirties? Jis jaučia savyje įdiegtą tiesos ieškojimą, laimės ir kitų didžių siekių polinkį. Kur žmogus tai ras, kas jam tai suteiks?
Spauda, radijas, televizija ir filmai skelbia: “Tai suteikia pinigas, turtas, garbė, seksas, savo pojūčių patenkinimas”. Juk gyvename sekso, vaizdo ir konsumerizmo eroje! Bet geriausiu atveju tai galėtų patenkinti tik žmogaus biologinę sritį, tik medžiaginę, kūnišką pusę. Ir ne visi žmonės gali visa tai gauti, ne visi turi pakankamai žemiškų gėrybių.
Gal mokslas suteiks galimybę tiems žmogaus siekiams išsipildyti? Juk dabar mokslas, technologija ir civilizacija tiek stumia gyvenimo pažangą pirmyn ir teikia žmogui tiek visokiausių gėrybių! Tačiau ta mokslo ir technikos iškelta civilizacija nesuteikė žmogui žadėtosios laimės. 19-tojo ir 20-tojo amžiaus pasitikėjimas mokslu dabar labai nusmuko. Juk griežtieji ir empiriniai mokslai nedaug ką gali pasakyti ir pateikti žmogaus dvasiai. Mat jų (fizikos, geodezijos, chemijos, biologijos) objektai yra medžiaginiai dalykai arba su jais surišti, kaip astronomijos, matematikos inžinerijos, statistikos. Net ir humanitariniai bei socialiniai mokslai nedaug ką tepasako apie tuos didžiuosius žmogaus siekimus ir nedaug ką duoda jo sveikai pasaulėžiūrai bei elgsenai. Jeigu jie apie tai kalba, tai peržengia savo mokslo ribas, o mokslininkai — savo kompetenciją. Užtat jų tvirtinimai nustoja autoritetingumo.
Tai ir V. Trumpa gerai suprato. Jis duoda tokį palyginimą. Argi gali gaidys, kuris moka tik šiokią tokią giesmelę (ka-ka-rikūūū), mokyti lakštingalą giedoti? Panašiai tik tiek tegali fizikai, inžinieriai, gydytojai, sociologai, istorikai autoritetingai parašyti apie pasaulėžiūrines problemas ar religinius klausimus. O jie vis tiek mokslo vardu daug kalba ir rašo!
Gal gali duoti žmogui atsakymus į tuos klausimus, rodyti kelią į laimę ir padėti juo eiti filosofinės ideologijos, pvz., pozityvizmas, racionalizmas, materializmas, marksizmas, individualizmas, humanizmas, mokslų filosofija ir kitokios filosofinės sistemos? Jos turi sukėlusios plačius sąjūdžius, valdančios ištisus kraštus, kaip komunizmas, socializmas. Šio straipsnio rėmuose, negalima plačiau parodyti jų nepajėgumo. Galima tik šį tą pastebėti.
V. Trumpa teoretiškai atmeta materializmą. Mat jis šalia materialinio ar gamtos pasaulio pripažįsta žmogaus pasaulį su dvasia. Tačiau jis pasisako esąs “žmogus į kairę”. Kairiaisiais paprastai laikomi žmonės, esantys daugiau ar mažiau socializmo šalininkai. O socializmas remiasi materialistine marksizmo filosofija.
V. Trumpa labai vertina racionalizmą ir skepticizmą. Jie esą kiekvieno svarstymo ir mokslo pagrindas. Iš esmės jis esąs skeptikas, niekad netvirtinąs: mano tiesa yra vienintelė, absoliuti (t.p. 132-134 psl.). Su tuo galima sutikti — priimti skepticizmą kaip metodą. Tačiau buvimas skeptiku veda į filosofinį reliatyvizmą. Tai reiškia, kad mes tik reliatyviai, iš dalies pažįstame, tobulai nieko nepažįstame. Taigi ir visiškos tiesos nepažįstame.
Tai yra klaidingas tvirtinimas. Juk tiesa yra mūsų proto pažinimas, atitinkantis tikrovę, kurioje yra daiktai, gyviai, kūnai ir mes patys. Tikrovė tėra viena, ir tiesa tėra viena, taigi ir objektyvi tiesa tėra ir tegali būti viena. Žinoma, ji mūsų žodžiais gali būti tobuliau ar silpniau išsakoma ar sąvokomis išreiškiama.
Tačiau sunku pasakyti, kiek V. Trumpa yra tikras skeptikas ar reliatyvistas. Mat jis kartoja V. Kavolio įspėjimą nepriklausomam žmogui: saugotis realistinio skepticizmo pavojaus (t.p. 139 psl.). Bet apskritai kalbant, žmonių neieškojimas aiškios, visiškos tiesos, pasilikimas dešimtmečiais reliatyvizme ir filosofiniame nežinojime yra nepateisinamas dalykas, tad ir neatsakomybė sau bei kitiems. Galbūt tai daugeliui patogus, o kitiems paslaptingumą sukeliantis dalykas. Betgi jau vien toks elgesys yra klaidinantis kelio rodymas jiems arba tikro kelio nerodymas.
Baigdamas savo straipsnį, V. Trumpa rašo: “Turėdama palankią erdvę, tauta anksčiau ar vėliau susiras kelią į humanišką santvarką... Man atrodo, panašiomis humaniškomis ir humanistinėmis idėjomis gyvena ir išeiviškieji Šviesos ir Santaros sąjūdžiai” (t.p. 142-143).
Kyla klausimas: kokio humanizmo idėjomis jie gyvena? Sovietų Sąjungos vadovai ir ideologai taip pat skelbia, jog jie vykdą humanizmo idėjas. Tačiau žinome, koks baisus tas komunistinis humanizmas milijonams ten gyvenančių žmonių ir kiek blogo jis pridaro net kituose kraštuose!
Šiaurės Amerikoje ir Europoje vis plačiau įsigali laicistinis ar sekuliarinis humanizmas. Jis nepripažįsta nei Dievo, nei religijos, o visko centru laiko patį žmogų (homo) ir žmoniškumą (humanitas). Nepripažindami Dievo nei metafizinėje, nei moralinėje srityje, tokie humanistai palieka žmogų jo paties besikeičiantiems sprendimams, nuovokoms, jausmams, netvarkingiems polinkiams, instinktams, socialinio susižinojimo (media) vadovų ir kitų žmonių bei politinių, ideologinių srovių vėjams. Patys žinome, prie ko humanizmas privedė žmonių, ypač jaunimo, gyvenimą čia, Amerikoje, ir kitur.
Žinoma, yra ir integralinis, pilnutinis humanizmas, tačiau jis filosofiškai galų gale remiasi Kūrėju Dievu ir jo įdiegtais į žmogaus prigimtį nuostatais.
V. Trumpos straipsnio paskutinis skyrelis yra “Nepriklausomas žmogus”. Jame jis rašo apie nepriklausomuosius, pvz., Diogeną, A. Strazdą, “Aušrinės” (prieš 1918 m.), Šviesos ir Santaros sąjūdžius po 1945 m. bei jų žmones dabar, apie Alg. Mackų, A. J. Greimą, Vyt. Kavolį ir plačiau apie save patį, kaip “daugiau ar mažiau nepriklausomą žmogų” (t.p. 139-142 psl.).
Atrodo, kad ir tas savęs laikymas nepriklausomu taip pat yra “palikimas žmogaus” savo paties (ar keleto kitų) proto nuovokų ir idėjų vėjams. Tokio žmogaus protas viską kritikuoja, ardo, iš visko šaiposi, o save patį laiko niekam nesilankstančiu, niekam nepasiduodančiu iškiliuoju. Iš tikrųjų tai yra realistinis praktiškasis skepticizmas ir negatyvi galvosena (plg. V Kavolis, “Sąmoningumo trajektorijos”, Chicago 1986, p. 183-206; cit. pagal V. Trumpą, t.p. 139 psl.).
Taigi aiškėja, kad nei kūniški, žemiški pasitenkinimai, nei mokslai, įgalinę aukštą technologinę kultūrą, nei filosofinės sistemos, nei įvairios ideologinės srovės bei sąjūdžiai negali atsakyti į tuos didžiuosius klausimus, negali išpildyti žmogaus begalinės laimės siekimo. Tad ar lieka tik savęs sunaikinimas ir mirtis?
Tai skaudžiai pajunta žmogus. Tai pajuto ir prie savo gyvenimo slenksčio priartėjusi žinoma netikinčioji Simone de Beauvoir: “O vis dėlto kokia bjauri toji savęs susinaikinimo mintis dabar, kaip kartais būdavo ir anksčiau. Su širdgėla prisimenu visas savo perskaitytas knygas, visas tas lankytas vietas, visas tas sukauptas žinias! Ir štai visa to nebebus! Visos tos muzikos, visų tų paveikslų, visos tos kultūros, tiek daug to viso regimo pasaulio. Ir staiga niekas... ”(H. Kueng, “Does God exist? An Answer for Today”; cit. iš V. Trumpos, t.p. 633 psl.).
II. AR YRA KŪRĖJAS DIEVAS?
Įvairūs žmonės ir žmogus be Dievo kalba: “Galbūt Dievas yra, o gal ir nėra”. V. Trumpa rašo, jog Dievas turi būti, tačiau atrodo, kad nei jis, nei į jį panašūs neprieina prie aiškaus, logiško įsitikinimo, jog tikrai turi būti asmeninis Kūrėjas Dievas:
Apie Dievo buvimą jiems neaiškumų kelia kažkoks įsitikinimas, kad medžiaga amžina. Tad ji neturinti nei pradžios, nei atsiradimui reikią ją sukūrusios priežasties, t.y. Kūrėjo Dievo. O evoliucijos būdu materija išsivystanti į visas sudėtingesnes būtybes: gamtos kūnus, augalus, gyvius ir žmogų. V. Trumpa cituoja (be konteksto) net mokslininiko jėzuito Teilhard de Chardin žodžius: “Konkrečiai kalbant, nėra nei medžiagos, nei dvasios. Yra tik materija, kuri tampa dvasia” (t.p., 137 psl.).
Tačiau logiškai galvojant, laikyti materiją amžina yra didelė netiesa. Ši netiesa yra arba didžiulė klaida žmonių, nesugebančių logiškai galvoti dėl filosofinio išsilavinimo trūkumo, arba yra apgaulė, suvedžiojimas, kitų mulkinimas.
Kaip ta netiesa įperšama kitiems? Palyginti nesunkiai. Privedžiojama šitaip: yra šis stalas, Margis, anas didelis akmuo. Jie yra medžiagiški. Tad egzistuoja medžiagiškumas arba medžiaga.
Tačiau šiame išvedžiojime padaroma klaida, įveliama netiesa, melas. Aišku, yra tiesa, kad pojūčiais patiriame, jog egzistuoja stalas, Margis, akmuo. Matydami įvairius stalus, susidarome jų įvaizdžius. Mūsų protas, abstrahuodamas, t.y. atsitraukdamas nuo individualių savybių (didelio, mažo, aukšto), susidaro stalo, šuns, akmens bendrą sampratą, o iš stalų, šunų, akmenų įvaizdžių — bendrą daikto, gyvio, gamtos kūno sampratą, sąvoką.
Tos sąvokos yra abstrakcijos, esančios pažįstančio žmogaus galvojime, tad egzistuojančios pažinimo plotmėje. Žinoma, kad tie daiktai, gyviai, kūnai yra medžiagiški. Tačiau tikrovėje neegzistuoja toks paskiras objektas — medžiagiškumas. Medžiagiškumo sąvoką sudaro mūsų protas, abstrahuodamas nuo jų bendrų savybių (kietas, atsparus, turįs svorį, tūrį) į vieną bendrą medžiagiškumo sampratą. Taigi medžiagiškumas egzistuoja tik pažinimo plotmėje, konkrečioje tikrovėje nėra tokio paskiro objekto kaip medžiagiškumas. Tad tikrovėje neegzistuoja nė medžiaga. Ji yra dar abstraktesnė sąvoka.
Tad yra klaidinga tvirtinti, kad egzistuoja medžiaga arba tą “egzistavimą” pažinimo plotmėje sulyginti su buvimu konkrečioje tikrovėje. Skelbiama net dar daugiau: medžiaga amžina, medžiaga egzistuoja amžinai. Kaip medžiaga egzistuoja amžinai, jeigu ji iš viso neegzistuoja konkrečioje tikrovėje? Juk niekas nedrįstų tvirtinti, kad amžinai egzistuoja muzika konkrečioje realybėje, o ne vien jos garsų klausančio ir šiuo metu ja besigrožėjančio žmogaus sąmonėje.
Šachmatų lenta ir Dievo buvimas. Praėjusių metų vasaros gale buvo atvažiavęs į Ameriką kun. Br. Burneikis. Jis atvažiavo su kitais šachmatininkais, kviečiamas JAV lietuvių šachmatininkų, su kuriais jie lošia šachmatų turnyrą korespondenciniu būdu. Kun. Bumeikis yra parašęs straipsnį “Ką gali pasakyti šachmatai apie Dievo buvimą ar nebuvimą?” Tarp kitko tame straipsnyje rašoma: “Šachmatų lenta ir figūros yra organizuota sistema. Figūros surišamos harmoningai, dėsningai, kad viena kitą saugotų, remtų, užimtų centrą, izoliuotų partnerio užmačias, pultų... Ar jos savaime atsirado? Ne! Reikia intelekto, proto. Protas negyvas figūras rikiuoja, organizuoja ir jomis triuškina partnerį... Atsitiktinumas — kvailių motina. Kosmą, medžiaginius kūnus, molekules, atomus mes matome, pažįstame tarsi šachamtų lentos figūras: organizuotus, surikiuotus, tikslingai surištus. Taigi turi būti ir protinga būtybė, juos sukūrusi, sutvarkiusi. Yra jie — yra ir ana protingoji būtybė, kuri vadinama Dievu”.
Paprastai ir protingai išdėstyta. Juk mūsų protas vis klausia: iš kur tai atsirado? kokia to priežastis? kodėl tai taip gerai ir tiksliai veikia? Logiškai, nuosekliai galvojant, priežastingumo ir tikslingumo dėsniai reikalauja daiktų, gamtos kūnų, gyvių buvimo ir tikslingumo priežasties. Taip protas prieina prie galutinės, paskutinės priežasties. Ji yra ir tegali būti Dievas.
Edward Fredhus, šiaip Dievo netikintis fizikas, žiūri į pasaulį, kaip į milžinišką kompiuterį. Jis laikos nuomonės, kad tam tikra aukštesnė inteligencija turi būti suplanavusi tą problemas sprendžiančią mašiną, kuri yra universas. Kitas, Dievą tikintis, mokslininkas Keneth Boulding galvoja, kad gyvenimas ir evoliucija negali būti atsitiktinumas. Toks nuostabus procesas, kaip evoliucija, turi būti išmąstytas.
Taigi tiek sveikas galvojimas, tiek mokslininkų nuomonės (nors ir ne mokslinės išvados) bei filosofiškas svarstymas reikalauja buvimo ir tikslingumo priežasties. Ta galutinė priežastis turi būti protinga, išmintinga, visagalė būtybė. Tai tegali būti tik Dievas.
Visi daiktai, gamtos kūnai, gyviai gauna savo buvimą ir veikimą iš kito ar kitų. Dievas nėra iš kito, negauna savo buvimo iš kito. Jis buvo visada, veikia per amžius, yra amžinas.
(b.d.)