(Kaip pirmykštės Bažnyčios bendruomenės sprendė konfliktus, apaštalams mirus) (Tęsinys)
ALDONA ZAILSKAITĖ
II. PAULIAUS IR LUKO BENDRUOMENĖS
Bažnyčia — Kristaus kūnas, Dievo karalystė. Visai kiti įvaizdžiai Bažnyčiai nusakyti randami laiškuose Efeziečiams ir Kolosiečiams. Iš šiuose laiškuose randamų užuominų sprendžiama, kad jie parašyti apie 20 metų anksčiau, negu Ganytojiškieji, kuriuos lietėme praėjusiame skyriuje. Ganytojiškuose laiškuose reikalaujama paklusnumo stipriam autoritetui, nes jau egzistuoja hierarchija, kovojanti su krikščioniško mokslo iškraipymais. Tuo tarpu laiškuose Efeziečiams ir Kolosiečiams, kadangi bendruomenė (Bažnyčia) gerokai jaunesnė, ir hierarchinė struktūra dar nebuvo išsivysčiusi, kovojant su krikščionybę iškraipančiu mokymu, pabrėžiamas Bažnyčios šventumas ir meilės ryšys krikščioniškoje bendruomenėje.
Nors ir šioje ankstyvesnėje bendruomenėje jau vardinamos ir pripažįstamos įvairios bažnytinės tarnystės, jų tikslas yra kitas negu vėlesnėje Bažnyčioje, kuri virš visko stengėsi išsaugoti pirmykštį mokymą per griežtą paklusnumą vyresniesiems. Šiuose ankstyvesniuose laiškuose įvairių tarnysčių tikslas yra ugdyti Kristaus Kūną, “kol mes visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus tobulą pažinimą” (Ef 4, 12-13).
Kauno arkikatedra — bazilika ir Vytauto bažnyčia
Meilė.Šiame ankstyvesniame Bažnyčios supratime ryškiai iškyla meilė. Laiške Efeziečiams rašoma, jog Kristus tiek mylėjo Bažnyčią, jog “atidavė už ją save” (Ef 5, 25). Jame Bažnyčia yra tiek sutapatinama su pačiu Kristumi, kad ji pati suprantama kaip Dievo pilnatvė: “Jis (Dievas) prižadino Kristų iš numirusių... ir visa jam palenkė po kojų, o jį patį pastatė viršum visko, kad būtų galva Bažnyčios, kuri yra jo Kūnas, pilnatvė to, kuris visa visame pripildo” (Ef 1, 20; 22-23).
Dievo Karalystė.Kun. Raymond Brown savo knygoje The Churches the Apostles Left Behind (New York, Paulist, 1984), kuria ir šis straipsnis remiasi, rašo, jog klaidingai kai kurie modernūs Šventraščio aiškintojai nurodo, kad graikiškas žodis basileia visuomet turėtų būti verčiamas ne “karalystė”, kaip mes įpratę, o “karaliavimas”, motyvuodami, kad Dievo Karalystė nėra statiškas daiktas ar vieta, o būsena. Taip, jei vadovaujamės paties šv. Pauliaus rašytų laiškų sampratomis. Tačiau Brown kaip tik parodo, kad šiuose, po jo mirties rašytuose laiškuose Efeziečiams ir Kolosiečiams, pati Bažnyčia yra sutapatinama su Dievo karalyste, tuo būdama gerokai “sudalykinama”.
Kristaus Kūnas.Šiuose laiškuose šaukiamasi ne bažnytinių patikėtinių autoriteto, o visų tikinčiųjų supratimo, Bažnyčios šventumo, palyginant ją su Kristaus Kūnu. Kolosiečiai Bažnyčią mato kaip sparčiai augančią bendruomenę, gyvenančią paties Kristaus gyvenimu. Tokioje kūno įvaizdį turinčioje bendruomenėje didžiausias pavojus yra nustoti ryšio su galva, “iš kurios visas kūnas, sąnariais ir gyslomis aprūpinamas bei jungiamas vienybėn, auga Dievo teikiamu ūgiu” (Kol 2, 19).
Kristaus Kūno sąvoka perkeliama Bažnyčios nariams šiais žodžiais laiške Kolosiečiams: “Kristuje kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė, ir jūs visa pilnai turite jame” (Kol 2, 9). Laiške Efeziečiams Bažnyčia tiesiog pavadinama Kristaus Kūnu: kad (Kristus) būtų galva Bažnyčios, kuri yra jo Kūnas” (Ef 1, 22-23).
Šventumas.Šioje Bažnyčios sąvokoje šventumas yra esminis Bažnyčios bruožas, ne ji yra Kristaus Kūnas. Kristus savo mirtimi pašventino ir nuskaistino Bažnyčią, “kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės, nė nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą: (Ef 5, 26-27). Bažnyčia ir Kristus tampa viena, kaip vyras ir žmona, viename meilėje ugdomame kūne, apreiškiančiame Kristaus meilę.
Pliusai.Šiuose laiškuose iškeliamas Kristaus Kūno įvaizdis Bažnyčios esmei nusakyti labai padėjo greitai augančiai bažnytinei bendruomenei suvokti savo tikrąją esmę. Šis įvaizdis padeda suasmeninti greitai augančią Bažnyčią, kurios organizacinėje struktūroje dažnai vyksta pakeitimai — naujų, dar ne visai integruotų narių ar net bendruomenių įsijungimas. Kristaus Kūno įvaizdis Bažnyčiai nusakyti skatina narius mylėti Bažnyčią, kaip Kristus myli savo nuotaką — Bažnyčią ir stengtis naujus narius priimti kaip savo paties kūno — Kristaus Kūno narius.
Kristaus Kūno ir Dievo Karalystės žemėje įvaizdžiai Bažnyčiai nusakyti padėjo Bažnyčiai išsilaikyti didelės kaitos metu, kai gal ir labai įvairavo įvairių bendruomenių dorovinis lygis ar sugebėjimas mylėti. Šioje sąvokoje Bažnyčia yra šventa ne dėl jos narių šventumo, o dėl paties Kristaus šventumo. Ji šventa, nes Kristus savo mirtimi ją pašventino, tad gerbtina ir mylėtina, nežiūrint paskirų vadų ar narių netobulybių.
Tokie meilę ir šventumą iškeliantys Kristaus Kūno įvaizdžiai, rašo Brown, ir padėjo formuoti rūpestingus, žmones mylinčius Bažnyčios vadovus ir tikinčiuosius, kurie naujus narius priima šiltai ir daug atleidžia. Ir šis įvaizdis padėjo tai pasiekti, bet tik tol, kol Bažnyčia buvo dar palyginti maža ir greitai auganti.
Tačiau kai tuo įvaizdžiu stengiamasi nuraminti jau didelę, kitų rūpesčių kankinamą, nusistovėjusią Bažnyčią, nebeturinčią didelių skaičių konvertitų, šis įvaizdis nustoja savo formuojančio efektyvumo. Vyresnieji atsimins dar priešvatikaninę Bažnyčią, kuri labai linksniuodavo šį Kristaus Kūno įvaizdį — Kristaus, mylinčio Bažnyčią kaip žmoną. O nežiūrint to, kai Bažnyčia jau buvo pavirtusi didžiule organizacija, tikintieji iš jos dažniau patirdavo triumfuojančios, galingos Dievo karalystės įvaizdį, kurios raktus valdė apaštalų palikuonys, palikdami už durų visus “kietasprandžius bedievius”, ne visada rūpestingai ištiriant, ar buvo žmonėms suprantamai išaiškinta religinė tiesa ir evangelija.
Minusai. Ir šio įvaizdžio nuvarymas į kraštutinumą parodo jo silpnumus. Jei Bažnyčia įsivaizduojama per daug šventa, neliečiama, užmirštant ar bandant nematyti net ir jos vadovybėje gausių žmogiškos menkystės apraiškų, pasidaro labai sunku iškelti ir prašalinti tokios “šventos” Bažnyčios vykdomus prasižengimus su teisingumu — argi galima apvalyti Bažnyčią, kuri pačiame Šventraštyje pavadinta “garbinga, nesutepta, neturinti jokios dėmės”? Pradėjus auklėjamą įvaizdį traktuoti, lyg jis būtų įgyvendintas faktas, ir sutapatinus hierarchiją su “Bažnyčia”, yra pavojus hierarchijai nustelbti, užgniaužti tikinčiųjų įnašą į bažnytinį gyvenimą. Tokiai tobulai žemiškai Bažnyčiaipasidaro nebeįmanoma prisitaikyti prie naujų veiklos sąlygų, kai to prireikia.
Kita problema tiek iš stiprų autoritetą pabrėžiančio visuotinės Bažnyčios įvaizdžio, tiek ir iš Dievo Karalystės žemėje įvaizdžio, yra pavojus nustelbti vietinių Bažnyčių skirtingus poreikius religinėje praktikoje, rašo Brown. Net ir mūsų lietuviškose parapijose, kartais net ir pasauliečių tarpe, užmirštamas svarbiausias Kristaus bendruomenės narių ženklas — artimo meilė, tam, kad būtų nusilenkiama nebūtinai teisingai suprastam Romos nurodymui, kanonui ar jo dvasiai. Neteisingai pritaikyti Bažnyčios įvaizdžiai gali bendruomenę sužlugdyti taip pat kaip ir iš šalies ateinančios erezijos.
Tačiau daugelio nuklydimų galima išvengti, kai bendruomenėje yra gausiai ir plačiai praktikuojama Kristaus meilė konkrečiuose artimo meilės darbuose — tiek asmeniškai, tiek ir grupiniuose užsimojimuose.
BAŽNYČIA ŠV. DVASIOS POVEIKYJE
Pauliaus įkurtų bendruomenių paveldas, kurį randame Luko Evangelijoje ir Apaštalų Darbuose, nupasakoja dar ankstyvesnę bendruomenę, negu iki šiol minėtos. Tačiau buvo rašoma po Pauliaus mirties, ką rodo Pauliaus suidealizavimas Apaštalų Darbų knygoje, pastatant jį lygiagrečiai su Petru, ir kai kurių detalių nesutapimas su paties Pauliaus paduotomis autobiografinėmis detalėmis jo paties laiškuose. Tačiau tai nestebėtina, prisimenant, kad po labai didelio ir svarbaus asmens mirties dažnai jo prisiminimuose dominuoja jo įnašas visuomenei, trūkumams ar problemoms nublankstant.
Kadangi Luko Evangelija ir Apaštalų Darbų knyga iš tikrųjų yra dvitomis to paties autoriaus kūrinys, šie du veikalai skaitytini ir suprastini santykyje su vienas kitu: Evangelija — atpasakojimas, kaip Kristussuformavo Bažnyčią, o Apaštalų Darbų knyga — atpasakojimas, kaip paties Kristaus-Dievo Šventoji Dvasia per ją toliau veikia pasaulį.
Luko dvitomiame veikale iškylančioje Bažnyčios sąvokoje pabrėžiamas dabartinės Bažnyčios tęstinumas ir su pirmykšte Bažnyčia, ir su prisikėlusiu Jėzumi. Luko Evangelija baigiasi su pažadu atsiųsti Šv. Dvasią, o Apaštalų Darbų knygos antrasis tomas prasideda su to pažado ištesėjimu. Apaštalams paklausus, ar atsiųsdamas Šv. Dvasią, Jėzus atkursiąs Izraelio karalystę, prisikėlęs Kristus atsakė, kad ne jiems žinoti jos atkūrimo laiką; jiems, gavus Šv. Dvasią, pavesta jos galybe skelbti Evangeliją “iki žemės pakraščių” (Apd 1, 6-8). Šis atsakymas, rašo Brown, daugumai krikščioniškų bendruomenių nulėmė persvarą: visuomet didesnis dėmesys skiriamas Evangelijos skelbimui dabar, negu rūpesčiui Kristaus antruoju atėjimu — pasaulio pabaigoje. Pirmykštei bendruomenei paaiškėjus, jog nežiūrint to, kad visi apaštalai jau mirė ir Kristus dar vis antrą kartą neatėjo ir turbūt negreitai ateis, pasidarė svarbu jau ir raštu užfiksuoti ne tik Kristaus tiesioginę veiklą žemėje, bet taip pat ir jo reiškimąsi per savo Bažnyčią. Lukui rūpėjo parodyti, kad Geroji Naujiena išsipildė ir tebesipildo, ir todėl jis parašė ne tik šiuos bruožus iškeliančią evangeliją, bet pridėjo ir Apaštalų Darbų knygą.
Tęstinumą per Šv. Dvasią Lukas iškėlė ir savo veikėjuose. Jis parodo ne tik Petrą, darantį tokius pat darbus kaip Jėzus, bet ir Paulių, darantį tokius pat darbus kaip Petras, o po Pauliaus ir jo — paskirtus vyresniuosius, arba vyskupus. Lukas tęstinumą parodo, naudodamas ir Senojo Testamento pranašystes, Jėzaus kūdikystės pasakojimuose įvesdamas ir Senajam Įstatymui pavaldžius Šv. Dvasios vedamus asmenis, kaip Zachariją ir Elzbietą, Simeoną, Oną ir Joną Krikštytoją. Luko dvitomiame veikale Šv. Dvasia yra ryšys tarp
Senojo Įstatymo tikėjimo, Jėzaus į žemę atėjimo ir Bažnyčios gyvavimo iki šios dienos.
Kur Lukas gausiai, tiesiog kiekviename pasisukime, mini Šv. Dvasios veikimą, anksčiau minėtuose laiškuose ji vos kelis kartus minima. Niekur Naujajame Testamente nėra taip dažnai pabrėžiamas Šv. Dvasios veikimas Bažnyčioje, kaip Apaštalų Darbų knygoje. Tik ten parodoma, kad iki Šv. Dvasios atsiuntimo, net ir po Kristaus prisikėlimo, apaštalai dar neskelbė Evangelijos. Tik Šv. Dvasia, atsiųsta per Sekmines, įgalino apaštalus kalbėti (Apd 1, 5, 8: 2, 33; 4, 8, 31), įgalino žmones, kurie juos girdėjo, tikėti ir įsijungti į tikinčiųjų bendruomenę (Apd 2, 38; 8, 15-17; 9, 17; 15, 8; 19, 5-6). Šv. Dvasia nurodė misionieriams apaštalams, kur skelbti Evangeliją (Apd 8,29, 39) ir kur ir kaip priimti nežydus į Bažnyčią (10, 38 , 44-47; II, 12, 15). Trumpai tariant, Lukas parodo, kad Šv. Dvasia tiesiogiai nurodinėjo kiekvieną misijos žingsnį nežydams.
Pabrėždamas tęstinumą — nuo Izraelio per Jėzų į Bažnyčią ir tiesioginį Šv. Dvasios veikimą, Lukas duoda poapaštalinei Bažnyčiai viltį, kad taip, kaip ji galingai veikė praeityje, taip ji veikia dabar ir veiks ateityje. Apaštalams mirus, Dievas per Šv. Dvasią nenustoja Bažnyčiai vadovavęs. Lukas iškelia Bažnyčios reikšmingą praeitį tam, kad nurodytų jos reikšmingą ateitį. Kaip joks kitas evangelistas, Lukas pamini Romos Imperijos valdytojus Kristaus gimimo metu, Apaštalų Darbų knygoje pamini svarbaus Romos pareigūno ir jo šeimos Šv. Dvasios krikštą ir net iškelia Pauliaus turėjimą Romos pilietybės. Galiausiai paties Pauliaus misija pasiekia Romą, kur jis laisvai efektingai skelbia Evangeliją. Lukas parodo, kad krikščionybė yra ne tik tautinis ar lokalinis, o net viso pasaulio ateitį lemiantis reiškinys.
Pliusai.Toks Šv. Dvasios rolės iškėlimas sureliatyvina apaštalų svarbą Bažnyčios istorijoje. Nors Petras ir Paulius buvo galingi Šv. Dvasios įrankiai, jiems mirus, Šv. Dvasia ras ir kitus. Pergyvendami didžiules krizes Bažnyčios gyvenime amžių sąvartoje, daugybė tikinčiųjų raminosi, prisimindami galingą Šv. Dvasios veikimą praeityje, ir tuo grindė viltį jos ateitimi.
Minusai.Daug kam, ypač dalyvaujantiems charizmatiniame judėjime, ši Bažnyčios ir Dievo veikimo joje samprata yra labai artima. Tačiau taip, kaip ir Ganytojiškų laiškų, kaip ir Efeziečių ir Kolosiečių bendruomenių iškeltos sąvokos, taip ir ši gali turėti savų pavojų. Ir šis Šv. Dvasios veikimo įvaizdis gali virsti triumfališku, skatinančiu nesiskaityti su galimybe didelių, galbūt niekad neatitaisomų Bažnyčiai nuostolių — tartum, nežiūrint žmonių didžiulių klaidų, Šv. Dvasia viską vis vien sutvarkys pagal Dievo planą.
Kauno bazilikos šoninis altorius
Brown tada duoda kelis istorinius pavyzdžius. Šeštame šimtmetyje Šiaurinė Afrika buvo palikta Islamui užkariauti, pasiteisinant, kad tuo laiku Šv. Dvasia masiškai traukė Europos laukines gentis Bažnyčion. Kaip pusė Europos žuvo Romos katalikams Reformacijos poveikyje, buvo nurodoma, kad užtat Pietų Amerikos indėnai atverčiami dideliais skaičiais. Per daug atsakomybės “perleidžiant” Šv. Dvasiai, yra pavojus atsižadėti savos atsakomybės dėl Bažnyčios ateities.
Tačiau tos problemos sprendimas, rašo Brown, nėra atmetime šios Šv. Dvasios veikiamos Bažnyčios sampratos, o skaitymesi su Šventraščio visuma, neišjungiant mažiau patrauklių jame randamų sąvokų. Tačiau Senajame Testamente skaitome ne tik apie Dievo plano vykdymąsi, bet ir kaip galingoji dvylikos genčių Dievo išrinktoji žydų tauta sumažėjo iki vienos genties (Judėjos — Judo) teritorijos. Skaitome, kaip religinės institucijos viena po kitos žlugo: karalystė, kunigystė, deginamų aukų kultas. Matome, kaip Izraelio tauta daugiau išmoko apie Dievą iš šventyklos pelenų, ją prisimindami Babilonijos tremtyje, negu Saliamono laikų žėrinčioje šventykloje. Senasis Testamentas rodo, kad Dievo pažadai nėra nesąlygoti. Bažnyčios vadai turi galimybę ne tik padėti Bažnyčiai, bet ir jai rimtai pakenkti, ir dėl to turi didelę atsakomybę.
Kaip daugelio nepasisekusių maldos būrelių patirtis rodo, apsiribojimas tik Šv. Dvasios kultu gali skatinti neatsakingumą bažnytiniame vadovavime. Brown primena Apreiškimo knygoje 3, 20; “Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi”. Ir tuomet Brown klausia: ar ne tiesa, kad Bažnyčios gyvenime yra buvę kartų, kai niekas durų neatvėrė, ir proga Kristui atsiliepti praėjo” (turbūt visiems sužiurus per kitą langą į tarsi matomą už kalno “Šv. Dvasios veikimą”)? Galime ir mes paklausti, ar sunkius laikus pergyvenančiose mūsų parapijose nebūsime, kitais dalykais užsiėmę, neatidarę beldžiančiam Kristui durų?
(Bus daugiau)