Spausdinti

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

NAUDININKO VARTOJIMAS

     Naudininku paprastai nurodome daiktą ar asmenį, kurio naudai ar nenaudai kas daroma. Todėl jis ir vadinamas naudininku. Naudininkas lietuvių kalboje neturi labai daug reikšmių, bet, jį vartojant, daroma palyginti nemaža klaidų. Čia paminėsime dažniausiai pasitaikančius suklydimus.

     Dažnai naudininkas klaidingai vartojamas su tokiais žodžiais, kurie reikalauja kitokio linksnio, pvz.: atitikti, sekti, tikėti, pasitikėti, piktintis, reikšti pasipiktinimą, kreipti dėmesį, įnešti (įdėti) indėlį, prisitaikyti, užjausti, šykštus, panašus.Kokių linksnių šie žodžiai reikalauja, paaiškės iš pavyzdžių.

     Nuorašas atitinka originalui (= originalą). Be reikalo jis seka šitiems kalbos pavyzdžiams (= pavyzdžiais). (J. Jabl.) Tikėk man (= manimi). Aš jo pažadams (= pažadais) netikiu. Didėja nepasitikėjimas mūsų valdžiai (= valdžia).

     Kai tikėtireiškia pasitikėti kieno žodžiais, vartojamas įnagininkas. Kai tikėtireiškia būti tikram, kad kas nors egzistuoja,paprastai vartojamas galininkas, o po neiginio — kilmininkas. Pvz.: Vieni žmonės tiki Dievą, kiti jo netiki.Žinoma, čia galima vartoti ir įnagininką: Vieni žmonės tiki Dievu, kiti juo netiki. Konstrukcija tikėti į Dievągreičiausiai bus atsiradusi, verčiant iš lenkų kalbos religinius tekstus.

     Visi pareiškė pasipiktinimą politikieriaus varomai propagandai (= varoma propaganda). Jis turėtų kreipti didesnį dėmesį savo sveikatai (= į savo sveikatą).

     Kai tokiais atvejais vartojamas veiksmažodis ne reikšti,o skirti,tai tinka naudininkas, pvz.: Mokytojas skyrė ypatingą dėmesį vaikų dvasiniam auklėjimui.

     Jis yra įnešęs didelį indėlį mūsų organizacijos gyvenimui (= į mūsų organizacijos gyvenimą). Atvykęs į svetimą kraštą, turi prisitaikyti naujoms gyvenimo sąlygoms (= prie naujų gyvenimo sąlygų). Visi užjautė nukentėjusiajam (= nukentėjusįjį). Tas žmogus labai šykštus žodžiams (=žodžių). Sūnus labai panašus savo tėvui (= į savo tėvą).

     Turbūt nedaug kas padarytų klaidą, pavartodami netinkamą linksnį su tokiais veiksmažodžiais: aukotis, dėkoti, grasinti, kenkti, pataikauti, vadovautiir pan., aišku, kad jie reikalauja naudininko. Bet vartojant šiai grupei priklausantį veiksmažodį atstovauti,gal daugiau kaip pusė visų lietuvių jį klaidingai vartotų su galininku. Pvz.: Susirinkime mergaites atstovavo Jūratė, o berniukų niekas neatstovavo. Šį klaidingą sakinį taip reikėtų pataisyti: Susirinkime mergaitėms atstovavo Jūratė, o berniukams niekas neatstovavo.Taigi veiksmažodis atstovautireikalauja naudininko; naudininkas vartotinas ir tada, kai būna neiginys.

     Kai kurie (net ir rašytojai) su neigiama bendratimi vartoja naudininką, bet bendrinei kalbai tai nepriimtina, pvz.: Išėjusiems negrįžti (= Išėjusieji negrįš). Vaikui neįveikti (= Vaikas neįveiks) tokio darbo. Jam bausmės neišvengti (= Jis bausmės neišvengs).

     Nereikėtų vartoti veiksmažodinio daiktavardžio naudininko ten, kur užtenka veiksmažodžio bendraties, pvz.: Nusipirkau žaislų eglutės papuošimui (= eglutei papuošti). Tėvas vaikui davė pinigų knygų įsigijimui (= knygoms įsigyti).

     Įdomu paminėti paskirties naudininko ir rūšį žyminčio kilmininko santykį, jų reikšmės niuansus. Pvz., koks skirtumas tarp šių dviejų sakinių: Nusipirkau spintą knygomsir Nusipirkau knygų spintą? Pirmuoju sakiniu pasakome, kad į tą spintą dėsime knygas, kad ji tam tikslui tiks, nors ji iš tikrųjų ir ne tam tikslui pagaminta, o antruoju sakiniu pabrėžiame rūšį — ta spinta pagaminta specialiai tam tikslui — knygoms sudėti. Kalbėdami apie prekes ar kitus daiktus, kurių rūšinis požymis aiškus, pirmenybę visuomet turėtume teikti ne naudininkui, o kilmininkui, pvz.: dantų pasta, batų tepalas, moterų (moteriški) drabužiai,o ne: pasta dantims, tepalas batams, drabužiai moterims.

     Kai daiktavardis priemonės nereiškia, tai su bendratimi paprastai vartojamas ne naudininkas, o galininkas ar kilmininkas, pvz.: Pasisamdė mergaitę vaikus prižiūrėti. Jis buvo paskirtas sodo prižiūrėti.

     Kartais nelengva atskirti, kur naudininkas su bendratimi tinka, o kur ne, nes yra atvejų, kur galim pasakyti ir vienaip, ir kitaip. Čia gali būti naudinga tokia taisyklė: jeigu daiktavardį nusakantis linksnis su bendratimi eina tikslo aplinkybe, tai reikia naudininko, pvz.: Neturiu stiprių dantų reišutams krimsti. Atvežė rąstų tiltui statyti.Jeigu linksnis su bendratimi eina sudėtiniu pažyminiu, tai naudininkas netinka, pvz.: Neturiu noro riešutams (= riešutų) krimsti. Davė įsakymą tiltui (= tiltą) statyti.Noras ir įsakymas yra abstraktūs daiktavardžiai, jie negali būti priemone tikslui siekti. O ir žodžių junginiai neturiu noro, davė įsakymągali būti pakeičiami veiksmažodžiais nenoriu, įsakė, kurie reikalauja galininko ar kilmininko: nenoriu ko, įsakė ką?

     Po slinkties veiksmažodžių nevartojamas naudininkas, bet kilmininkas ar tik bendratis. Pvz.: Ateinanti mėnesį važiuosime į Floridą atostogoms (= atostogų, atostogauti). Visos rinkosi į salę posėdžiui (= posėdžio, posėdžiauti). Mūsų teatro kolektyvas išvyko į užsienį gastrolėms (= gastrolių, gastroliuoti).

     Tam tikrą laiko trukmę reiškiame naudininku, bet galima ir galininku, pvz.: Dabar turėsime maisto visiems metams(arba: visus metus).

     Naudininku pasakome ir konkretaus mato laiką, už kurį mokamas atlyginimas, pvz.: Dienai jis gauna penkiasdešimt dolerių.Bet čia galima vartoti ir konstrukciją su prielinksniu per: Per dieną jis gauna penkiasdešimt dolerių.

     Laiko naudininkas vartojamas ir žymėti daiktavardžiu nusakytą terminą, kuriam laikui kas turi būti padaryta, pvz.: Siuvėjas pažadėjo sekmadieniui pasiūti švarką.

     Kai laiko naudininkas neturi tikslo atspalvio, tai jis keičiamas kilmininku, pvz.: Skelbiu pertrauką penkiolikai minučių (= penkiolikos minučių pertrauką).