Vaiva Vygantaitė

     Gyvenant toliau nuo miesto, nuo lituanistinės mokyklos, tenka važinėti ilgas distancijas, todėl turiu daug progų pamąstyti. Matau taksiukus, dažytojus, modeliuotojas, bėgikus ir pėsčia keliaujančius žmones. Kiekvienas jų yra dalis pasaulio. Kiekvienas labai skiriasi vienas nuo kito. Kiekvienas turi savo gyvenimo tikslą.

     Važiuoju ir mąstau. Matau greitai važiuojantį taksiuką, vežantį keliauninkus. Pradėjau galvoti: ar vairuotojas skuba, ar tie žmonės kur nors skuba? Jeigu jis skuba, tai kur? Gal pas savo šeimą? O jeigu ne pas šeimą, tai gal paimti daugiau žmonių, užsidirbti daugiau pinigų? Ar jis turi kiek laiko paskaityti, pailsėti ir pamąstyti? Gal jam patinka šis darbas, nes važinėdamas turi progų pamatyti įvairias miesto dalis, kartais gal net apylinkes. O gal jis važinėja tik dėl to, kad užsidirbtų pinigų savo šeimai išlaikyti? Ir vėl galvoju — ar tikras darbo tikslas tik užsidirbti pinigų? Nemanau. Man atrodo, kad, jeigu žmogus dirba, tai tas darbas jam turi patikti. Gyvenime pinigai nėra viskas. Už pinigus negalima visko nusipirkti. Už juos nenusipirksi meilės, džiaugsmo ar vilties. Kartais pagalvoju, kad, jeigu tik žmogus dirba geram tikslui ir stengiasi, Dievas jam padės. Ši mintis mane nuramina.

     Kartą teko pamatyti gatve einančią gražiai, moderniai apsirengusią moterį. Negalėjau sustoti į ją ilgiau pažiūrėti. Pagalvojau, kad gal ji kokia modeliuotoja. Ji tokia liekna, plona, jos figūra tokia graži. Ar jai nesunku tokią figūrą išlaikyti? Kiek ji per dieną valgo? Kai jos šeima valgo, ar ji išeina iš kambario, ar ji sėdi su visais ir žiūri, kaip jie valgo? Kiek ji laiko praleidžia, rinkdamasi drabužius, kaip ilgai sėdi prie viedrodžio? Ar jai tai nenusibosta? Kiek ji mokslo pasiekusi, koks jos išsilavinimas? Gal ji iš tikrųjų labai protinga, gal ir laiminga? Vyresnieji žmonės mums vis primena — laikas bėga, žmonės keičiasi. Tikiuosi, kad ji dvasiškai pasiruošusi šiam pasikeitimui ir nenusivils, kai jai tai atsitiks. Norėčiau tikėti, kad šie paviršutiniški žaidimai nėra svarbiausi užsiėmimai jos gyvenime.

     Toliau važiuojant, pamačiau bėgiką. Pradėjau mąstyti — kodėl jis bėga? Ar jam patinka bėgti, ar jis bėga sveikatos sumetimais? Kartais tie visi sporto užsiėmimai yra labai perdėti. Sportuoti — tai labai gerai, bet jeigu sportas ir išvaizda yra tau pirmoje vietoje, tai dažnai bus apleisti svarbesni dalykai.

     Atsiradus miesto centre, matyti susikūprinę benamiai. Gaila į juos žiūrėti. Kas jiems atsitiko, kad atsirado tokioje padėtyje? Ar alkoholis, ar narkotikai juos išvijo į gatves? Gal trūko meilės, šilimos namuose? Kaip jiems galėčiau padėti? Jeigu būčiau Motina Teresė, jei būčiau dvasiškai stipri, turėčiau pakankamai jėgų kiekvienam padėti, juos pasaugoti, gydyti, pripažinčiau, kad kiekvienas žmogus yra Dievo sutvėrimas, Dievo mylimas vaikas. Kaip jie tada jaustųsi? Turbūt daug geriau. O gal net sugrįžtų į namus.

     Matant įvairius žmones, sukasi vaizdai ir padeda formuotis mano pasaulėžiūrai. Norėčiau, kad visada, kai į kokį žmogų pažiūrėčiau, jis šypsotųsi. Norėčiau, kad visi visame pasaulyje būtų laimingi, kad joks blogis neegzistuotų, kad nebūtų jokių melagysčių, apgavimų ir žudynių. Bet žinau, kad taip nėra, nes matau nuliūdusiųjų, nuskriaustųjų išvaizdą. Norėčiau jiems padėti, juos pakalbinti, paguosti ir priminti, kad viskas bus gerai. Nė vienas nesame užmiršti ir neturime užmiršti, iš kur mūsų gyvybė. Tai tikra Dievo dovana! Tą dovaną gavome iš Dievo. Dievas yra mūsų Tėvas, mūsų Sutvėrėjas. Dievas mums suteikė šią brangią gyvenimo progą. Bet, gavus šią dovaną, kyla klausimas: kokia yra mūsų gyvenimo pareiga? Kiekvieno žmogaus pareiga ir uždavinys yra save tobulinti ir geriau pažinti Dievą. Dievo pažinimas mums padeda krikščioniškai elgtis, galvoti apie kitus, jų neapleisti, visiems padėti. Ir taksiuko vairuotojas, ir modeliuotoja, ir bėgikas, ir benamis, ir mes visi turime būti Dievui dėkingi už tą dovaną ir stengtis krikščioniškai gyventi, nes tik Kristus mums padės tobulintis ir džiaugtis gyvenimu.

• Jonas Paulius II birželio mėnesį lankys Skandinavijos valstybes: Norvegiją, Islandiją, Suomiją, Daniją ir Švediją.

• Arkiv. M. Reinio artimieji ir gerbėjai buvo nuvykę į Vladimirą, kur apie 1947 m. buvo jis nužudytas. Deja, jiems nepavyko surasti jo palaikų, o norėjo pargabenti į Lietuvą.

• Lietuvoje rūpestingai sekama išeivijos spauda, net ir mažesni leidiniai. Clevelando parapijos laikraštėlio “Mūsų žingsniai” leidėjai gavo Kauno lietuvių draugijos “Lituanica” atvirutę su tokiu sveikinimu Vasario 16 proga: “Sveikiname ‘Mūsų žingsnių’ darbuotojus Lietuvos nepriklausomybės dieną ir linkime, kad Jūsų leidinys pasitarnautų išsaugoti lietuvių kalbą ir kultūrą lietuvių išeivijos kartose”.

• Lojolos medicinos mokykla, veikianti Stritch vardu, Čikagoje, įsivedė geriatrijos kursą, kuris paruošia gydytojus padėti senyvo amžiaus žmonėms. Tokį kursą dar nedaugelis medicinos mokyklų turi, o senelių procentas vis auga.