Spausdinti

Ona Mikailaitė

1. SENAME DVARE

     Senojo dvaro takais
     dar tebevaikštau
     užžėlę jie;
     sudžiūvusi žolė
     nuolankiai lenkias,
     nurodo kelią
     į namus.
     Klausaus balsų,
     atklystančių
     anapus metų...

     Tylu.

     Ir baltųjų rožių
     sidabrinės akys
     nežiūri į mane.

2. IŠVILKIMA S

     Išvilko tave vėjai,
      lietūs apiplėšė
     žydėt žadėjai
     ir štai
     šilkinį apsiaustą
     priverstinai paklojai
     ant žolės, ant tako,
     ant išpurentos žemės.
     Apnuoginta esi,
     Sibiro obelaite.

     Atsiremiu
     į tavąjį kamieną

     juodą, šiurkštų
     ir mąstau:
     kaip bus man
     be vestuvinio drabužio?

3. PRALAIMĖTA

     Žolėje po medžiais
     rūdija mano kovos ginklai.
     Lašnoja lietūs rudeniniai,
     pavasario rasa drėkina
     plieną trupantį

     jis dyla,
     išdils ir randai,
     nebeliks žymės,
     jog mūšio būta...

     Tiktai miglotą rytą
     vis vaidenas man
     kraujo
     tiršti lašai.