DALIA STANIŠKIENĖ
Centrinės dekoratyvinės lentynėlės, jungiančios koplytstulpius, Trijų kryžių ornamentas
Skubu namo iš darbovietės. Suplanuota greita vakarienė (pasitenkinsim “likučiais”), o paskui — malonus vakaras: eisim į teatrą! Vos įlėkus per duris, numetu raktą ir rankinuką ant stalo ir einu pažiūrėt į laiškų dėžutę. “Draugas”, sąskaitų vokai ir...yra! Laiškas iš draugės ir mėlynais-raudonais krašteliais — iš Lietuvos! Nekantriai atidarau ir skaitau, maišydama puode vakarykščią sriubą. Ryte suryju draugės žodžius, kai kada nusišypsodama, o kartais ir balsu nusijuokdama: pasirodo, ir jos anūkėlis toks pat gudrus, kaip ir mano! Skaitydama laišką iš Lietuvos, ašarą nubraukiu... Beruošiant salotas jau dėstosi mintys, ką rašysiu, atsakydama į abu. Bet ne šį vakarą — einam juk į teatrą! Ryt ryte rašydama galėsiu ir apie matytą vaidinimą mintimis pasidalinti. Juk tik atverdami kitam širdį, pasakydami kaip jaučiamės apie kasdieninius išgyvenimus, suartėjame.
Laiškai, laiškai... Kasdien jų laukiu ir kasdien rašau. Tai lyg dviejų krypčių gatvė: negali grįžti, pirmiau nenuvažiavęs. Nelauk, jei pats nerašai! Laiškų pasikeitimas su draugais, giminėm, universitetuose ar kituose miestuose gyvenančiais vaikais — būtinybė. Pigiau ir geriau negu net trumpas pokalbis telefonu. Žinoma, reikia ir telefoninių pokalbių. Bet kalba pasibaigė, ir viskas. O laišką gali vėl, ir vėl paskaityti, naujų minčių ten atrasti. Neseniai iš Tėvynės gautame laiške skaitau: “Karts nuo karto perskaitome jūsų laišką — jūs gal jau ir pamiršote, ką mums rašėte...” Tikrai pamiršau, o jie dar vis skaito. Tie laiškai mūsų ryšį stiprina, o dabar, su visom permainom, jie dar svarbesni ir įdomesni.
Yra laiškų, kuriuos gal sunkiau parašyti, rečiau prie jų prieinam, tačiau jie labai svarbūs, o kartais ir lemtingi. Tai laiškai laikraščių redaktoriams, valdžios pareigūnams, įstaigoms ir institucijoms kokiu nors svarbiu klausimu. Esame linkę galvot, kad mano balsas, mano žodis — mažavertis ir nereikšmingas. Bet tai tik būdas išsisukti, pateisint savo tinginį ir palikt “kitiems, kurie turi daugiau laiko...” Esu įsitikinus, kad joks laiškas neužima tiek laiko, kad būtų apleista kas nors kitas; ir nėra žmogaus, kuris nerastų kelių minučių kad ir labai užimtoj savo dienoj laiškui ar laiškeliui. Ne laiko neturėjimo čia klausimas, bet noro. Kartais gal ir savanaudiškumo. Juk visiem smagu gauti laišką, o parašyti atsakymą ne visi prisiruošia.
Kitas argumentas: turiu svarbesnių darbų. O ką jau taip svarbaus per tas keletą minučių, kurias paskiriam laiško rašymui padarom? Na, gal nukentėtų kokia televizijos programa. Bet susiplanavus dienos darbus, viską galima suspėti. Žinoma, čia įeina ir vertybių klausimas. Kas svarbiau? Ar pasėdėt ir pažiopsot į nereikšmingus vaizdus (poilsio po darbo vardan!), ar pradžiugint kitą žmogų keliais parašytais žodžiais, kurie gal kaip tik tą dieną jam bus reikalingi?
Kartą vienas daktaras, impulso pagautas, parašė trumpą padėkos laiškelį savo vaikystės dienų mokytojai, kuri padarė didelę įtaką jo gyvenime, jį skatindama ir juo pasitikėdama. Netrukus grįžo drebančia ranka rašytas atsakymas: “Žodžiais sunku pasakyti, ką tavo laiškelis man reiškė. Aš jau per 80 ir vieniša, kaip tas paskutinis rudens lapas... Mokiau vaikus daugiau kaip 50 metų, ir tavo laiškas — vienintelis padėkos laiškas, kurį gavau. Jis mane pradžiugino daugiau, negu bet koks įvykis per eilę metų...”
Net nepagalvojam, kiek gali reikšti laiškas vienišam žmogui, kortelė su keletu paskatinančių žodžių ligoniui, savu, šiltu žodžiu užuojauta artimo žmogaus netekusiam ar laiškas kaliniui, kuriam galbūt tai bus daugiau negu saulės spindulys ar duonos kąsnis tą dieną... Ar rašytas padėkos žodelis už paslaugą, dovanėlę, parodytą širdį... O kur dar meilės p reiškimas brangiam žmogui — parašytas, ne tik žodžiu pasakytas...
“Aš laiškų rašyt nemėgstu! Bepigu tau — tau tai suteikia malonumą!” Tokiam argumentui tėra tik vienas atsakymas: pamėgstam tą, ką nuolatos darom. Niekas negimė mėgdamas slidinėt, dviračiu važiuot, skaityt ar virt. Pirmą kartą leidžiantis nuo snieguoto kalno ir nukritus į pusnį, turbūt nebuvo didelio malonumo... Ar nusibalnojus kelius, mėginant išsilaikyt ant dviračio... Pirmas laiškas redaktoriui gal ir prakaitą išspaudė, bet pavykus išspausdinti laišką milijonus skaitytojų turinčio laikraščio ar žurnalo skiltyse — atpildas už pastangas ir paskatas vėl rašyti.
Laiškai, laiškai... Tiek daug gerų priežasčių juos rašyti! Visų net suminėti neįmanoma. Be to, turiu baigt: girdžiu laiškanešį prie durų!