VYTAUTAS KASNIŪNAS
Šiluvos Marija
Švęsdami Motinos dieną, išgyvename daug dvasinių ir širdies meilės jausmų, lūpomis išsakome daug gražių gyvų žodžių, rašydami išliejame savo sukauptus poetinius nusiteikimus, atidarome restoranų duris (patys gerokai pasmaguriaudami), gražiai išpuošiame dovanų dėžutes.
“Ko ji daugiau nori?” — kalbėjo ne viena duktė apie motiną, anūkė apie senelę, girdėjo tuos žodžius mažytė mergaitė... Pasigiria ir vyrai: “Nesigailėjau pinigų, visi žinos, kad labai prabangiame restorane pietavome...”
O ji nori, kad visa, kas buvo sukaupta vienoje dienoje, iškilmingoje Motinos šventėje, tas prašmatnumas ir prabanga, tie išlieti jausmai su šypsena būtų padalinta tarp 365 dienų...
— Kiek daug gražių ponių ir ponų, koks šaunus jaunimas, kokie jie puošnūs, malonūs, kiek daug šviesių šypsnių, juoko, pompastiškumo, — sako užmirštai vieniša senutė, senelių namuose lėliškai išpuošta, išdažyta... (Daug senelių turi gyventi jiems skirtuose namuose, nes jiems reikalinga mediciniška ar ypatinga priežiūra),
— Kodėl vaikai tokie žiaurūs, — kartą man Lietuvoje sakė senutė motina, buvusi turtinga ūkininkė, pavyzdingiausia plačioje apylinkėje, tuo metu uždaryta sename ūkio name, pelėsiais dvokiančioje kamaroje.
Vaikai, tėvų pinigais įsikūrę naujame, gražiame pastate, guodė save ir kitus, kad mama su tėčiu norį gyventi name, kur jie gimė ir visą amžių gyveno.
Šeima sekmadieniais važiuodavo į bažnyčią, susėdę puošnioje karietoje, pasikinkę dvejetą gražių arklių su puošniais pakinktais. Senelius palikdavo ūkio priežiūrai, esą jiems malonu su galvijais pabendrauti... Bažnyčioje jie sėdėdavo pirmose klaupkose, brangius rožančius tarp pirštų vartydami, vis į sakyklą akis įbedę, ne tiek Dievo žodžio klausydami, kiek laukdami, bene klebonas vėl paminės jų pavardę, papuoštą iš tėvų paveldėtu bažnyčios maršalkos titulu.
O kai po pamaldų išskubėdavo namo važiuoti, kad kiek galima daugiau žmonių juos pamatytų, nuo šventoriaus su vėju sklisdavo žodžiai: “Tai kaip gražiai gyvena jaunieji Karkliai! Tėvai pagailėdavo sau gardesnio kąsnio, vis vaikams aruodus kraudami, o dabar senatvėje vaikai pagaili jiems šviesesnio kambario, meilės trupinėlių...”
Ir Karklių vaikai žaisdami statys namus sau gyventi, palikdami tėvams senuosius... Meilės jausmas paveldimas, perduodamas iš kartos į kartą... Medicinos išradimai vis daugiau ir daugiau išgydo paveldėjimo ligų, o Katalikų Bažnyčia jau beveik 2.000 metų gydo tėvų meilės jausmų paveldėjimo ligą ar įprotį: “Mylėk savo artimą, kaip pats save”.
Mūsų kalbose ir jausmuose religinė visų motina yra Dievo Motina, mes jos dukterys ir sūnūs, jos garbei ir meilei paaukotas ir mūsų kraštas. Ji yra Lietuvos globėja.
Mūsų tautinė motina yra Tėvynė. Ji visados gyva mūsų nakties sapnuose ir dienos kelyje. Lietuvėle mūsų brangiausia, tik Tu gyvuok! Mes esame Tavo gyslose tekantis kraujas. Tavo širdis iš mūsų ląstelių sudėta, ritmingas kraujo judėjimas tvinkčioja vienu ritmu nuo gimusio kūdikio iki šimtamečio senelio širdies. Dievas Tau paskyrė amžiną gyvenimą. Juk nemari šimtmečių šimtmečius išgyvenai, kardu ir plunksna, mokslo šviesa laisvę gynei. Tavo vaikai, ir herojai, ir genijai, svetimus kraštus valdė, jiems naujo gyvenimo kelius tiesė, net savęs išsižadėdami, kitais rūpinosi. Ilgus šimtmečius išsilaikė Lietuvėlė, kitoms tautoms kaimynuose įsikūrus, nes žmonės ją labai mylėjo. Savo žemę vaižgantiškai mylėjo, nors tu, grumsteli, ir juodas, ir purvinas buvai, bet vis tiek savas, mylimas.
Mylėkimės ir mes tarpusavyje, sesės ir broliai! Nemeskime akmenų į kitus, prisirankioję savo kieme, neskaičiuokime kitų nuodėmių, savųjų neišsakę... Kiek daug laiko praleidžiame, kiek daug energijos išeikvojame, badydami pirštais į kitus, lipdydami savas patriotizmo pilis, kitų griauname. Motinėle Lietuvėle, tu viską matai, girdi, žinai, tu atjauti, kaip mums sunku kalbėti viena kalba, kurią visi suprastume. Kaip širdžiai gera, kai pagalvoji, kad tai buvo užvakar, gal dar ir vakar, bei šiandien, išsigydę tėvynės meilės vaistais, jau kitaip jaučiamės ir kalbame, o rytoj, apie vieną trispalvę susibūrę, ir viena visiems suprantama kalba kalbėsime. Tik, Dieve, mums padėk!
Religija ir tikėjimas — tai lyg pėdos, įmintos gyvenimo kelyje. Vieni jas paliekame tartum pajūrio smėlyje įmintas, kurias netrukus vėjas užpučia ar vanduo nuplauna; kiti įminame pėdas molėtame kelyje, palikdami žymes ir išsinešdami prikibusį molį; treti palieka gilias pėdas, įmintas naujai išlietame ir dar nesukietėjusiame cemente. Vėlesnieji praeiviai dar suskuba įminti nežymias pėdas cemento paviršiuje, o kiti jau kaukši batų pėdas sustingusiame cemento kelyje. Juos kartais seka religijos ir tikėjimo pėdos, pasivijusios tyliais žingsniais, o kai kada atslenka garsiu bildėjimu, lyg pakaustę kulnis geležimi. O kiek daug kartų gyvenimo kelyje mus pasiviję, lyg vėju prašvilpė žingsniai, ėję mūsų kairėje ir dešinėje, kiek daug kartų jie ėjo šalia mūsų iš dešinės ir kairės. Vieni tripseno mažais žingsneliais, dairydamiesi į šalis, lyg paklydę gyvenimo kelyje, kiti tryptelėja, žymėdami kojos pado smūgius į cementą.
Man labai patiko vieno kunigo pamokymas. Jei skubėdamas nesuradai laiko pasimelsti, tai nors pasakyk labą rytą Jėzui, kaip neužmiršti pasakyti kitiems. Suraskime trumpą valandėlę laiko paklausti save, kokiame kelyje ir kaip giliai įmintos pėdos mūsų religiniame gyvenime, ar tikėjimas yra mūsų palydovas, ar mes siekiame gilesnio išprusimo dvasiniuose reikaluose. O gal mūsų dvasinis gyvenimas prilygsta rožių krūmui:
mus vilioja rožių kvapas, žiedų spalva, bet bijome nusiskinti, nes kotas labai spygliuotas. Reikia mokėti jį nulenkti. Reikia taip pat įdėti daug darbo, pastangų, auginant rožių krūmą. Be geros žemės, reikia krūmą laistyti, maitinti trąšomis, apsaugoti nuo visokių kenkėjų. Ir tikėjimo bei religijos srityje gal daug nepasižymime, nes reikia daug pastangų, daug darbo valandų.
Daug rašoma knygose ir spaudoje apie krikščionių apaštalavimą, evangelizavimą, katekizavimą. Apaštalavimo kelias nėra lengvas. Kun. Kenneth Boyack, paulistų Evangelizacijos draugijos vedėjas rašo: “Svarbu kalbėti apie savo asmeninį tikėjimą. Kiekvienas katalikas turi ką pasakyti. Visi galime pasidalinti, kaip mes matome save santykiuose su Kristaus misija žemėje. Bet, apie tai pagalvojus, dažnas mūsų išsigąsta, bijodamas, kad kitas nepamanytų, jog save laikome šventesniais už juos”. Mūsų tarpe kartais, girdimas pasakymas: “Jis nori būti šventesnis už popiežių”. Norėti dar nėra blogybė, bet kai pasako, kad “jis mano esąs šventesnis”, tada tikrai žmogus išsigąsta, kad apie jį taip galvojama.
Pažaislio Marija
Reikia išsigąsti, kai išgirsti rutininį įsigalėjusį paprotį skirstyti štampuotą religinį laipsniavimą įvairioms pasaulėžiūroms. Jei tu esi ateitininkas, frontininkas, krikščionis demokratas, tai tau skiriamas aukščiausias religinio tikėjimo laipsnis, o jei tautininkas, neolituanas, skautas — žemesnis laipsnis; na, o jei liaudininkas — pridės dar minusą, o jei socialdemokratas — du minusus.
Toks aklas sekimas įsisenėjusiu šablonu atbaido pasauliečius nuo apaštalavimo, evangelizavimo, o kartais iš dalies ir nuo katekizacijos — įsijungimo į bendrą saviauklą dvasiniame gyvenime. Toks sustabarėjimas yra gyva išraiška, kad Kristaus vynuogyne ne visi yra lygiai vertingi darbininkai. Toks sekimas atgvyvenomis, anot kun. Boyack, atbaido dalyvauti susikaupimo dienose, o dalyvaujantiems pritrūksta drąsos klausti apie tikėjimą. Mes daromės teisėjais, klausdami, kodėl ateitininkas neina į bažnyčią, o atėjęs nepriima Komunijos. O anas, ir šiokios, ir tokios partijos, eina kryžiaus kelius. Dievui didelę garbę duotume, jei tokių šokiravimų nedarytume. Neškime savo auką prie altoriaus ir ja dalinkimės su visais (paskaitykit knygą “Say but the Word”, Theodore E. Doson, Paulist Press).
Tėvelis pasakojo, kad atvykęs atostogų į tėviškę Universiteto rektorius prof. V. Čepinskis uoliai lankydavo bažnyčią. O vietos socialdemokratai jį pirštais badydavo ir, norėdami su juo pasikalbėti, šventoriuje laukdavo, kada jis išeis iš bažnyčios. Čepinskis buvo didelis tolerantas ir savo paskaitose kartais cituodavo Šv. Raštą. O korporacijos Neo-Lithuania garbės narys Vaižgantas kartą pasakė: “O kas gi aš esu, jei ne romantikas tautininkas, trečiojo ordino tretininkas”.
Andai vienas man pasakojo, kaip jis organizavo uždaras vyrų rekolekcijas. Jam paskambino Albinas Dzirvonas ir paprašė talkos surengti rekolekcijas. Kun. G. Kijauskas, S. J., sutiko joms vadovauti ir pasirūpinti vieta Barringtono priemiestyje, jėzuitų namuose. Dalyvių kvietimas užtruko dvi savaites. Laimei, abu organizatoriai susirgo gripu, tad turėjo daug laiko skambinti telefonais dieną ir naktį. Jiedu buvo sudarę sąrašą vyrų, kuriuos pažinojo, taip pat pasinaudodami organizacijų kartotekomis. Prikalbinti buvo nelengva. Vienas skambina pažįstamiems tautininkams ir kitiems. Tie sako: “Negi tu dabar imsi mus mokyti? Palik kitiems, geresniems”. Skambina “geresniems”. Gražiai atsako sūnaus krikšto tėvas ateitininkas: “Negi tu dabar imsi mums nurodyti tikėjimo kelią?” Vis dėlto atsirado 22 vyrai. Pavėlavę atvyko dar kiti keturi.
Rekolekcijos praėjo labai gerai, visiems dvasiškai susikaupus. Kun. Kijauskas vedė pavyzdingai. Kai po rekolekcijų kitą sekmadienį susirinkome pasitarti dėl ateinančių metų rekolekcijų, visi entuziastingai sutiko. Reikėjo išrinkti organizatorius. Buvusieji organizatoriai nusiskundė, kaip buvo sunku sukviesti dalyvius, todėl prašė, kad organizuotų kiti. Vienasis dalyvių atvirai pasakė, kad gal bus geriau, jei rekolekcijas organizuos ateitininkai. Pasiūlė ir du “stiprių pečių” vyrus, abu artimus katalikų spaudos redakcijai, žmones “prie plunksnos”.
Laukėme pavasario, laukėme Velykų, o apie rekolekcijas atskridę ankstyvieji paukšteliai — nė čir-vir-vir. Kartą po pamaldų Jėzuitų koplyčioje vienas šaunuolis dalino lapelius. Įsidėjau ir aš į kišenę. Po kiek laiko skambinu organizatoriams. Klausiu, kada prasidės rekolekcijos.
— Gal kitais metais, — atsakė.
— Kodėl? — susirūpinęs klausiu.
— Nė vienas mums nepaskambino, — pasakė, rodydamas nepasitenkinimą.
— O ar judu skambinote? — vėl klausiu.
— Tie žmonės be sąžinės, jeigu perskaitę tokius gražius žodžius, nemalonėjo net mums atsakyti, — susijaudinęs atrėžė.
Išgirdęs tokį pasakymą, supykau. O kai išssikalbėjęs sužinojau, kad ir patys organizatoriai negali rekolekcijose dalyvauti, gražinęs vėl jo pakištą lapelį, riktelėjau:
— Ir judu abudu be sąžinės!
Taip ir likome tais metais be uždarų vyrų rekolekcijų, neatsidarė jų durys nei ateinančiais metais, nei po 10 metų, nei šiais metais. Taip ir pasiliko vyrai zulintis po amerikiečių parapijų rengiamas rekolekcijas.
Gal dabar aiškiau, kodėl vyrai neturi uždarų rekolekcijų. Ir neturės, jeigu mūsų galvosena nepasikeis.
Vilniaus katedroje mišios bus kasdien tris kartus, o sekmadieniais — keturis kartus. Katedra labai gražiai suremtontuota, ir statulos atstatytos valdžios lėšomis. Suremontavus Šv. Kazimiero koplyčią, kovo 4 d. bus šv. Kazimierio relikvijų pernešimas.